Ne sėdėti prie telefono laukiant pasiūlymų, o veikti. Tai – viena iš sėkmingos muziko karjeros sąlygų pagal amerikiečių smuikininką Robertą McDuffie. Prestižinio „Grammy“ apdovanojimo nominantas IQ kultūros redaktorei Viktorijai Vitkauskaitei atskleidė savo požiūrį į sėkmę, meną ir verslumą.
– Tarp daugybės jums skirtų liaupsių pasaulio žiniasklaidoje teko aptikti tokį sakinį: „R. McDuffie geriau nei kas nors kitas žino, kad investicijos į meną atsiperka.“ Kaip tai pakomentuotumėte?
– Geriausias šio teiginio pavyzdys yra smuikas, kuriuo groju (1735 m. pagamintas „Ladenburg“ – red. past.). Jį įsigijome už 3,5 mln. JAV dolerių. Teisę groti šiuo smuiku turiu 25 metus, vėliau jį teks parduoti. Jau dabar šio instrumento kaina išaugo dvigubai. Sukakus terminui, jį ketiname parduoti už 10–15 mln. dolerių. Tad investicijų nauda akivaizdi. Aišku, tokiu atveju reikia tikėtis, kad po ketvirčio amžiaus dar būsi gyvas ir galėsi pats parduoti instrumentą. Bet, kalbant rimtai, investuotojai šiuo atveju užsitikrino, kad sandorį galės užbaigti jų anūkai.
Akivaizdu, kad menas gali uždirbti pinigų miestui ir jo kultūrai. Ypač dabar Amerikos miestų centruose stengiamasi sujungti sportą ir meną tam, kad vyktų nuolatinis žmonių ir pinigų srautų judėjimas. Dar prieš daug metų Arizonoje buvo toks beisbolo komandos savininkas, kuris norėjo Finikso centre įkurti stadioną. Šis žmogus nekentė muzikos, bet kuo aktyviausiai rėmė miesto filharmonijos veiklą, ieškojo paramos orkestrui norėdamas, kad filharmonija ir stadionas stovėtų šalia. Verslininkas puikiai suprato: jei sėkmingai dirbs koncertų salė, tai bus naudinga ir jo verslui. Tad protingi, į ateitį žvelgiantys miestų planuotojai puikiai suvokia, kad investicijos į meną yra esminės.
– Jūs „Mercer“ universitete Džordžijoje įkūrėte Styginių centrą, kuriame studentus mokote ir muzikos, ir verslumo. Kodėl pajutote poreikį įkurti tokį centrą?
– Klasikinės muzikos pasaulis Amerikoje išgyvena didžiulę krizę. Orkestrai žlunga, netenka pinigų, streikuoja. Mano galva, taip yra todėl, kad patys muzikantai nėra orkestrų savininkai. Muzikantai laukia, kol kiti žmonės nulems jų finansinę sėkmę. Tačiau aš manau, kad jau kita muzikų karta privalės perimti ir visą orkestro, kvarteto ar mokymo studijos savininko atsakomybę.
Universitete įkūriau 27 muzikams skirtą Styginių centrą. Siekiu studentams pasiūlyti tokią mokymo programą, kokios neturėjau pats. Kita vertus, kai baigiau studijas 1981-aisiais, buvo daugiau erdvės, daugiau galimybių, mažiau konkurencijos. Dabar pasaulis susitraukė, o muzikantų yra daugiau nei bet kada anksčiau. Mano nuomone, didžiausios sėkmės sulauks tie talentingi muzikantai, kurie sugebės prisiimti visą atsakomybę už savo karjerą.
Todėl Styginių centre muzikantai pirmus dvejus metus, be specialybės, gilinasi į pasirenkamuosius dalykus, pavyzdžiui, užsienio kalbą, istoriją. Vėliau dvejus metus mokosi apskaitos, verslumo, viešojo kalbėjimo, makroekonomikos ir mikroekonomikos, sutarčių teisės. Baigę studijas ir patekę į realų pasaulį jie jau moka užmegzti ryšius, pristatyti save, pildyti paraiškas. Niekas nežino, kaip galiausiai atrodys XXI a. kraštovaizdis, bet noriu, kad mūsų studentai būtų pasiruošę viskam.
– Užsiminėte apie klasikinės muzikos krizę. Kaip manote, ar viena jos priežasčių gali būti vis labiau banalumu, paviršutiniškumu, polinkiu į popkultūrą kaltinama visuomenė? Ar nebijote, kad ilgainiui klasikinės muzikos gerbėjų liks visai mažai?
– Ne, aš taip nemanau. Jei pažvelgsime į vidutinį Amerikos klasikos koncertų lankytojų amžių, jis nesikeičia jau keturis dešimtmečius. Tas amžius – 54 metai. Dažniausiai tai sutuoktiniai, kurių vaikai išvykę studijuoti. Jaunystėje šie žmonės daug mokėsi, dirbo, augino vaikus ir neturėjo laiko koncertams. Dabar jiems reikia įkvėpimo, stimuliacijos, todėl jie eina paklausyti operos ar simfonijos. Galbūt kokioje Vienoje lankytojų amžius mažesnis, tačiau Austrijoje apskritai muzikos kultūra turi labai gilias šaknis. Amerikoje – kitaip.
– Ko visgi šiandien reikia tam, kad muzikantas sulauktų sėkmės?
– Neturiu atsakymo.
– Bet jūs pats esate puikią karjerą padaręs smuikininkas.
– Taip, bet tik dėl to, kad aš jau senas. Jei rimtai, kiekvieno kelias į sėkmę kitoks. Man buvo labai sunku tapti solistu, nors to visada norėjau. Mano sėkmė – daugybės dalykų kombinacija. Gimtojoje Džordžijoje turėjau puikų vengrą mokytoją, be to, mama mane vertė daug praktikuotis. Vėliau Džulijarde (Amerikos aukštoji menų mokykla – red. past.) turėjau taip pat puikų mokytoją, ėmiau keliauti po pasaulį su koncertais ir taip viskas prasidėjo. Be to, daug metų koncentravausi į amerikiečių muziką. Tik ne į tą, kurią galima vadinti bausme auditorijai, bet į gražią, nuoširdžią, netobulą, tačiau puikią, kuriamą Philipo Glasso, Leonardo Bernsteino, Samuelio Barberio ir kitų.
– Ką manote apie teoriją, kad menininko sėkmę lemia gera viešųjų ryšių, rinkodaros, įvaizdžio specialistų komanda?
– Tai jau nebeveiksminga, nes pasaulis pasikeitė. Dabar yra vos trys keturi keturiasdešimtmečiai smuikininkai, galintys pragyventi vien iš koncertų. O juk smuikininkų yra tūkstančių tūkstančiai ir visi nori groti solo. Dabar svarbiau ne vadybininkai, bet partneriai. Gera komanda gali būti efektyvi, bet, kaip jau sakiau, tokiu atveju tavo karjera priklauso nuo kitų. O tavo karjera turi priklausyti nuo tavęs. Todėl pasiūliau Ph. Glassui sukurti man koncertą, todėl pradėjau organizuoti muzikos festivalį Romoje, todėl rengiu projektą su R.E.M, įkūriau Styginių centrą. Visa tai – mano projektai ir man jie labai patinka. Galiu sėdėti ir laukti, kol paskambins vadybininkas ir pasakys: ei, San Fransiskas kviečia groti. Bet kam laukti prie telefono? Gali pats kurti įvykius.
– Ar kurdamas tokius projektus kaip „Naujojo pasaulio metų laikai“ su Ph. Glassu arba koncertai su R.E.M. iš anksto bandote apskaičiuoti jų sėkmę?
– Taip, žinoma. Galvodamas apie projektą su Ph. Glassu norėjau dviejų dalykų. Pirmiausia labai norėjau groti Antonio Vivaldi. Jį buvo tekę atlikti tik porą kartų, o norėjosi šimto. Supratau, kad jei lauksiu, kol koks orkestras mane pakvies, galiu ir nesulaukti. A. Vivaldi atlieka milijonas smuikininkų, o juk mano karjera paremta amerikiečių muzika. Tad sumaniau paprašyti Ph. Glasso sukurti amerikietiškąjį A. Vivaldi kūrinį. Pagal šou verslo dėsnius pavadinau tai amerikietiškaisiais „Keturiais metų laikais“. Matote, man nereikia viešųjų ryšių atstovo – tai buvo mano idėja.
Kita priežastis – tiesiog norėjau darbo. Perkopęs penkiasdešimtmetį norėjau keliauti po pasaulį grodamas. Ludwigą van Beethoveną jau grojau šimtą kartų, Piotrą Čaikovskį – šimtą, L. Bernsteiną – tiek pat. Bet privalau augti, išlikti smalsus. Tad Ph. Glassas man sukūrė 2-ąjį koncertą „Amerikietiškieji metų laikai“. Trejus metus turėjau išskirtinę teisę vienintelis pasaulyje atlikti šį kūrinį – kiti smuikininkai turėjo palaukti. Su šiuo koncertu aplankiau 70 šalių, ir tai dar ne pabaiga. Tai mane džiugina, nes solisto smuikininko karjeros laikotarpis vis trumpėja. Dabar solistėmis tampa jaunos moterys, kurios dėvi provokuojančias sukneles, privalo gražiai atrodyti ir gerai groti. Šiuo atveju rinkodara žengia pirmiau muzikos, talento, ir tai liūdna. Gražios moterys man patinka, bet, kai skrendu per Atlantą, noriu, kad mano skrydžio palydovė būtų vyresnio amžiaus ir nepatraukli. Tada žinau, kad esu patikimose rankose.
– Ką galite patarti jaunam, talentingam ir ambicingam muzikantui?
– Kiekvienam jaunam profesionalui patarčiau būti sąžiningam ir maloniai elgtis su visais sutiktais žmonėmis. Kad ir su tuo, kuris tave pasitinka oro uoste. Gal po keliolikos metų jis bus orkestro, su kuriuo dirbsi, prezidentas. Ir jis tave prisimins. O jaunam smuikininkui patarčiau stiprinti savo meninę DNR ir nebūti kaip visi. Net jei šimtą kartų girdėjai Jeano Sibeliaus koncertą, pagalvok, ką darysi kitaip, kuo išsiskirsi iš kitų muzikantų. Bet kartu privalai likti ištikimas ir J. Sibeliaus muzikai. Ieškoti savitumo ir būti ištikimam kompozitoriaus idėjai – didžiausias muzikanto iššūkis.
