Kiek Lietuvoje uždirba bankai? Veikiausiai net negalvojant norisi sakyti, kad tikrai daug – juk vien antrą ketvirtį gauta net 177 mln. litų grynojo pelno. Dar pridėti, kad bankai nemoka pelno mokesčio ir visą uždarbį išveža į užsienį. Tačiau Lietuvos bankų sistemos grynąją palūkanų maržą palyginę su kitų valstybių pastebime, kad mūsiškiai iš skolinimo uždirba mažiau nei kitos Vidurio ir Rytų Europos šalių finansų įstaigos. Bankų pasiekiamas nuosavo kapitalo pelningumas, kuris 2013 m. pirmą pusmetį sudarė apie 10,4 proc., atrodo tik patenkinamas. Be to, naujų rinkos dalyvių trūkumas patvirtina, kad Lietuva dar nesusigrąžino patrauklios tradicinei bankų veiklai šalies statuso.
Grynoji palūkanų marža rodo, kiek bankas uždirba iš skolinimo veiklos iš jam priklausančio turto – paprastai skaičiuojama kaip palūkanų pajamų ir sąnaudų skirtumo santykis su palūkanas uždirbančiu turtu. Kuo grynoji palūkanų marža didesnė, tuo bankas daugiau uždirba iš pinigų perskolinimo veiklos. O ji daugumoje Europos komercinių bankų sudaro didžiausią pajamų dalį. Pavyzdžiui, Lietuvoje grynosios palūkanų pajamos siekė 63,8 proc., Latvijoje – 52 proc., Estijoje – 64,5 proc. visų banko pajamų.
Europos centrinio banko duomenimis, Lietuvos bankų sistemoje 2012 m. grynoji palūkanų marža buvo 1,6 proc. Ji mažiausia Vidurio ir Rytų Europoje. Latvijoje ši marža sudarė 1,7 proc., Estijoje – 2,1 proc. Lenkijos finansų įstaigos vidutiniškai uždirba 2,7 proc. nuo turto iš skolinimo veiklos (69 proc. daugiau nei Lietuvos bankai), tad akivaizdu, kad šioje rinkoje ir pačių bankų nuosavo kapitalo pelningumas daug didesnis.
Kita vertus, mūsų šalis lieka patraukli Skandinavijos bankams, nes jų valstybėse grynoji palūkanų marža mažesnė. Švedijoje ji 2012 m. sudarė 1 proc., Danijoje – 1,1 proc. Tačiau uždarbio skirtumas labai sumenksta, kai palyginama blogųjų paskolų portfelio dalis – mūsų šalyje ji keliskart didesnė nei Skandinavijoje. Palyginti maža grynoji paskolų marža Lietuvoje kertasi su visuomenėje vyraujančia nuomone, kad konkurencija šalies bankų sistemoje maža. Ji lyg ir nekelia abejonių žinant, jog didžiausi penki Lietuvos bankai užima 87 proc. rinkos, bet mažiausia grynoji palūkanų marža regione perša mintį, kad konkurencija visgi yra ir kad žema marža iš dalies yra jos padarinys. Tai lemia ir bankų nenoras kredituoti rizikingesnius verslus, kuriems išduodamų paskolų marža paprastai daug didesnė.
Įdomu tai, kad mūsų šalyje veikiančių bankų palūkanų pajamų ir turto santykis didesnis nei Latvijoje ar Estijoje. Lietuvoje jis 2012 m. sudarė 3,2 proc., Latvijoje – 2,7 proc., Estijoje – 3 proc. Atrodytų, mūsų bankai gauna šiek tiek didesnę grąžą iš valdomo turto nei kaimynių Baltijos valstybių. Bet pagal finansavimo sąnaudas Lietuvos finansų įstaigos akivaizdžiai pralaimi. Čia palūkanų sąnaudų ir turto santykis 2012 m. sudarė 1,6 proc., o Latvijoje buvo 1,1 proc., Estijoje – vos 0,9 proc. Tad šiųmetis tolesnis indėlių palūkanų normos rinkoje smukimas yra paprasta ir būtina priemonė Lietuvos bankams susimažinti finansavimosi savikainą ir padidinti grynąją palūkanų maržą.
Kita šalies bankų sistemos problema, neleidžianti augti pelnui, yra paskolų portfelio stagnacija, kuri trukdo didėti absoliučioms grynosioms palūkanoms. Šios situacijos kaltininkės yra abi pusės – bankai, net ir praėjus ketveriems metams po krizės įkarščio, lieka atsargūs kredituodami verslą, ypač smulkųjį ir vidutinį, o klientų paskolų paklausa dar taip pat nesugrįžusi į prieškrizinį laikotarpį.
Lietuva lieka patraukli Skandinavijos bankams, nes jų šalyse grynoji palūkanų marža dar mažesnė.
Antras pagal dydį bankų pajamų šaltinis – uždarbis iš grynųjų paslaugų ir komisinių – Lietuvos bankų sistemoje turi didelę įtaką bendrosioms pajamoms. 2012 m. jos sudarė net 31,9 proc. visų pajamų ir tai buvo vienas didžiausių santykių visoje ES. Bet neatsakinga teigti, kad bankai iš komisinių uždirba per daug – tiesiog likusios pajamos, gautos iš vertybinių popierių prekybos, valiutos keitimo, taip pat dividendai sudaro ganėtinai mažą dalį Lietuvos bankų pajamų, priešingai nei Europoje. Beje, mūsų finansų įstaigų grynosios paslaugų ir komisinių pajamos 2013 m. pirmą pusmetį sudarė 327,2 mln. litų ir yra tik 2,3 proc. didesnės nei 2009 m. pirmą pusmetį. Per ketverius metus toks augimas atrodo labai silpnas, net ir įvertinus tai, kad per tą laikotarpį iš bankų sistemos pasitraukė „Snoras“ ir Ūkio bankas.
Ar finansų įstaigoms ateityje bus sudėtingiau uždirbti daugiau pelno? Atsakymas priklauso nuo pačių bankų vadovybės. Griežtėjantis reguliavimas bus viena kliūčių, bet bankų rankose lieka išteklių valdymas. Jų veiklos efektyvumą rodantis sąnaudų ir pajamų santykis Lietuvoje vis dar didesnis nei Latvijoje, Estijoje ar Švedijoje, tad veikla turės būti toliau efektyvinama. O pajamos ir pelnas pradės pūstis tada, kai ims augti paskolų portfelis. Ne tik tuomet, kai bus finansuojamos didžiausios bendrovės, bet ir smulkusis bei vidutinis verslas, kuris įprastai moka didesnes palūkanas už savo riziką ir ekonomikai stiebiantis tampa viena greičiausių priemonių bankų pelnui didinti.
