Remiantis PwC atliktu tyrimu, iki 2030 m. išsivysčiusių ir besivystančių šalių darbo užmokesčio skirtumas reikšmingai sumažės. Indijoje ir Filipinuose atlyginimai liks palyginti žemiausi, bet realusis vidutinis darbo užmokestis iki 2030 m. Indijoje gali pakilti daugiau nei keturis kartus, o Filipinuose – daugiau nei tris. Prognozuojama, kad Jungtinėje Karalystėje ir JAV realusis darbo užmokestis per tą patį laikotarpį paaugs tik maždaug trečdaliu ir bus beveik vienodas abiejose valstybėse.
Labiau stebina tai, kaip stipriai iki 2030 m. sumažės darbo užmokesčio skirtumas išsivysčiusiose ir besivystančiose šalyse. Dabartinis vidutinis mėnesinis atlyginimas Indijoje apie 25 kartus mažesnis nei Jungtinėje Karalystėje. Tikėtina, kad 2030 m. jis bus žemesnis tik 7,5 karto. Vidutinė alga JAV dabar yra 7,5 karto didesnė nei Meksikoje, bet 2030 m. gali skirtis tik mažiau nei keturis kartus. Per tą patį laikotarpį vidutinis mėnesinis atlyginimas Kinijoje gali pakilti iki maždaug pusės Ispanijos darbo užmokesčio dydžio.
Atsižvelgiant į atlyginimų augimą, prognozuojama, kad Kinija taps patrauklesnė kaip vartojimo rinka, o nedidelės gamybos sąnaudos nebebus toks svarbus veiksnys. Tas pats taikoma kitiems augantiems ūkiams: Lenkijai, Turkijai, Meksikai ir Šiaurės Afrikos valstybėms.
Nors tyrimas neapima Lietuvos ir šios prognozės daromos remiantis gana neapibrėžtais duomenimis, bendra tendencija aiški. Mažų atlyginimų pranašumas, kuriuo dabar džiaugiasi dauguma kylančių ūkių, išnyks, nes tų šalių produktyvumo lygis vejasi išsivysčiusias valstybes ir dėl to auga vidutinis atlygis. Turkija, Lenkija, Kinija ir Meksika taps vertingesnės dėl vartotojų, o pigi gamyba gali būti perkelta į Vietnamą ar Filipinus.
Mažėjantis darbo užmokesčio skirtumas įvairiose šalyse lems, kad konkurenciniam pranašumui daugiau įtakos turės kiti veiksniai, ne tik pigi darbo jėga.
Šios tendencijos lemia tam tikrus įmonių verslo strategijų pokyčius. Bendrovės gamybos ar paslaugų teikimo veiklą susigrąžina į savo šalį, kaip tai jau daro kai kurios JAV įmonės, arba perkelia ją į kitas pigesnės darbo jėgos valstybes. Kitos bendrovės išsikelia į šalis, kuriose veikla iš pradžių brangesnė, tačiau jos yra arčiau „namų“, – tai leidžia geriau kontroliuoti tiekimo grandines ir patenkinti besikeičiančius vartotojų poreikius. Vidutinių pajamų valstybės, kaip Turkija, Lenkija ir Kinija, pradeda iškelti dalį verslo į palyginti pigesnes, pavyzdžiui, į Vietnamą, Indiją ir Filipinus. Tokiose šalyse kaip Indija ar Kinija šiuo metu veikiančios Vakarų Europos valstybių įsteigtos lengvatinės prekybos įmonės perorientuoja veiklą siekdamos pritraukti dar daugiau vietos vartotojų.
Nors Rytų Europos šalyse vidutinis atlygis ne toks žemas kaip Pietryčių Azijoje, pastaruoju metu vis daugiau Vakarų Europos įmonių perkelia gamybą ir paslaugų centrus būtent į tokias valstybes kaip Lenkija, Rumunija, Ukraina, nes jos yra arčiau ir geografiniu, ir mentaliteto požiūriu, todėl lengviau organizuoti tiekimą bei užtikrinti reikiamą kokybę. Šia tendencija turėtų labiau pasinaudoti ir Lietuva – siūlyti save kaip patrauklią vietą gamybai organizuoti ar paslaugoms teikti.
Lietuva jau sugebėjo pritraukti dalį svarbių užsienio investuotojų, tokių kaip „Barclays“ ar „Western Union“. Šalies investicinį patrauklumą lėmė nedidelės darbo sąnaudos, gera darbo kokybė ir kiti svarbūs veiksniai, pavyzdžiui, išplėtota infrastruktūra (informacinės ir ryšio technologijos). Vis dėlto ilgalaikėje perspektyvoje nedidelės darbo sąnaudos gali nebebūti vienas svarbiausių veiksnių, užtikrinančių investicinį Lietuvos patrauklumą.
PwC ataskaitoje „Pasaulis 2050 m.“, kuria vadovaujantis atliktas darbo užmokesčio prognozių tyrimas, analizuojami ir demografiniai duomenys. Remiantis Jungtinių Tautų Organizacijos pateikta prognoze 24 pasaulio šalims numatoma, kad daugumoje jų darbingo amžiaus žmonių skaičius kils iki 2050 m. dėl augančio gimstamumo (Nigerija, Indija, Turkija) arba dėl didėjančios imigracijos (JAV). Tačiau daugumoje Europos valstybių, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos narių, Japonijoje, Pietų Korėjoje, Kinijoje, Rusijoje darbingo amžiaus asmenų skaičius išlieka nepakitęs arba mažėja (išskyrus, dėl imigracijos, Jungtinę Karalystę).
Naujausia PwC atlikta Pažangios ekonomikos ataskaita patvirtina, kad Lietuvoje nėra pakankamai investicinį potencialą skatinančių išteklių (žmonių, kapitalo ir žinių). Opi ir emigracijos problema. Šie ir kiti veiksniai, o nebe mažos darbo sąnaudos, gali tapti esminiai, siekiant ateityje išlaikyti mūsų šalies konkurencinį pranašumą.
Pasaulio banko vertinime pagal valstybių patrauklumą verslui plėtoti Lietuva yra 27-a iš 185 (Estija – 25, Latvija – 21). Tai rodo, kad mūsų šalyje verslui kurti sąlygos šiuo metu yra palankios. Mažėjantis darbo užmokesčio skirtumas įvairiose valstybėse lems, kad konkurenciniam pranašumui daugiau įtakos turės kiti veiksniai, ne tik pigi darbo jėga. Šiame mūšio lauke Lietuva kol kas turi daug pranašumų, tačiau reikia neužmiršti, kad laikui bėgant pasaulio investicijų konkurencinėje kovoje taisyklės ir žaidėjai keisis.
