Kasmet Vėlinių naktį amžinojo poilsio vietos paskęsta žvakių liepsnelių ir gėlių jūroje. Deja, kai kurių kauburėlių jau daug metų niekas nelanko. Tačiau norintieji prižiūrėti apleistas kapavietes atsimuša į biurokratinę sieną – neturintiesiems giminystės ryšių tokios galimybės nėra.
Panevėžio Miesto savivaldybės administracija sulaukė ne vieno prašymo leisti tvarkyti pamirštas kapavietes su galimybe ten atgulti amžinojo poilsio, tačiau toks leidimas niekam nebuvo duotas.
Garbaus amžiaus panevėžietė Vida K. trečius metus mina įvairių Savivaldybės kabinetų slenksčius, kad jai būtų leista jau beveik tris dešimtmečius Kristaus Karaliaus katedros kapinėse Ramygalos gatvėje tvarkomą kapelį oficialiai prižiūrėti.
Kaip „Sekundei“ pasakojo senjora, čia dar 1956-aisiais buvo palaidota tragiškai liepsnose žuvusi trylikametė Elena. Kol mama su broliu buvo išėjusi į miestą, mergaitė prižiūrėjo mažesnę sesutę. Užgesus krosniai ir niekaip nepavykus jos vėl įkurti, trylikametė į ją šliūkštelėjo benzino ar žibalo. Iš liepsnos apimtų namų ji dar spėjo išnešti seserį, tačiau pati neišgyveno.
Kelerius metus po jos mirties tėvai dar prižiūrėjo kapą, tačiau po nelaimės iš Liūdynės, kur tuo metu gyveno, išsikraustė. Netrukus kapavietė apaugo piktžolėmis ir krūmais.
Vidos K. mama, gyvenusi tragiškai liepsnose žuvusios mergaitės kaimynystėje, apsiėmė prižiūrėti kapavietę. O prieš tris dešimtmečius mirus ir jai, tradiciją perėmė Vida.
„Buvome artimi kaimynai. Ši tragedija mus visus sukrėtė, daug metų kapaviete rūpinosi mama, o po jos – aš. Per tą laiką niekas iš žuvusios mergaitės artimųjų nei gėlytės, nei žvakelės neatnešė. Tėvai jau tikriausiai seniai mirę, o kur brolis ir sesuo – nežinia“, – kalbėjo moteris.
Kaip pasakojo pašnekovė, į Ramygalos gatvės kapines ji ateinanti tvarkyti savo artimųjų kapų, todėl pasirūpinti dar vienu nėra sunku. Tuo labiau kad savo darže visada užsiauginanti gėlių.
Svarbu giminystės ryšiai
Prieš trejus metus, žiemai pasibaigus, atėjusi prie kapo panevėžietė nustėro – akmeninio paminklo su jame iškaltais mergaitės inicialais nebebuvo. Tada moteris nusprendė įamžinti žuvusiosios atminimą, tačiau susidūrė su kliūtimis. Norint pastatyti paminklą ar kitą atminimo ženklą reikia, kad ji būtų pripažinta oficialia kapavietės prižiūrėtoja.
Savivaldybėje Vidai K. paaiškino, kad pirmiausia ji turinti surasti mirusios mergaitės artimuosius ir tik gavus jų leidimą galinti tvarkyti kapavietę. Tačiau iš Civilinės metrikacijos skyriaus buvo gautas raštas, kad jokių artimųjų nepavyko rasti.
Atėjusi pasiteirauti, ką daryti, moteris išgirdo, kad šios kapavietės negalinti prižiūrėti, nes su mirusia mergaite nesieja jokie giminystės ryšiai.
„Nors Miesto ūkio skyrius ir gavo raštą, kad jokių artimųjų nepavyko rasti, tačiau man prižiūrėti kapavietės neleido, nes nėra jokių giminystės ryšių. Bet kam tada reikėjo ieškoti, jeigu ir taip buvo aišku, kad mūsų nesieja giminystės ryšiai“, – nesupranta Vida.
Tačiau labiausiai ją nustebino kapinių administratorės požiūris: atėjusi pasikonsultuoti, kaip galėtų sutvarkyti visus formalumus, sulaukė atsakymo, kad tai daug kainuos.
„Kapinių prižiūrėtoja man tiesiai šviesiai pasakė, kad kapelis brangiai kainuos. Bet juk ne pirkti atėjau. Tačiau dabar gailiuosi, kad nepaklausiau kiek, gal būčiau ir sumokėjusi. Vėliau dabartinis prižiūrėtojas man pasakė, kad jeigu 25 metus kasmet būčiau registravusis, kad prižiūriu šį kapą, turėčiau teises į jį, bet iš kur galėjau žinoti. Dabar man jau 76-eri, tad vargu ar ketvirtį amžiaus dar gyvensiu“, – apgailestavo senjora.
Jos teigimu, jeigu ir nepavyks gauti leidimo oficialiai prižiūrėti kapavietę, vis vien kasmet sodins gėlių ir uždegs žvakučių. Tačiau mirus jai, nebebus kam rūpintis tragiškai žuvusios mergaitės kapu.
„Pyktis ima, kad nėra teisybės. Nenoriu sunaikinti Elenytės atminimo. Pastatyčiau jai paminklą, o šalia ir aš galėčiau atgulti amžinojo poilsio. Tada prižiūrėtų mano vaikai“, – kalbėjo Vida K.
Nori laidoti mieste
Valdininkai savo sprendimą neleisti oficialiai prižiūrėti kapavietės grindžia giminystės ryšio nebuvimu, tačiau moteris įsitikinusi, kad neoficialiai vyksta savotiška prekyba – apleistose kapavietėse laidojami visiškai svetimi žmonės. Šalia jos prižiūrimo Elenytės kapo tik prieš savaitę buvo iškirsti medžiai, buvusi apleista kapavietė tarsi kam nors paruošta.
„Čia daug metų yra nežinomo žmogaus kapas, nebeaišku, kada paskutinį kartą buvo laidota, o dabar viskas sutvarkyta, tarsi kažkam paruošta“, – svarsto panevėžietė.
Daug metų sklandančios kalbos apie perkamus ir parduodamus plotus norimoje vietoje girdėtos ir kapinių administratoriui Alfridui Krivickui. Tačiau, jo nuomone, tai tėra tik mitas, nes visi darbai turi būti suderinti su Savivaldybe.
„Be Savivaldybės žinios negalime daryti nieko. Kalbų sklando įvairių, net tokių, kad anksčiau buvo galima kapavietę norimoje vietoje nusipirkti, bet šiais laikais to neįmanoma padaryti“, – užtikrino A. Krivickas.
Nors oficialiai neprižiūrimomis kapavietėmis pripažintos tik aštuonios, kurios daugiau kaip dvejus metus nėra tvarkomos ir nepavyko rasti artimųjų, Kristaus Karaliaus katedros ir Šilaičių kapinėse suskaičiuojama per 400 apleistų kapų.
A. Krivicko nuomone, Vėlinės yra tas metas, kuris kaip lakmuso popierėlis parodo, kiek iš tiesų yra neprižiūrimų kapų.
„Vieni susitvarko, bet atsiranda naujų. Ir tai nieko keista: jaunimas emigruoja, o senukai miršta. Kai kurie žmonės, neapsikentę kaimynystėje augančių piktžolių, patys sutvarko šalia esančius apleistus kapus, tad neprižiūrimų kapaviečių skaičius gali būti gerokai daugiau“, – mano kapinių administratorius.
Atsivers Ramygalos gatvės kapinių vartai
Miesto ūkio skyriaus vyresnioji specialistė Indrė Dulevičiūtė „Sekundei“ teigė, kad laidoti apleistose kapavietėse kol kas nebuvo niekam duotas leidimas.
Nors tvarka, pagal kurią galima apleistą kapavietę tvarkyti ir vėliau galbūt čia laidoti savo mirusius artimuosius, patvirtinta tik šių metų gegužę, jau sulaukta keturių prašymų. Tačiau reikia nueiti ilgą kelią, kad būtų įrodyta, jog šiuo kapu buvo rūpintasi ilgai.
„Esame sulaukę keturių prašymų prižiūrėti daug metų apleistą kapavietę, kad vėliau ten galėtų būti laidojama. Visos kapavietės – Ramygalos gatvės kapinėse. Nors Šilaičiuose vietų yra, bet žmonės nori būti palaidoti būtent mieste. Ir visų tikslas ne tvarkyti apleistas kapavietes, o pasirūpinti ateitimi. Deja, tokią teisę galime suteikti tik giminaičiams. Visiems kitiems savo tiesą teks įrodyti teisme“, – kalbėjo specialistė.
Tačiau gali būti, kad riboto laidojimo statusą turinčių Ramygalos gatvės kapinių vartai bus plačiau atverti – jau artimiausiame miesto Tarybos posėdyje bus svarstoma jas keisti iš riboto laidojimo statuso į veikiančias. Anot I. Dulevičiūtės, šią vasarą specialistai apžiūrėjo Ramygalos kapines ir nustatė, kad galima būtų sudaryti apie 180 naujų sklypų.
„Ieškome įvairių galimybių, nes Panevėžyje greitai ims trūkti laidojimo vietų. Ramygalos gatvės kapinėse radome apie 180 vietų, kur būtų galima suformuoti naujas kapavietes. Bet tai nėra apleistųjų sąskaita. Daugiausia tuščių plotų prie tvoros, taip pat yra pavasarį patvinstančių plotų, bet juos nusausinus būtų galima laidoti. Tačiau jeigu ir bus atidarytos Ramygalos gatvės kapinės, jokio rezervavimo ar išsipirkimo nebus, vieta bus skiriama bendra tvarka“, – pabrėžė I. Dulevičiūtė.
Lina DRANSEIKAITĖ
