Lietuva jau įprato matyti stiprias moteris aukščiausiuose politiniuose postuose. Prezidentė D. Grybauskaitė, Seimo pirmininkė I. Degutienė, ministrės I. Šimonytė ir R. Juknevičienė ar net V. Blinkevičiūtė – kompetentingos, ryžtingos, charizmatiškos. Naujoji parlamento vadovė šių savybių neturi.
Nenuostabu, kad naujoji Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė viešojoje erdvėje sulaukė daugiau pašaipų nei rimtų vertinimų. Bandymai vos pradėjus eiti naujas pareigas demonstruoti bent jau ryžtą ne visai pasiteisino. Kai kurie skambūs pareiškimai sukėlė dar daugiau abejonių, ar tikrai bet kas gali užimti Seimo pirmininko postą.
Jau pirmoji kalba, kurią L. Graužinienė pasakė parlamente balsuojant dėl naujojo Seimo pirmininko, sukėlė lengvą nuostabą. Nuoširdūs ir jausmingi prisipažinimai apie savo asmenybę ir literatūrines simpatijas buvo ir ne laiku, ir ne vietoje. Tokio tipo kalbose iš politinių lyderių paprastai laukiama ryžtingumo ir aiškaus būsimų prioritetų įvardijimo, o ne gražuolių konkursams būdingų lėkštų prisistatymų. Pirmoji būsimos Seimo pirmininkės kalba patvirtino, kad jai gali prireikti laiko įgyti patirties, būtinos tokio rango politikams.
Tiesioginėje LRT laidoje naujai iškeptai parlamento vadovei teko atlaikyti nemenką spaudimą, kuriam nebuvo pasirengusi. Po šios laidos, anot „Lietuvos ryto“, L. Graužinienė net panoro į Seimo valdybą išsikviesti LRT generalinį direktorių Audrių Siaurusevičių pasiaiškinti. Vėliau, kalbėdama Žinių radijuje, ji užsiminė, kad su A. Siaurusevičiumi vis dėlto susitiks: „Bus pateiktas Seimui biudžetas. Kaip ir su visomis institucijomis, kurios jam pavaldžios, aš susitiksiu, taip pat su LRT.“ Jei biudžeto svarstymas taptų pretekstu spausti nacionalinio transliuotojo vadovą atleisti Seimo pirmininkei neįtikusius žurnalistus, tai būtų iki šiol Lietuvoje neregėtas politikų kišimosi į žiniasklaidos veiklą atvejis. Vis dėlto reikėtų tikėtis, kad L. Graužinienė susivokė nedaryti tokios klaidos, kuri ilgam jos reitingus, o gal ir visą politinę karjerą nublokštų į dugną.
Aktyvioji
Nors formaliai tapo antra pagal rangą valstybės vadove ir laikinąja Darbo partijos pirmininke, L. Graužinienė vis vien išliko Viktoro Uspaskicho šešėlyje. Tokia keista Seimo pirmininko rokiruotė, kai vienas Darbo partijos atstovas pakeistas kitu, nepaaiškinama niekaip, kaip tik noru šiame poste matyti partijos vadovą. V. Uspaskichas, komentuodamas šiuos Darbo partijos persiskirstymus, laikėsi versijos, jog L. Graužinienė vietoj Vydo Gedvilo buvo siūloma tik dėl to, kad ji tapo laikinąja partijos vadove. Tačiau anksčiau tokios būtinybės nebuvo, tad pretekstas nieko neįtikino. Politologai bemaž vienbalsiai tvirtino, kad šios politikės pasirinkimas – tiesiog akivaizdus noras V. Uspaskichui Seimo pirmininko poste turėti ištikimą žmogų.
Kaip suderinti ištikimybės V. Uspaskichui prievolę ir savarankiškos bei ryžtingos politikės vaidmenį? Būtent tokį vaidmenį L.Graužinienė ėmėsi kurti vos pradėjusi eiti naujas pareigas.
„Pirmą kartą užimdama tokio lygio postą ji tikriausiai bando suformuoti bent tam tikrą autoritetą, sudaryti kontrastą kiek minkštokam V. Gedvilui, – teigia politologas Mažvydas Jastramskis. – Ne paskutinėje vietoje gali būti ir nurodymai einant Seimo pirmininko pareigas dirbti viešųjų ryšių atžvilgiu partijos naudai.“
Dar nespėjusi apšilti kojų L. Graužinienė turėjo perimti V. Gedvilo numatytus įsipareigojimus – ji išvyko vizito į Gruziją. Parlamento vadovė, iki tol neturėjusi rimtų sąsajų su užsienio politika, staiga pasijuto bemaž svarbiausia Lietuvos užsienio politikos dalyve. Iš karto po pirmojo vizito į užsienį naujoji Seimo pirmininkė paskelbė, kad šalyje nėra bendros atsakomybės dėl užsienio politikos, ji išskaidoma Vyriausybei ir prezidentei. „Jei nerandama sutarimo, tokiu atveju Seimas pasiryžęs prisiimti visą atsakomybę už vientisą užsienio politiką“, – pareiškė L. Graužinienė.
Tai sukėlė naują politologų ir šiek tiek užsienio politiką išmanančių politikų pašaipą. Buvęs užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis priminė, kad Seimas neturi galių prisiimti atsakomybę už užsienio politiką, o bandymai tai daryti tik dar labiau suskaldytų tarpinstitucinį bendradarbiavimą šioje srityje. Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Antanas Kulakauskas taip pat nurodė, kad užtenka pažiūrėti į Konstitucijos 84 straipsnį, kuriame nurodyta, jog Lietuvos prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką.
„Įspūdis toks, kad L. Graužinienė dar ne visai susipažino su savo, kaip Seimo pirmininkės, kompetencijomis, – žurnalui IQ teigė politologė Jūratė Novagrockienė. – Seimo pirmininkas turi palyginti daug galių, realiai tai vis dėlto trečias pagal politinę įtaką asmuo valstybėje. Tačiau visų pirma jis atsakingas už sklandų parlamento darbą ir turi laikytis neutralios pozicijos visų frakcijų atžvilgiu.“ Anot J. Novagrockienės, naujoji Seimo pirmininkė dar ne visai adekvačiai suvokia, kad neturėtų veikti vien valdančiosios koalicijos ar savo partijos labui. Tokias pareigas einantis asmuo ne veltui negali priklausyti jokioms frakcijoms – jis turi suderinti ir pozicijos, ir opozicijos interesus.
Viktoro šešėlyje
Po netikėto posūkio į užsienio politiką L. Graužinienė ir jos patarėjai, matyt, suprato įlipę ne į savo daržą ir bandė visaip išsisukti nuo detalesnių paaiškinimų, kaip Seimo pirmininkė įsivaizduoja savo ir viso parlamento galimybes užtikrinti „vientisą užsienio politiką“. Žurnalui IQ bandant užduoti šiuos klausimus per naująją Seimo pirmininkės patarėją ryšiams su visuomene Dalią Valentienę, ši tik nuolat kartojo, jog „šia tema jau viskas pasakyta“.
Supratusi, kad užsienio politikoje greitai nepavyks padaryti perversmo, L. Graužinienė ėmėsi peržiūrėti ministrų veiklą. Buvo paskelbta, kad ji lauks Darbo partijos deleguotų ministrų ataskaitų, ką šie nuveikė, kaip įgyvendina partijos programą.
Šis šūvis taip pat skriejo pro šalį. Ministrai visų pirma turi vykdyti Vyriausybės programą. Todėl premjeras, o ne Seimo pirmininkas pirmiausia turėtų vertinti ministrus. Be to, juos skiria ir atleidžia prezidentas premjero teikimu. Žvelgiant formaliai, Seimas gali tik interpeliacija priversti pasitraukti vieną ar kitą ministrą, bet ne parlamento vadovei panorėjus.
Tačiau vėliau pasirodė, kad visa tai greičiau tik tuščias viešųjų ryšių akcijos triukšmas. „Tai ilgalaikis procesas, tikrai trijų dienų neužtenka, kad susipažintume. Susipažinau su medžiaga, dabar informuosiu partijos valdybą (…). Tie sprendimai, manau, nebus greiti, manau, kad ministrai gali labai ramiai dirbti, nes dabar daug pirmininkavimo renginių, mes netrukdysime“, – žurnalistams aiškino Seimo pirmininkė. Taip ir liko neaišku, o kam trukdyti ministrus, jei jie „gali ramiai dirbti“? Matyt, vienintelis tikslas – parodyti, kad L. Graužinienė yra ne tik tvirta Seimo pirmininkė, bet ir Darbo partijos vadovė.
„Daugelis pirmųjų negatyvių vertinimų, komentarų, abejonių, ar L. Graužinienė gali tinkamai atlikti Seimo pirmininko pareigas, matyt, padarė jai meškos paslaugą – dabar ji stengiasi atrodyti kompetentinga ir aktyvi pirmininkė tiek Seime, tiek partijoje“, – teigė J. Novagrockienė. Tokios pastangos kyla visų pirma dėl to, kad partijoje vis vien svarbiausiu asmeniu išlieka V. Uspaskichas, ir niekam nekyla abejonių, kad jis vis dar yra tikrasis vadovas. Todėl L. Graužinienei tenka užduotis bent jau viešumoje įrodinėti, jog ji ne veltui paskirta laikinąja partijos pirmininke.
„Partijoje situacija sudėtinga. Nors V. Uspaskichas deklaruoja, kad trauksis iš visų politinių pozicijų, jo įtaka nesumažėjo. L. Graužinienė greičiausiai bandys V. Uspaskicho interesus pateikti kaip savo pozicijas. Jos gali ir natūraliai sutapti, tačiau šiai politikei nėra naujiena atstovauti V. Uspaskicho interesams“, – kalbėjo J. Novagrockienė. Kita vertus, anot jos, L. Graužinienė galbūt sugebės išlaviruoti ir ji gali būti gana tvirta, nes turi nemažai politinės patirties.
Prezidentinis pasjansas
Vienas pirmųjų pasiūlymų, kuriuos pateikė L. Graužinienė jau kaip Seimo pirmininkė, – pratęsti pretendentams į prezidentus rinkimų kampanijos terminus. Pateiktose Prezidento rinkimų įstatymo pataisose siūloma anksčiau numatyti kandidatų į prezidentus iškėlimo terminus ir pratęsti rinkimų kampaniją nuo dabar numatytų 30 iki 60 dienų. Visų kandidatais į prezidentus įregistruotų asmenų sąrašą Vyriausioji rinkimų komisija oficialiai turėtų skelbti iki rinkimų likus ne mažiau kaip 60 dienų. Anot iniciatorės, pratęsus šį terminą nuo 30 iki 60 dienų, kandidatai į prezidentus „turėtų galimybę aplankyti visus 60 rajonų, taip būtų užtikrinta galimybė visiems rinkėjams susitikti ir padiskutuoti reikšmingais valstybei klausimais“.
Ar toks rūpinimasis būsima prezidentine kampanija reiškia, kad pati L. Graužinienė jau planuoja savo vizitus į visus 60 rajonų kaip būsima kandidatė į prezidentus?
Politologų manymu, net jei taip atsitiktų, ji neturi didelių šansų sėkmingai pasirodyti rinkimuose. „Nemanau, kad ji dar kartą bristų į tą pačią upę, – L. Graužinienės ketinimais tapti kandidate prezidento rinkimuose abejojo J. Novagrockienė. – Ji, gal ir visa partija, turėtų pasiskaičiuoti galimybes ir neturėtų pervertinti savo jėgų.“
L. Graužinienė jau bandė jėgas prezidento rinkimuose 2009 m. Tuomet gavo 3,57 proc. rinkėjų balsų – ją aplenkė ne tik D. Grybauskaitė, Algirdas Butkevičius, Valentinas Mazuronis, Kazimira Danutė Prunskienė, bet net ir Valdemaras Tomaševskis.
Jei šiai politikei nelemta tapti prezidente, gal ji gali būti bent jau gera partijos vadove? Net ir tokią galimybę politologai vertina skeptiškai – paradoksalu, tačiau ištikimiausia V. Uspaskicho bendražygė tikra partijos lydere galėtų tapti tik tuo atveju, jei jis būtų nuteistas realia laisvės atėmimo bausme. „Jei V. Uspaskichas turėtų atlikti realią bausmę, L. Graužinienė galėtų būti asmenybe, bandančia išsaugoti partiją, – mano M. Jastramskis. – L. Graužinienės kalba Seime, pastarieji pareiškimai rodo, kad ji turi tam tikrą supratimą apie savo rinkėjų lūkesčius. Visgi reikia atkreipti dėmesį, politikė nesugebėdavo laimėti rinkimų net savojoje apygardoje, Ukmergėje (čia nepralenkiamas buvo Julius Veselka). Tai rodo lyderystės ribas.“
Vis dėlto kai kurias, regis, neįsivaizduojamas ribas L. Graužinienė jau peržengė. Jos tapimas Seimo pirmininke – geriausias įrodymas, kad Lietuva yra neribotų galimybių šalis.
L. Graužinienė
Gimė 1963 m. sausio 10 d. Rokiškyje.
1982–1992 m. studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijos Ekonomikos fakultete, įgijo buhalterinės apskaitos ekonomisto specialybę.
1982–1983 m. Durpynų statybos valdybos buhalterė.
1983–1984 m. Ukmergės rajono „Žiburio“ kolūkio buhalterė.
1984–1986 m. Ukmergės žemės ūkio technikos susivienijimo buhalterė.
1986–1992 m. Ukmergės komunalinių įmonių kombinato ekonomistė.
1992–1994 m. ŽŪB „Pamūšis“ ir UAB „Mūša“ vyr. finansininkė.
1994–2004 m. Ukmergės aukštesniosios žemės ūkio mokyklos dėstytoja.
1996–2004 m. L. Graužinienės individualiosios įmonės savininkė ir auditorė.
1998–2004 m. UAB „Balanso auditas“ auditorė.
Nuo 2003 m. Darbo partijos narė.
Nuo 2004 m. Seimo narė.
2009 m. rinkimų į prezidentus kandidatė.
Nuo 2013 m. spalio laikinoji Darbo partijos pirmininkė.
Nuo 2013 m spalio 3 d. Seimo pirmininkė.
