Įprasta, kad kasmet prasidėjus Metų panevėžiečių rinkimams pasipila pasiūlymai apdovanoti tuos, kurių darbai daugiausia matomi – gydytojus, mokytojus, kultūros darbuotojus, verslininkus ir visuomenininkus. O maži, bet širdį gerumu sušildantys darbai, padaryti eilinių ir kuklių žmonių, dažniausiai ištirpsta triukšmo ir nuolatinio skubėjimo pilnoje kasdienybėje. Jie taip ir lieka neaprašyti, nutylėti. Didelės sielos maži žmonės už savo gražius poelgius dažnai neišgirsta nė ačiū.
Didelės sielos maži žmonės
Paskelbusi šiemet sieksianti, kad tarp nominuotų Metų panevėžiečių būtų apdovanoti ne tik miesto bendruomenei gerai žinomi, daug nusipelnę asmenys, bet ir paprasti žmonės, gyvenantys šalia mūsų ir tyliai darantys gerus darbus, „Sekundės“ redakcija tikėjosi sulaukti daugybės pasiūlymų, ką būtų galima įvertinti nominacija „Už žmogiškumą“. Nežinia kodėl, tačiau panevėžiečiai pasirodė ypač kuklūs, tarsi kasdienės gyvenimiškos istorijos būtų vertos mažiau dėmesio nei dideli žinomų žmonių darbai.
Vis dėlto kai kurie „Sekundės“ publikacijų herojai verti apdovanojimų už savo didvyriškus poelgius, už gerumą, už stiprybę, už viltį, už tai, kad padarė šiek tiek daugiau nei paprastai priklausytų.
Sugraudino močiutės sąžiningumas
Neseniai „Sekundė“ sulaukė jautraus laiško – pasiūlymo Metų panevėžiete „Už žmogiškumą“ paskelbti močiutę už jos neįkainojamą sąžiningumą.
Ūkininkų turgavietėje kiaušiniais prekiaujanti Zita Petronienė pasakojo negalinti pamiršti senutės, kartais užsukančios apsipirkti. Sunkiai dėliodama koją už kojos, įsikibusi į vežimėlį, storais akiniais pasibalnojusi nosį močiutė ne visada sau leidžia nusipirkti dešimtį kiaušinių – dažnai ilgokai skaičiuoja pinigėlius ir nedrąsiai ištiesusi paprašo poros ar trejeto.
Kartą kukliai apsipirkusi senolė po valandos vėl sugrįžo pas Z. Petronienę. Ne todėl, kad būtų ką pamiršusi ar dar kelių kiaušinių paprašyti. Močiutė ištiesė drebančioje rankoje banknotą:
„Vaikeliuk, aš iš viso tiek pinigų neturėjau, tu man 10 Lt per daug grąžos atidavei.“
Ketverius metus turguje prekiaujanti Z. Petronienė neslepia, jog tos senutės sąžiningumas ir rūpestingumas negalėjęs nesujaudinti iki ašarų.
„Ne pinigai esmė, nors neįgaliai močiutei jų tikrai nėra per daug. Ji taip sunkiai eidama nešė pinigus man, kad pačios širdelė būtų rami, kad grąžintų, kas per klaidą jai teko. Jei kiekvienas mūsų būtume toks tyras kaip ta senolė, koks šviesus ir be jokių korupcijų būtų mūsų gyvenimas“, – sujaudinta svarstė Z. Petronienė.
Geroji močiutė bijo sukčių
Pardavėja nežinojo nei kur gyvena geroji močiutė, nei jos pavardės, net vardo. Tačiau prie laiško redakcijai pridėjo nuotrauką, darytą turgavietėje.
Į „Sekundės“ prašymą padėti surasti močiutę atsiliepė daugybė ją pažįstančiųjų. Tądien, kai laikraštyje išspausdinome jos nuotrauką, netilo redakcijos telefonai.
Skambino močiutės kaimynai, buvę mokiniai ir šiaip kažkada ją sutikusieji. Visi negailėjo gerų žodžių ir kaip vienas kartojo, kad buvusi ilgametė mokytoja Jadvyga Kazėnienė už per gyvenimą padarytus gerus darbus verta tapti Metų panevėžiete „Už žmogiškumą“.
Tik pačiai močiutei jokios nominacijos nerūpi. Skambūs titulai ir apdovanojimai jai atrodo tik dar viena žemiškojo pasaulio tuštybė, o korespondentų įsileisti į namus neišdrįso: senutė įsibauginusi jos bendraamžius atakuojančių sukčių.
„Vaikeliuk, nieko ypatingo aš nepadariau. Daug gerų žmonių yra. Be vežimėlio iš namų nebeišeinu, o va, kai nueinu į parduotuvę, žmonės man duris atidaro, nė prašyti nereikia. Jie tai labai geri“, – kitiems padėkoti skubėjo J. Kazėnienė.
Močiutė gynėsi, kad jos istorija nė neverta būti aprašoma. Gydytojų šeimoje užaugusiai, visą gyvenimą pradinių klasių mokytoja dirbusiai ir už kolegos, anglų kalbos mokytojo, ištekėjusiai J. Kazėnienei sąžinė – savaime suprantama vertybė, įaugusi į kraują.
„Buvo ne mano, tai ir atidaviau. Man pardavėja padavė pinigus, nė nežiūrėjus į krepšį įmečiau. O paskui žiūriu, kad jau ne 10 Lt, o 20 Lt turiu. Kaip galėjau neatiduoti, jei ne mano? Dabar kai tik susitinka ta pardavėja, man vis dėkoja, kiaušinių įbruka. Visada žmonės už gera padėkoja, bet užtenka vieną kartą“, – stebėjosi močiutė.
Liepsnas suvaldė drąsios moterys
Ginasi žygdarbio nepadariusios ir dvi drąsios moterys, puolusios gesinti „Statoil“ degalinėje, Parko g., užsiliepsnojusio automobilio. Jei ne jos, praėjusio pirmadienio vakaras Panevėžyje galėjo būti tragiškas – į orą būtų išlėkusi ne tik pati degalinė, bet veikiausiai liepsnų būtų neišvengę ir vos už kelių žingsnių nuo jos daugiabučiai.
Degalinės vadovė Danguolė Kundelienė ir jos pavaduotoja Giedrė Pilkauskienė vienintelės neišsigando ir čiupo gesintuvus, kai iš 2008-ųjų „Ford Mondeo“ plykstelėjo liepsnos. Gaisras kilo, kai ką tik dujų įsipylęs vairuotojas pasuko variklio paleidimo raktelį.
Laimingas atsitiktinumas, kad tą akimirką abi moterys buvo lauke – keitė degalinės vėliavas.
Mačiusieji įvykį suakmenėjo iš baimės, o smulkutės moterys, metusios vėliavas, čiupo 6 kg sveriančius gesintuvus ir puolė prie automobilio – be šalmų, be nuo karščio apsaugančių kostiumų.
„Degalinės salėje buvusi mergina iškvietė ugniagesius, atjungė sistemą. O mums svarbiausia buvo suvaldyti liepsnas, kad tik ugnis nepasiektų salono, nes automobilio gale yra dujų bakas, o šalia – dujų talpykla. Darėme viską, ką galėjome, juk aplinkui buvo žmonių“, – pasakojo D. Kundelienė.
Moterys pačios bandė atidaryti automobilio variklio antvožą. Joms jau beveik buvo pavykę, bet išsekus gesintuvui vienai iš gelbėtojų teko lėkti čiupti kito – antvožas vėl užsikirto. Darbuotojos maždaug penkias minutes galynėjosi su liepsnomis, kol atvyko ugniagesiai. Automobilį gesinti baigė septyni vyrai.
Užsidirbo rekomendaciją į ugniagesius
16-iolika metų degalinėje dirbanti D. Kundelienė svarsto, kad toks atvejis, kai darbuotojams patiems tenka gesinti gaisrą, turbūt pirmas visoje Lietuvoje. Su liepsnomis moterims galynėtis yra tekę tik per specialius, dar šįmet organizuotus mokymus.
„Jautėmės saugiai ir drąsiai, nes žinojome, ką turime daryti“, – tvirtina D. Kundelienė.
Jos kolegė G.Pilkauskienė prisipažįsta tik po poros dienų suvokusi, koks pavojus grėsė ir pačioms, ir aplinkiniams.
„Nė jokios mes didvyrės. Bet kuris mūsų vietoje taip būtų pasielgęs“, – įsitikinusi Giedrė.
Po laimingai pasibaigusio gaisro ji iš draugų ir artimųjų dabar sulaukia šypsnių, kad gerai išmokusi ugniagesiu dirbusio sutuoktinio pamokas.
„Jei kada su kolege sugalvotume persikvalifikuoti į ugniagesius, rekomendacijas jau turėtume, gal be konkurso priimtų“, – juokauja 13-a metų degalinėje dirbanti G. Pilkauskienė.
Autobusą vijosi iš Šiaulių iki Radviliškio
Nominacijos „Už žmogiškumą“ neabejotinai vertas ir taksistas iš Šiaulių 64-erių Vasilijus Dušenka. Nuo Šiaulių iki Radviliškio taksistas vijosi panevėžietę pensininkę stotyje palikusį autobusą ir netgi pats Radviliškyje nupirko jai bilietą į Panevėžį.
Pajūryje proanūkį lankiusi senjora Irena šią kelionę prisimins ilgai. Klaipėdoje įsėdusi į autobusą, negalėjo nė susapnuoti, kad kelionėje patirs nuotykį kaip geriausiame trileryje.
Šiauliuose autobusui sustojus stotyje moteris išlipo pamankštinti pavargusių kojų. Keleivė matė, kaip vairuotojas nuskubėjo su popieriais į dispečerinę, todėl ir pati trumpam nuklydo toliau. Pas vaikus į Klaipėdą viešuoju transportu kartais važinėjanti senjora žinojo, kad Šiauliuose autobusas stovi maždaug 25 min.
Irena užtruko gerokai trumpiau, tačiau kai grįžo, jai pakirto kojas – autobusas buvo jau išvažiavęs. Šiaulių autobusų stotyje Irena liko tik su pinigine, o joje – keli centai ir 20 litų kupiūra. Autobuse į Panevėžį išvažiavo ne tik lauktuvės namiškiams, bet ir rankinė su dokumentais, telefonu bei pinigais.
Išsigandusiai moteriškei dispečerinės darbuotojai pasiūlė kviestis taksi ir vytis ją palikusį autobusą.
„Įsėdusi į taksi iš karto vairuotojui prisipažinau, kad turiu labai nedaug pinigų. Įsivaizduokite, taksistas nė nepaklausė kiek ir leidosi vytis“, – „Sekundei“ pasakojo Irena.
Nors vairuotojas kelyje nesnaudė, autobuso nepasivijo. Taksi iš Šiaulių atvažiavo net iki Radviliškio autobusų stoties, tačiau iš jos autobusas į Panevėžį buvo išvykęs prieš aštuonias minutes.
Paskutinius 20 litų taksistui Radviliškyje atidavusi senjora vis dar negali atsistebėti pirmą kartą sutikto žmogaus gerumu. Vyriškis, užuot paburnojęs dėl per mažo atlygio ir nudūmęs atgal į Šiaulius, pasišovė padėti nevilties apimtai keleivei.
Savo sąskaita jis paskambino informacijos telefonu, sužinojo į Panevėžį lėkusio autobuso vairuotojo numerį, pats su juo susisiekė ir paprašė kitoje stotelėje – Šeduvoje palaukti besivejančios keleivės.
Kai į Šeduvą vykstančio autobuso vairuotojas nesutiko pavėžėti tik porą centų piniginėje beturinčios Irenos, didžiulei jos nuostabai taksistas nupirko ir bilietą.
Tik Šeduvoje Irena lengviau atsikvėpė – stotyje jos laukė tiek rūpesčių pridaręs autobusas.
Svetimas žmogus dovanojo mašiną
Panevėžietei pagelbėjęs V. Dušenka pripažįsta per 22-ejus darbo metus tokios įsimintinos kelionės dar neturėjęs, tačiau ginasi nieko didvyriško nenuveikęs.
„Ne viskas skaičiuojama pinigais“, – apie uždarbį iš kelionės į Radviliškį tvirtina nė negalvojęs V. Dušenka.
Vyras sako negalėjęs nepadėti, mat kadaise ir jam pačiam, pakliuvusiam į itin sunkią padėtį, pagalbos ranką ištiesė svetimas žmogus. Iš nepažįstamųjų Vasilijus yra patyręs ir nežmoniško žiaurumo, ir racionaliame pasaulyje sunkiai suprantamo gerumo.
2000-aisiais taksistą užpuolę banditai Vasilijaus tik per plauką nepasiuntė į kitą pasaulį. Peiliu subadytam taksistui buvo pradurtas prieširdis, sužeistos kepenys ir plaučiai. Operacija truko kone 12-a valandų. Net medikai nedavė garantijų, gyvybės ar mirties pusėn pakryps gydymas.
V. Dušenka 8-is mėnesius buvo nedarbingas, kai atėjo laikas grįžti į darbą, vyrą apėmė neviltis. Banditai buvo sudaužę mašiną, o po ilgo gydymo ant kojų atsistojęs vyras neturėjo pinigų naujai.
„Įsivaizduokit, visai svetimas žmogus man padovanojo mašiną, kad galėčiau pradėti dirbti“, – „Sekundei“ pasakojo Vasilijus.
Taksistas norėjo bent per laikraštį padėkoti savo geradariui, tačiau šis panoro likti visiškai anonimiškas.
Atlygio už radybas atsisakė
Šiais laikais iš nepažįstamų žmonių sulaukti pagalbos prilygsta kone stebuklui. Kad dar esama tokių stebuklų, patyrė Panevėžio socialinių paslaugų centro direktorius Valdemaras Misevičius. Per išsiblaškymą pametęs rankinę su visais dokumentais, pinigais, banko kortelėmis, panevėžietis ją atgavo jau kitą rytą. Direktoriaus nuostabai, jauna moteris, radusi daiktus, atsisakė net kvietimo papietauti.
Kartą V. Misevičius į darbą atvažiavo dviračiu. Vakare, grįždamas namo, prie dviračio daiktų dėtuvės pritvirtino rankinę su turtu: visais asmeniniais dokumentais, vairuotojo pažymėjimu ir asmens tapatybės kortele, automobilio dokumentais, taip pat banko kortelėmis, dviem raktų – buto ir automobilio – ryšuliais, USB laikmena su visa darbine ir asmenine informacija, skėčiu ir, be abejo, pinigais. Pakeliui vyras dar užsuko į dviračių taisyklą ir nustėro: ant dviračio bagažinės liko kaboti tik skėtis. Rankinė su visu turtu dingo.
Jau kitą rytą Socialinių paslaugų centro direktorius sulaukė nepažįstamosios skambučio. Pasirodo, į darbą anksti ryte atėjusi parduotuvės „Coliukė“ Savanorių aikštėje pardavėja visą V. Misevičiaus turtą rado prie pat durų. Nudžiugęs, kad visi dokumentai ir raktai atsirado, vyras nuskubėjo jų atsiimti. Jo nuostabai rankinėje buvo ne tik dokumentai ir raktai, bet ir pinigai – šimtas dolerių, dvidešimt penki eurai ir šimtas litų.
Pakeliui V. Misevičius nupirko kvietimą į restoraną, norėjo bent taip padėkoti už gerumą, bet rankinę radusi moteris net nesileido į kalbas.
Socialinių paslaugų centro direktoriaus rankinę radusi ir jam grąžinusi „Coliukės“ pardavėja Ania nesutiko „Sekundei“ pasisakyti nė pavardės. Anot kuklios merginos, kiekvienas žmogus būtų taip pasielgęs. „Nejaugi už kiekvieną gerą darbą reikia atsidėkoti, užtenka ir „ačiū“, – sakė Ania.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
