Lapkričio pabaigoje Vilniuje bus sprendžiamas Rytų Europos likimas. Nors planuojamos pasirašyti sutartys niekuo neypatingos, už jų slypi civilizacinis apsisprendimas: rytų kaimynai liks Rusijos glėbyje ar pagaliau taps tikrais europiečiais.
Iki šiol „Rytų Europos“ terminas Vakaruose skamba su negatyviais atspalviais. Nuo pat Sovietų Sąjungos subyrėjimo rytų europiečiai buvo tapatinami su varguoliais, pasiruošusiais vos ne už maistą dirbti juodžiausius darbus Vakaruose, arba nusikaltėliais, trikdančiais ramų vakariečių gyvenimą. Tai pačiai kategorijai buvo priskiriami bemaž visi buvusio socialistinio bloko gyventojai: lenkai ir lietuviai, rumunai ir ukrainiečiai.
Šį požiūrį pakeisti sunkiau nei politinę realybę. Net ir į ES įstojus Baltijos, Vidurio Europos ir kai kurioms Balkanų šalims, ilgai visas šis regionas buvo vadinamas Rytų Europa. Tarsi antrarūšė žemyno dalis. Ne geografiniu, bet civilizacijos požiūriu.
Tik visiškai neseniai, maždaug prieš metus, žinomas „The Economist“ apžvalgininkas Edwardas Lucasas ėmėsi misijos keisti jau atgyvenusį ir politiškai nekorektišku betampantį terminą „Rytų Europa“. Jis pabrėžė, kad klaidingas ne tik geografinis, bet ir ekonominis skirstymas, nes kai kurios „naujosios ES narės“ savo pasiekimais jau lenkia krizės kamuojamas Graikiją ar Portugaliją.
Po dešimties narystės ES metų Baltijos ar Višegrado grupės šalių gyventojai vis rečiau pravardžiuojami rytų europiečiais, tačiau už ES rytinių sienų esančios kaimynės, matyt, pasmerktos nuolat turėti Rytų Europos etiketę, kuri bemaž prilygsta „nevykėlio“ sinonimui.
Tačiau kaip tik dėl šių „nevykėlių“ šiemet užvirė bene rimčiausia per pastarąjį dešimtmetį politinė kova – Rusija ir ES siekia į savo pusę pervilioti Ukrainą, Baltarusiją, Moldovą, Gruziją, Armėniją ir Azerbaidžaną. Šioje kovoje jau net nebesilaikoma garbingo žaidimo principų – naudojami šiurkštaus spaudimo, propagandos ir net grasinimų metodai. Tiesa, tokį nešvarų žaidimą labiausiai demonstruoja Rusija, nes jos galimybės pritraukti savo „švelniąja galia“ gerokai mažesnės. Ši šalis daug daugiau ir prarastų, jei jos proteguojamas Eurazijos projektas žlugtų dar nė nepradėtas.
Išlikimo klausimas
Kova dėl įtakos Rytų Europos šalims vertinama ne šiaip kaip vienos ar kitos tarptautinės sutarties pasirašymas – Rusijai tai bene paskutinė galimybė išsaugoti savo, kaip regioninės galios, autoritetą ir perspektyvas spręsti jei ne pasaulio, tai bent jau svarbios Europos dalies reikalus.
Esminę įtaką šiam pokyčiui turės Ukrainos pasirinkimas. Zbigniewas Brzezinskis prieš daugiau kaip penkiolika metų savo knygoje „Didžioji šachmatų lenta“ prognozavo, kad būtent nuo Kijevo priklausys, ar Rusija galės atgimti kaip imperija – be Ukrainos Rusija tiesiog negali būti reikšminga regioninė galia. Regis, kaip tik lemiamas pasirinkimo momentas bus šių metų ES Rytų partnerystės programos šalių lyderių susitikimas Vilniuje.
Rusijos pastangos bet kokia kaina sutrukdyti Ukrainai pasirašyti Asociacijos sutartį su ES akivaizdžiai patvirtina, kad Kijevo geopolitinis pasirinkimas Kremliui yra išlikimo svarbos klausimas. „Vladimiro Putino kaip charizmatinio, „fašistoidinio“ lyderio legitimumas remiasi jo galimybėmis įtikinti, kad tik jis gali atkurti prarastą imperiją, grąžinti auksinius sovietinius laikus ir imperinės Rusijos vietą po saule, – teigia Rutgerso universiteto profesorius Alexanderis Motylius. – Bet kuris iš šių pažadų neįmanomas be Ukrainos. Kaip tik šioje šviesoje reikėtų pamatyti paniką, demagogiją ir pavojų, su kuriuo V. Putino režimas vertina Kijevo posūkį Europos link – ne tiek dėl Ukrainos galimybių tapti liberalia, demokratine ir turtinga šalimi, bet dėl pačiam Rusijos režimui gresiančio nestabilumo ir pasitikėjimo praradimo.“
ES abejinga?
Visiškai kitokia Rytų Europos šalių reikšmė yra ES. Daugelis Bendrijos valstybių gyventojų ir net politikų nelabai supranta, kodėl šių metų ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimui skiriamas toks dėmesys, o galimas Asociacijos sutarčių pasirašymas prilyginamas vos ne dar vienai ES plėtros bangai. Jei ne didžiulis Rusijos politinis ir ekonominis spaudimas, prekybos su Ukraina bei kitomis kaimynėmis apribojimai ir keliama įtampa, greičiausiai šie susitarimai praeitų bemaž nepastebėti.
Žvelgiant formaliai, ES ir jai nepriklausančių šalių Asociacijos susitarimai – jokia naujovė. Tai tiesiog sutartys su Bendrijai nepriklausančiomis valstybėmis, su kuriomis siekiama glaudžiau politiškai ir ekonomiškai bendradarbiauti. Pirmosios Asociacijos sutartys pasirašytos prieš 50 metų – su Graikija (1961 m.) ir Turkija (1963 m.). Šiuo metu ES tokius susitarimus turi su keliolika valstybių – visomis Balkanų šalimis, taip pat kai kuriomis Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų valstybėmis. Tad Rytų Europos šalys nėra išskirtinės. Priešingai – ilgą laiką ES rytinės kaimynės buvo tarsi užmirštos, o privilegijų prekiauti su Bendrija ar gauti iš jos paramą daugiau turėjo Afrikos šalys.
Tokia situacija susiklostė dėl kelių priežasčių. Visų pirma, ES buvo ilgai susitelkusi į plėtros Rytų kryptimi suvaldymą – vienu metu priimta dešimt naujų narių, europeizacijos iššūkiams su jomis suderinti, pačios ES institucijų struktūrai pakeisti ir prie išsiplėtusios vidaus rinkos prisitaikyti prireikė itin daug energijos. Antra, Rytų Europos valstybės delsė perimti demokratinio elgesio bei laisvosios rinkos principus, o šių šalių vadovai mėgavosi autoritariniu valdymu. Tik po Rožių (Gruzijoje) ir Oranžinės (Ukrainoje) revoliucijų apskritai pirmą kartą rimtai pradėta svarstyti šių šalių integracija į euroatlantines organizacijas.
Tačiau ir šiuo atveju ne ES, o NATO tapo pirmuoju traukos centru – tam reikėjo bent jau teoriškai mažiau pastangų, palyginti su ilgu ir skausmingu ekonomikos transformavimu. Bet po 2008 m. Rusijos ir Gruzijos karo, taip pat 2010 m. Ukrainos prezidento rinkimų, kuriuos laimėjo Viktoras Janukovyčius, galimos viltys dėl NATO plėtros užgeso.
Pasirinkimo dilema
Kita vertus, šis laikotarpis Vakarų lyderius paskatino pripažinti, kad reikia daugiau pastangų dirbant su rytų europiečiais, o greitų sprendimų nauda liks abejotina.
ES dar 2009 m. pradėjo naują Rytų partnerystės programą, kuria siekta paskatinti minėtų šalių artėjimą ES link ir galiausiai sukurti bendrą laisvosios prekybos erdvę su šiomis valstybėmis, taip pat sėkmės atveju sudaryti Asociacijos sutartis. Šios programos sukūrimą ypač aktyviai rėmė Lenkija, Lietuva, Švedija ir Čekija – bene geriausiai suvokiančios, kad be ES dėmesio likusi Rytų Europa taps tiesiog Rusijos „galiniu kiemu“, kur suklestės tokie pat korupcijos, politikos ir verslo susipynimo, žiniasklaidos ribojimo įpročiai, kaip ir pačioje Rusijoje.
Vis dėlto didžiausias barjeras tarp ES ir Rytų Europos visuomet buvo ne ekonominiai ar politiniai, o tapatybės ir bendros orientacijos skirtumai. Dar 2004 m. Z. Brzezinskis, duodamas interviu Ukrainos žiniasklaidai, pabrėžė, kad „nuo Ukrainos priklauso, ar ji nori būti Europos dalimi, ir nereikia laukti, kol ši pakvies ją. Baltijos šalys ir Lenkija užsispyrusios siekė būti Europos dalimi ir šiandien jos jau yra ES“.
Šis neapsisprendimas ilgai kamavo ne tik Ukrainą, bet ir kitas Rytų Europos šalis. Nežinojimas, ar derėtų likti Rusijos šešėlyje, ar įgyvendinti demokratizacijos ir liberalizacijos reformas, bet rizikuoti didesniu politiniu nestabilumu dėl pertvarkų, jau beveik du dešimtmečius kankina bemaž visas Rytų Europos valstybes. Kai kurios iš jų per giliai įklimpo į autoritarinius įpročius – Baltarusijoje, Azerbaidžane ar Armėnijoje išties demokratiniai rinkimai jau nevyksta dešimtmečiais, o stipriai opozicijai susiformuoti reikėtų ne vienų metų.
Rytų partnerystės programa iki šiol buvo skeptiškai vertinama net pačioje ES, o Rytų Europos valstybės skųsdavosi, kad jos vis tiek laikomos antrarūšėmis. Visų pirma, skirtingai nei Balkanų šalims, Rytų partnerystės programoje dalyvaujančioms valstybėms net ateityje nežadama narystė ES. Daugiausia jos gali tikėtis bevizio režimo su Bendrija, laisvosios prekybos erdvės ir finansinės paramos įvairiems projektams. Finansinė parama, viena vertus, atrodo gana solidi – šešioms šalims per trejus metus buvo numatyta skirti 600 mln. eurų. Tačiau, vertinant šių pinigų poveikį esminėms Rytų Europos transformacijoms, galima suvokti, kad tai tik lašas jūroje – vien Ukrainos konsoliduoto biudžeto išlaidos 2012 m. siekė apie 45 mlrd. eurų. Be to, ES finansuoja labai įvairius projektus – nuo aplinkosaugos ir infrastruktūros gerinimo iki teisinių reformų ar pilietinės visuomenės skatinimo iniciatyvų. Bandymai aprėpti daugelį sričių galiausiai neleidžia sulaukti esminių pokyčių nė vienoje iš jų.
Kova nebaigta
Nors Rytų partnerystės programos šalys džiaugiasi augančia ES parama, tai vis tiek išlieka tik antraeilis motyvas. Gerokai didesnę reikšmę turi visos ekonomikos perorientavimas nuo Rusijos ir kitų Muitų sąjungoje dalyvaujančių valstybių (Baltarusijos, Kazachstano) į ES. Laisvosios prekybos susitarimai su ES galėtų reikšmingai pakeisti prekybos srautus iš Rytų į Vakarus. Būtent tuo bando Ukrainą gąsdinti ir Rusija. Pastarosios šalies prezidento patarėjas Sergejus Glazevas vasaros pabaigoje įtikinėjo, kad dėl laisvosios prekybos susitarimų su ES Ukrainą užplūs iš Turkijos ir Sąjungos importuojamos prekės ir tai visiškai pakeis šalies prekybos balansą.
„Tai sužlugdys Ukrainos prekybos balansą ir paskatins valstybės nemokumą išlaikant užsienio ekonominius finansinius įsipareigojimus“, – aiškino S. Glazevas. Taip pat įtikinėjama, kad įstojusi į Rusijos propaguojamą Muitų sąjungą Ukraina gali sulaukti ne tik pigesnių dujų, bet ir dėl įvairių kitų tarifinių nuolaidų per metus papildomai gauti 11–12 mlrd. JAV dolerių naudos. Ukrainos žiniasklaidoje pasirodė net dokumentas, kuriame neva pateikiamas planas, kaip Maskva turėtų 2015 m. šią šalį pervilioti į Muitų sąjungą, – ketinama stipriai remti prorusišką kandidatą Viktorą Medvedčuką būsimuose prezidento rinkimuose.
Tokiame kontekste ES teikiami pažadai (pavyzdžiui, ir pasirašius Asociacijos susitarimą teikti techninę ir finansinę paramą, siekiančią iki 45 mln. eurų, Ukrainos institucinėms reformoms vykdyti) atrodo kaip ledinukas prieš Rusijos žadamą puotą. Tačiau kaip tik šis didžiulis Maskvos spaudimas Ukrainai, Moldovai, o pastaruoju metu ir Lietuvai, regis, sukėlė priešingą reakciją.
Ukrainos vyriausybė ir parlamentas pritarė Asociacijos sutarties projektui, kuris turėtų būti pasirašytas Vilniuje viršūnių susitikime lapkričio 28 ir 29 d., o ES institucijos pripažino, kad Rusija daro neleistiną politinį spaudimą Lietuvai bei Rytų partnerystės programos šalims. Tai gali paskatinti užmerkti akis net į kai kuriuos ne iki galo Ukrainos atliktus namų darbus ir pagreitinti valstybės įsitraukimą į laisvosios prekybos zoną. Net Rusijos ambasadorius ES Vladimiras Čižovas, regis, pripažino, kad Vilniuje gali būti pasirašyta ES ir Ukrainos Asociacijos sutartis. Tačiau, anot jo, tai dar ne žaidimo pabaiga, nes pagrindinis raundas vyks 2015 m. per Ukrainos prezidento rinkimus. „Tai tik antrasis iš trijų raundų, pirmasis baigėsi dokumentų inicijavimu, antrasis baigsis Vilniuje“, – portalui „Euractiv“ užsiminė V. Čižovas.
Lietuvos premjeras Algirdas Butkevičius, duodamas interviu leidiniui „The Ukrainian Week“, teigė, kad ES neturi parengusi atsarginio ėjimo, jei Asociacijos sutartis vis dėlto nebus pasirašyta. „ES neturi plano B, jai ir nereikia – esu įsitikinęs, kad lapkričio pabaiga bus geriausias laikas pasirašyti Asociacijos ir laisvosios prekybos sutartis. Rusija turi gerbti suverenų Ukrainos pasirinkimą“, – teigė A. Butkevičius.
Vis dėlto vien susitarimų pasirašymas Ukrainos, Moldovos ir kitų Rytų Europos šalių dar galutinai į ES neatves. Šis procesas gali būti ilgas ir duobėtas, ypač, jei ES gana atsainiai žiūrės į rytų europiečių pastangas atitrūkti nuo Rusijos, o ši neatsisakys šiurkštaus spaudimo priemonių.
