(Ne)įmanoma misija

1943 m. lapkričio 25 d. Kaune įkurtas Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK) save laikė aukščiausia Lietuvos politine vadovybe, pretenduojančia į egzilinės vyriausybės statusą. VLIK tautos laisvės kovai vadovavo iki pat 1990 m. kovo 11-osios.

Vokiečių okupacijos metais susikūrusi didžiausia pasipriešinimo organizacija VLIK jungė daugumą tuo metu Lietuvoje veikusių politinių organizacijų bei rezistencinės kovos sąjūdžių. Svarbiausias tikslas – kova su pagrindinėmis priešėmis SSRS ir nacistine Vokietija. Karo metais laikytasi neginkluoto pasipriešinimo taktikos, nes buvo suprantama, kad maža lietuvių tauta negalės stoti į atvirą mūšį su žiauriu okupaciniu režimu. Svarbiausi VLIK ginklai buvo slapta leidžiami laikraščiai „Į laisvę“, „Laisvės kovotojas“ ir „Nepriklausoma Lietuva“, kurių įtaigus balsas ugdė lietuvių pasipriešinimo dvasią, skatino okupantų vykdomų akcijų sabotažą ir taip žlugdė nacistų rengiamas karines mobilizacijas, lietuvių SS legiono kūrimą bei masinį žmonių išvežimą prievartinių darbų į Vokietiją.

1944 m. vasario 16 d. paskelbtoje deklaracijoje „Į lietuvių tautą!“ VLIK pasivadina vieninga politine vadovybe, siekiančia lietuvių tautos laisvės ir valstybės nepriklausomy­bės. Remiantis šia deklaracija tą pačią dieną VLIK vardu buvo parašytas laiškas Lietuvos pasiuntiniams ir konsulams, kuriame jis pristatytas kaip pagrindinė tuo metu šalyje buvusi pasipriešinimo organizacija: „VLIK’o, kaipo vienintelės politinės vadovybės Lietuvoje, nurodymai yra autoritetingi ir vykdytini.“ Tačiau jau gegužę gestapininkams suėmus pagrindinius VLIK narius organizacijos veikla nutrūko.

Veikla užsienyje

1945 m. kovo 9 d. Vokietijoje VLIK atkūrė į užsienį pasitraukę nariai. Vyko diskusijos, ar Lietuvos pogrindyje sukurta ir egzilyje tais pačiais principais atkurta organizacija gali vadovauti išeivijai ir net atlikti egzilinės vyriausybės vaidmenį. Daugiausia abejonių VLIK tvirtumu kėlė jo mišri sudėtis: organizaciją sudarė krikščionys demokratai, socialdemokratai, liaudininkai, tautininkai, Darbo federacija, katalikiškoji ūkininkų sąjunga, Lietuvių frontas, nacionalistai, laisvės kovotojai, Vienybės sąjūdis ir liberalioji Ūkininkų partija.

Skirtingų politinių srovių atstovai nuolat ginčijosi ir juos suvienyti pirmininkui kunigui Mykolui Krupavičiui buvo vis sunkiau. Organizaciją skaldė nesutarimai dėl vadovų postų, naujų narių, egzilinės vyriausybės ir kitų klausimų. Net ir po VLIK pertvarkos, kai išstūmus tautininkus katalikų ir laicistų (demokratų, socialdemokratų, liaudininkų) santykis tapo lygus (5 ir 5), situacija nepagerėjo.

Įveikdamas vidines problemas VLIK sugebėjo vykdyti svarbią politinę misiją. 1945 m. liepos 10 d., prieš pat Potsdamo konferenciją, kurioje turėjo susitikti SSRS, JAV ir Jungtinės Karalystės vadovai svarstyti pokario Europos ir Vokietijos ateities klausimų, VLIK pasiuntė memorandumą JAV prezidentui ir Jungtinės Karalystės ministrui pirmininkui. Buvo prašoma nepripažinti prievartinio Lietuvos prijungimo prie SSRS, pareikalauti, kad SSRS išvestų savo kariuomenę, ir lietuvių tauta galėtų atkurti nepriklausomą valstybę. Taip pat reikalauta, kad lietuvių tremtinius ir pabėgėlius Vakaruose globotų sąjungininkai, o SSRS būtų priversta grąžinti į savo kraštą visus į Sibirą ištremtus lietuvius. Tačiau JAV ir Jungtinė Karalystė nenorėjo aštrinti diskusijų su SSRS. Svarbiausias sąjungininkų tikslas buvo užbaigti karą ir patirti kuo mažiau nuostolių. Nors nė viename dokumente nebuvo pripažinta Lietuvos okupacija, faktiškai mūsų šalis liko SSRS okupuotoje zonoje.

VLIK prisiimta egzilinės vyriausybės našta sulaukė neigiamos Lietuvos diplomatinio korpuso reakcijos. 1940 m. birželio 2 d. užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio telegrama Stasiui Lozoraičiui buvo pavesta eiti užsienyje likusios Lietuvos diplomatijos šefo pareigas, jei šalį ištiktų katastrofa. Turėdamas šią telegramą rankose S.  Lozoraitis turėjo susitvarkyti su dip­lomatiniame korpuse kilusia sumaištimi ir veikti tik pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją bei įstatymus. Pasiuntinių nuomone, jie buvo teisėtai veikiantys valstybės atstovai, juos pripažino kelių pagrindinių pasaulio šalių vyriausybės. Per Antrąjį pasaulinį karą pasiuntiniai siekė išsaugoti užsienyje dar veikiančias Lietuvos atstovybes ir valstybei padėti diplomatiniais būdais. Todėl diplomatus erzino tokie atviri VLIK pareiškimai: „Lietuvos diplomatiniai atstovai, esantys įvairiose šalyse, subordinuojasi VLIK’ui.“

Spręsti šios opios problemos 1946 m. liepos 21–26 d. Berne susitiko Lietuvos diplomatinio korpuso ir VLIK atstovai. Diplomatams konferencijoje atstovavo S. Lozoraitis, Eduardas Turauskas, Stasys Antanas Bačkis, Steponas Garbačiauskas, Albertas Gerutis ir Jurgis Šaulys, VLIK – M. Krupavičius, Vaclovas Sidzikauskas, Juozas Brazaitis, Balys Gaidžiūnas, Petras Karvelis, Juozas Kaminskas (Steponas Kairys), Pranas Padalskis, Leonas Prapuolenis, Liud­vikas Šmulkštys ir Antanas Trimakas. Konferencijoje buvo aptarta tarptautinė padėtis, organizuojamos lietuvių politinės akcijos, tremtinių reikalai, Potsdamo konferencija, santykiai su Lenkija, politinės veiklos finansavimas ir kiti klausimai. Nutarta bendrai priešintis, kad Baltijos valstybių inkorporavimas į SSRS nebūtų legalizuotas.

Pirmasis susitikimas nedavė lauktų rezultatų. Todėl 1947 m. rugpjūčio 5–15 d. Paryžiuje įvyko antroji konferencija. Nors priimta svarbių sprendimų, dėl to, kas – VLIK ar diplomatinis korpusas – vadovauja Lietuvos išlaisvinimo kovai, susitarti nepavyko. Jų santykiai išliko šalti, abi pusės vykdė savo veiklą ir viena kitą informuodavo apie jau įvykusius faktus.

Ginklas – informacija

1948 m. liepos 9 d. Baden Badene VLIK ir Lietuvos pogrindžio atstovams Jonui Deksniui ir Juozui Lukšai pasirašius Politinės Lietuvos laisvinimo vadovybės vieningumo reikalų susitarimą buvo paskelbta, kad Lietuvos laisvinimo akcijai užsienyje vadovauja VLIK ir Vykdomoji taryba, kuri kartu atlieka ir šalies valdžios funkcijas. VLIK jautėsi turįs didesnį pranašumą išeivijos politiniame gyvenime ir nekreipė dėmesio į diplomatinio korpuso laikyseną.

Vis dėlto akcentuotina, kad, nepaisant skirtingo funkcijų interpretavimo, S. Lozoraitis ir VLIK niekada neabejojo mūsų valstybės atkūrimu.
VLIK diena iš dienos pasauliui skelbė apie lietuvių tautai daromas neteisybes dėl trėmimo į Sibirą, nežmoniškų sąlygų kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose.

Kita svarbi VLIK užduotis buvo kuo labiau sutelkti lietuvių išeiviją ir puoselėti lietuvybę. Vienu reikšmingiausių jo priimtų dokumentų laikytina 1949 m. birželio 14 d. paskelbta Lietuvių chartija, kuri nustatė pagrindines direktyvas lietuvybei išlaikyti ir įpareigojo kiekvieną lietuvį jų paisyti. Paskelbta Lietuvių chartija tapo tautinės ideologijos pagrindu, kuriuo remiantis buvo įkurta visus tautiečius jungianti Pasaulio lietuvių bendruomenė, o VLIK tapo organizacijos tėvu. Šis dokumentas aktualus ir šiandien. Jame išdėstytos gairės, kurių gyvenimo kelyje turi laikytis kiekvienas patriotas. Chartijoje skelbiama: tauta yra prigimtoji žmonių bendruomenė, lietuviška šeima yra tautos gyvybė, kalba yra stipriausias tautinės bendruomenės ryšys, o tautinis solidarumas yra aukščiausioji tautinė dorybė.

VLIK daug nusipelnė išeivijoje kaupdamas medžiagą apie okupuotą Lietuvą, leisdamas knygas ir keldamas Lietuvos bylą tarptautinėje erdvėje. Suprasdamas informacinio ginklo galią VLIK tęsė Eltos darbą ir nuo 1946 m. rengė periodinius leidinius lietuvių, vokiečių, italų, anglų kalbomis. Šie leidiniai buvo siunčiami užsienio valstybių vyriausybių, parlamentų nariams, spaudos, universitetų darbuotojams. VLIK tapo nutildytos okupuotos Lietuvos balsu, tačiau kovoti su vakariečių „užmaršumu“ pokario neteisybėms ir sovietų skleidžiama propaganda darėsi vis sunkiau.

KGB agentų neviltis

Visi aktyvūs VLIK nariai nuolat buvo KGB akiratyje. Sovietų žvalgyba ir užverbuoti agentai stengėsi bet kokiu būdu sukompromituoti komiteto veikėjus. Kokia sovietinei valdžiai pavojinga laikyta VLIK veikla, įrodo sukaupta 21 tomo dokumentų byla.

Kai 1979 m. kovą VLIK valdybos pirmininku tapo buvęs (1970–1978 m.) Amerikos lietuvių tarybos pirmininkas dr. Kazys Bobelis, jam jau buvo sudaryta sekimo byla „Sukilėlis“ („Povstanec“). Kitiems aktyviems komiteto veikėjams taip pat skirtos atskiros bylos: buvusiam valdybos pirmininkui dr. Kęstučiui Valiūnui – „Plunksna“, o vicepirmininkui Liūtui Griniui (prezidento Kazio Griniaus sūnui) – „Prezidentas“. Bylas KGB pradėjo daugumai VLIK narių. Nors KGB nestokojo išradingumo ir metė didžiules pajėgas, dėl VLIK vadovų nuostatos nebendradarbiauti ir nepalaikyti jokių ryšių su sovietinės Lietuvos atstovais įsiskverbti į šią organizaciją negalėjo. Viešai neplatintame 1986 m. Maskvoje išleistame KGB vadovėlio skyriuje „Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su jais“ rašoma: „VLIK’as užima vieną svarbiausių vietų tarp antitarybinių emigracinių organizacijų, dalyvaujančių ideologinėje diversijoje prieš Sovietų Sąjungą, organizuoja ir vykdo antitarybines akcijas, kompromituojančias SSRS tarptautinėje arenoje, siuntinėja šmeižikiškus memorandumus kapitalistinių šalių vyriausybėms ir kviečia juos siekti „laisvės ir nepriklausomybės Lietuvai“, „nutraukti žmogaus teisių pažeidimus“. KGB liko tik guostis, kad VLIK nariai sensta ir „krinta jų prestižas tarp eilinių emigrantų“, tačiau ši organizacija iki galo išliko sovietų žvalgybos neužimtas bastionas.

Baigtas darbas

1988–1990 m., kai aktyviai veikė Sąjūdis ir buvo paskelbta atkuriama nepriklausomybė, VLIK kvietė užsienio šalis teisiškai pripažinti Lietuvos valstybę. 1990 m. kovo 17 ir 18 d. įvertindamas šalies demokratinių jėgų pastangas paskelbė visokeriopai remiąs Lietuvos Respublikos naująją valdžią ir krašto demokratizavimą.

1991 m. lapkričio 1–3 d. Čikagoje įvykusiame VLIK seime pirmininkas dr. K. Bobelis pateikė visą organizacijos veiklos apžvalgą ir pabrėžė jos įnašą į Lietuvos laisvinimo bylą: „Keturiasdešimt aštuonerių metų sunki, skausminga, pilna aukų ir kančių laisvės kova laimėta bendromis viso pasaulio lietuvių jėgomis ir pastangomis yra apvainikuota Lietuvos laisvės vainiku.“

Nutarta, kad VLIK atliko savo misiją ir gali užbaigti veiklą. Baigiamasis posėdis įvyko 1992 m. balandžio 25 d. Vašingtone, o paskutinis VLIK seimas – Vilniuje 1992 m. gegužės 30 ir 31 d. Nepriklausomos Lietuvos vizija virto tikrove ir organizacija galėjo džiaugtis įvykdžiusi misiją, kuri atrodė neįmanoma.