Kalbos apie gerų kino istorijų trūkumą čekų scenaristui Janui Fleischeriui atrodo kylančios iš tuštybės ir per didelių reikalavimų. „In Script“ scenarijų rašymo dirbtuvėse svečias Ievai Rekštytei atskleidė, kaip tapti geru kino pasakotoju.
– Lietuvių dramaturgas Marius Ivaškevičius yra sakęs, kad tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva kelių gerų produktyvių scenaristų visiškai pakanka. Ką jūs manote?
– Yra šalių, kuriose nėra nė vieno gero scenaristo. Kinas sukurtas kirsti valstybių sienas. Jeigu scenarijus geras ir profesionaliai išverstas į užsienio kalbas, jis bus suprantamas visoms tautoms. Noras turėti daug gerų scenaristų – daugiau šalies užgaida sužibėti geru scenarijumi kino pasaulyje ir tuštybė žmonių, kurie nori būti paminėti titruose. Nemanyčiau, kad kurioje nors šalyje ar kultūroje yra būtinybė atsirasti geriems scenarijų autoriams. Svarbu prieiti prie gerų kino ar literatūros istorijų, nes tai tiesiog būtina žmogui, jam augti ir pasauliui suvokti. Tad scenaristų skaičius šalyje nėra esmė, svarbiausia – kiek žmonių supranta, kam tos istorijos skirtos ir kiek jos svarbios. Jei jos gimsta Airijoje – gerai ir Lietuvai, jei Lietuvoje – gerai ir Airijai.
– Tad, jūsų nuomone, neegzistuoja lokalūs ir globalūs scenarijai?
– Manau, jog geras scenarijus visų pirma turi būti lokalus, kad jis galėtų pasiekti plačius vandenis. Pavyzdžiui, žmonėms iš Grenlandijos bus labai įdomu pasižiūrėti filmą apie mažo Lietuvos kaimelio gyvenimą, jei tik turinys bus bendražmogiškas ir suprantamas. Jeigu stengsiesi papirkti pasaulį pasakodamas tai, kas atsitiko ne konkrečioje šalyje, ne konkretiems žmonėms, vargu ar kas susidomės. Tai bus abstraktu. Filmo suvokimo lygmenys yra keli: asmeniškas, specifinis (kad tai būtų įdomi, kuo nors išsiskirianti istorija) ir universalusis. Kai filmas turi visus tris sluoksnius ir kiekvienas žiūrovas supranta bent ką nors, tai jau scenarijaus sėkmė.
– Ar galima sukurti gerą filmą be scenarijaus?
– Taip. Yra puikių filmų, sukurtų be gero scenarijaus, net be jokio scenarijaus. Nemažai kino juostų paremtos improvizacijomis, turint tik šiokį tokį rėmą, libretą savo galvoje.
– Jūsų tautietis režisierius Janas Svěrákas IQ yra sakęs, kad labiausiai kine trūksta turinio, prasmingų istorijų. Ar sutiktumėte su juo, o gal įžvelgiate opesnių šiuolaikinio kino ydų?
– J. Svěrákas yra režisierius. O kino režisieriai visuomet sakys, kad jiems trūksta gerų, prasmingų istorijų, nes jiems norisi statyti po filmą, gal net po du kasmet. Gerų istorijų trūkumo kine nėra, tiesiog istorijų pasaulyje stinga, jos vis kartojasi. Tačiau gerų pasakotojų rankose tos pačios fabulos vėl tampa šviežios ir naujos. Tų pasakotojų tikrai reikia, nes didžioji dalis auditorijos yra vartotojai, kuriems norisi tų pačių, tik naujai užkoduotų istorijų. Bet jei žmonės negauna tokių pasakojimų iš Lietuvos, gaus juos iš svetur.
– Kokie jūsų patarimai, kaip tapti geru kino pasakotoju?
– Geru pasakotoju tampi eidamas bandymų keliu, pasakodamas istorijas publikai ir stebėdamas jos reakcijas. Kai tas istorijas užrašai, akimirksniu negauni grįžtamojo ryšio. Todėl labai reikia kino mokyklų, kurių studentai nuolat sulaukia reakcijos į jų kūrinius. Taip pat ten mokoma amato. Rašymas tam tikra prasme yra mokymasis groti muzikos instrumentu. Prieš išmokdamas groti fortepijonu pirmiausia sužinai, kaip valdyti pirštus ant klavišų, tik paskui atlieki kūrinius, įgauni savo stilių. Rašymas irgi turi amato subtilybių, kurių reikia išmokti. Nemažai žmonių mano sugebantys rašyti, jei žino, kaip suraityti žodį. Bet tai dar ne rašymas, tuo labiau – ne dramaturgija.
– Kokie jūsų darbo su scenaristais metodai?
– Manau, kad svarbu gerbti autorių. Amerikos kine scenaristas nebūna paminimas. Jei kūrinys netinka, jie nejausdami skrupulų scenaristą pakeičia. Tai JAV metodai. Europoje šiek tiek kitaip: čia mes labiau gerbiame autorių. Man, kaip filmo scenarijaus konsultantui, svarbiausias yra jo autorius, kūrėjas. Tai ieškojimas, kas yra jų asmenybėse, ką jie nori iškomunikuoti, ką išreikšti. Niekada nepatarinėsiu scenaristams, ką ir kaip parašyti, bet galiu pasakyti, kaip tai padaryti geriau.
– Ką byloja jūsų paties pavyzdžiai, ar sudėtingi scenarijų autorių ir kino režisierių santykiai?
– Kurti santykius su režisieriumi tiek pat lengva, kaip ir susirasti partnerį visam gyvenimui. Tai tarsi mokymasis kartu šokti: pirmiausia neišvengiamai mindžiosite vienas kitam ant batų, paskui arba išmoksite to nebedaryti, arba suprasite, kad šokti kartu jums vis dėlto neišeis. Kaip ir asmeniniame gyvenime, apmindę batus galbūt jau nebenorėsite pakartoti tos patirties su kitais. Arba priešingai: bandysite iš naujo ir gal sutiksite tą, su kuriuo šokti seksis daug metų. Tačiau taip nutinka retai. Net jei kolaboracija pavyksta, vis tiek ieškosite to, su kuriuo galėtumėte žengti dar aukščiau. Tokie tie modernieji laikai (juokiasi).
Didžiausia klaida kuriant filmą manyti, kad viskas bus taip, kaip numatei. Iš tiesų taip niekada nenutinka. Po daugybės nusivylimų supratau, kad svarbiausia būti maksimaliai profesionaliam ir tada tiesiog žiūrėti, kas iš viso to išeis. Tuose kūrybiniuose virsmuose reikėtų neprarasti smalsumo ir rasti džiaugsmo. Reikia suvokti, kad kinas yra kolektyvinis menas: kiekvienas jame palieka savo įtakų.
– Jūs dėstote pradedantiems scenarijų autoriams, vedate kūrybines dirbtuves. Ką jauniesiems rašytojams kebliausia išmokti?
– Sudėtingiausia suprasti tai, kad geriausios istorijos yra apie žmones ir tikrą gyvenimą. Pavilioti technikos galimybių jie mano, jog filmas yra „kažkas daugiau“: fantastika, garsas, vaizdas, specialieji efektai, šūviai ir panašiai. Užtrunka daug laiko, kol jie suvokia, kad filmas iš tiesų yra paprastas dalykas. Manau, tai ne šio laikotarpio, o žmogaus amžiaus klausimas. Jauni nori būti išskirtiniai, kitokie ir kartais jie dėl to elgiasi kvailai. Prireikia laiko suprasti, kad gyvenimas yra vertybė, o maži dalykai – magiški.
