Lietuvos santykiai su Rusija kartais primena bemaž mazochistinį žaidimą: ne kartą esame gavę antausį, bet vis atkišame antrą skruostą. Galbūt kas nors įžvelgtų sąsajų su katalikišku nuolankumu, bet greičiau tai yra valstietiškas įprotis eiti pas poną, nors jis vis taikosi paspirti koja.
Pastarųjų savaičių ažiotažas dėl Rusijos taikomų apribojimų Lietuvos vežėjams bei pienininkams dar kartą priminė, kad verslas su šia šalimi gerokai rizikingesnis nei su civilizuotomis valstybėmis. Tačiau mūsų verslininkai pateko į tuos pačius spąstus, kurie jau ne kartą pakirto kojas tiek vežėjams, tiek maisto produkcijos eksportuotojams. Pretekstų apriboti krovinių praleidimą per Rusijos muitines ar rasti tariamų maisto produktų kokybės pažeidimų atsiras visada. Mažai kas abejoja, kad jos valstybės institucijos tikrai suras lazdą, jei nori mušti.
Keisčiau tai, kad mūsų verslininkai, ne kartą gavę per kuprą, mažai pasimoko. Bene svarbiausią pamoką Lietuvos eksportuotojai turėjo gauti per pirmąją rimtą Rusijos krizę, kuri įvyko prieš bemaž keturiolika metų. Tuomet Lietuvos eksportas buvo labai vienodas ir nukreiptas į Nepriklausomų valstybių sandraugos rinkas. Rusijoje kilus finansų krizei, sutriko atsiskaitymai, mūsų eksportuotojai patyrė didžiulių nuostolių. Būtent po šios krizės ypač pieno perdirbėjai pradėjo ieškoti naujų rinkų ES ir JAV. Narystė ES dar labiau atvėrė Europos rinkas. Atrodytų, tik naudokis naujomis galimybėmis, ES parama, gerink gamybos priemones ir kokybę bei įsitvirtink Vakarų rinkose.
Tačiau Rusijos glėbys lietuvius vis tiek vilioja. Pastaraisiais metais buvo tiesiog džiūgaujama, kaip sparčiai auga eksportas į Rusiją, kaip daugėja rusų turistų Lietuvoje. Visa tai išties gerai – didesnės eksporto pajamos gerina mūsų šalies ekonominę būklę ir didina būsimą gerovę. Tačiau viskas turi savo kainą. Reikia manyti, kad, be didesnio pelno, verslininkai turėjo įskaičiuoti ir galimą riziką. Šiuo atveju ypač sparčiai augantis eksportas į Rusiją visada buvo ir yra susijęs su didesne rizika. Tai tarsi dar vienas burbulas, kuris pūsdamasis rizikuoja sprogti.
Pieno produktų eksportas į Rusiją ir buvo tokio burbulo pavyzdys. Dabartiniame konflikto fone galima pastebėti vieną konkrečią detalę – jei Rusijos valdžia ieškojo tikslingos vietos, per kurią smogti, turėjo pasirinkti būtent pieno produkcijos ribojimą.
Kaip rodo statistika, pieno produktų eksportas per pastaruosius metus augo išties pavydėtinai. Remiantis viešosios įstaigos „Versli Lietuva“ duomenimis, šių metų liepą, palyginti su 2012 m. liepa, pieno ir jo produktų eksportas didėjo daugiau nei 20 proc., arba 33,5 mln. litų. Ypač kilo sūrių eksportas – vien pirmą šių metų pusmetį jis išaugo 24 proc. ir pasiekė 271 mln. litų. Tokia Lietuvos sūrių gamintojų sėkmė greičiausiai neliko nepastebėta ir Rusijos statistikos tarnybų. Tad renkantis, kuri sritis mūsų šaliai galėtų būti skaudžiausia, didelių abejonių neturėjo kilti.
Galima ilgai ir beprasmiškai aiškintis, ar dabartiniai lietuviškų pieno produktų apribojimai įvesti vien dėl politinių motyvų, ar dėl bandymų saugoti Rusijos vidaus rinkos gamintojus. Greičiausiai tai yra noras vienu šūviu nušauti du zuikius. Keista tik tai, kad Lietuvos Vyriausybei bei patiems pieno produktų eksportuotojams tai tapo dideliu netikėtumu. Tarsi Rusijoje pirmą kartą bandoma panašiomis priemonėmis kirsti per nagus suaktyvėjusiems mūsų vežėjams ar eksportuotojams.
Mes jau seniai kalbame apie ekonominio saugumo stiprinimą. Tik kai tenka imtis konkrečių darbų, kaip padidinti šį saugumą, prasideda bjaurus badymas pirštais vienas į kitą. Labiausiai nustebino socialdemokratų pareiškimas, kad už užsienio politiką atsakinga tik prezidentė, todėl ji ir turėtų aiškintis dėl dabartinės ekonominės blokados. Tokio idiotizmo Lietuvos politinėje padangėje jau senokai nebuvo matyti. Vyriausybės atstovai, nuolat kalbantys, kad eksporto skatinimas ir ekonominis saugumas bus jų prioritetas, šį kartą bando aiškinti, jog Rusijos taikomos priemonės kyla tik dėl diplomatinių nesusipratimų. Algirdas Butkevičius pareiškė, kad „Lietuvos ekonomikai kenkianti panika yra politinio informacinio karo dalis, tad ir turi būti sprendžiama politiškai“. Tačiau bandė apsimesti, kad jis nėra politikas ir apskritai šioje situacijoje „ne prie ko“.
Pieno eksportuotojų bėdos tikrai tapo vos ne nacionalinio saugumo problema. Tai gerokai perdėta ir sureikšminta. Galiausiai, net visos Lietuvos maisto pramonės eksportas į Rusiją sudaro tik 19 proc. viso šios šakos eksporto – tai gerokai mažiau, nei kažkodėl skelbia Rusijos žiniasklaida. Žinoma, tokios dalies praradimas būtų labai akivaizdus, tačiau tikrai nesužlugdytų visos mūsų ekonomikos.
Politikų darbas yra užtikrinti, kad Rusija nepiktnaudžiautų savo politiniais interesais ir nepažeidinėtų tarptautinių susitarimų. Verslininkų darbas – įvertinti savo veiklos riziką ir pasimokyti iš klaidų. Problemų būtų gerokai mažiau, jei visi tiesiog dirbtų savo darbą, o ne ieškotų kaltų. Kitaip netrukus vėl baisiai nustebsime, kai Rusija trenks eilinį antausį.
