Be dviejų per gaisrą supleškėjusių bokštų šešerius metus stūksojusi Naujamiesčio Šv. apaštalo Mato bažnyčia atgauna savo pirmykštę išvaizdą. Tarsi į atlaidus vakar nuo ankstyvo ryto prie maldos namų susirinkę naujamiestiečiai žiūrėjo, kaip į 32 metrų aukštį keliamas aštuonias tonas sveriantis 18-os metrų bokštas su kelių metrų kryžiumi viršuje.
Vieną bokštą sugrąžino
Be dviejų per gaisrą supleškėjusių bokštų šešerius metus stūksojusi Naujamiesčio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia atgauna savo pirmykštę išvaizdą. Tarsi į atlaidus vakar nuo ankstyvo ryto prie maldos namų susirinkę naujamiestiečiai žiūrėjo, kaip montavimo firmos „Montuotojas“ aukštalipiai į 32 metrų aukštį kelia aštuonias tonas sveriantį 18-os metrų bokštą su kelių metrų kryžiumi viršuje.
Bokštui surinkti sunaudota apie 200 kv. m skardos. Jam užkelti prireikė net dviejų galingų automobilinių kranų. Darbai užtruko daugiau nei valandą. Krano į padanges pakeltą konstrukciją ant bažnyčios stogo priėmė ir suvirino keturi aukštalipiai.
Rengiantis ypatingam darbui „Montuotojo“ darbuotojai pastarosiomis dienomis itin akylai sekė sinoptikų pranešimus, mat stipresnis nei 7 m per sek. vėjas jau būtų pavojingas.
Anot „Montuotojo“ statybos darbų vadovo Jono Breskio, įmonės aukštalipiai atlieka ir sudėtingesnius darbus – į aukštį pakelia ir 30 tonų statybines konstrukcijas. Tačiau atstatyti bažnyčią ir jiems tenka nedažnai.
„Montuotojo“ brigada 2006-aisiais atstatė Pandėlio Švč. Mergelės Marijos bažnyčios bokštus, analogiškus sunaikintiems Antrojo pasaulinio karo metais.
Prašė ne pinigų, o maldų
Pažiūrėti, kaip Naujamiesčio bažnyčiai sugrąžinami bokštai, susirinko ne ką mažesnė minia nei prieš šešetą metų atėjo apraudoti degančios šventovės. Ir šį kartą ne vienas graudinosi stebėdamas istorinį įvykį ir meldė laimingos pabaigos.
Naujamiesčio klebonas Raimondas Kazlauskas sako negalėjęs nė miegoti – pakirdęs 5 valandą. Nuo pat ryto, kai aukštalipiai pradėjo pasirengimo darbus, aplinkui takus mynė ir pats dvasininkas, apsivilkęs įmonės mėlyną šimtasiūlę ir užsimaukšlinęs oranžinį šalmą.
„Tikinčiųjų prašiau ne pinigų, o maldų. Iš vakaro net vyskupui paskambinau ir prašiau pasimelsti“, – pripažino R. Kazlauskas.
Po poros savaičių Panevėžio vyskupas vėl turėtų sulaukti Naujamiesčio parapijos klebono skambučio – tuomet planuojama užkelti ir antrąjį bokštą.
Naujieji bus nebe mediniai, kaip senieji, o iš metalo konstrukcijų, padengtų skarda. Paprastesni, bet vizualiai beveik identiški buvusiesiems. Bokštų metaliniai karkasai pagaminti dirbtuvėse, o apskardinti nuspręsta bažnyčios prieigose.
Dviejų bokštų atstatymo darbai kainuos apie 300 tūkstančių litų. Tiek lėšų per Panevėžio rajono vietos veiklos grupę gauta iš Europos Sąjungos paramos fondų.
Pasak klebono, realiai tokie darbai atsieitų dvigubai daugiau, todėl bažnyčiai tapo iššūkiu surasti įmonę, kuri sutiktų maldos namams padėti nesiekdama sau pelno.
„Visos aukštalipių įmonės prašė 600–700 tūkstančių litų. Vienintelis „Montuotojas“ sutiko iškelti bokštus už tiek, kiek galime sumokėti. Jei ne jis, nebūtų buvę jokios galimybės bokštus atstatyti“, – dvasininkas džiaugėsi sutikęs geranoriškus verslininkus.
Prieš porą metų į Naujamiesčio parapiją paskirtas R. Kazlauskas sako perėmęs savo pirmtako, buvusio klebono Algirdo Dauknio darbus ir tęsė jo idėją atstatyti sudegusius bažnyčios bokštus.
„Negaliu laurų prisiimti vienas. Visi stengėmės, o daugiausia – Dievas. Jei Dievas miesto nestato, veltui statytojas vargsta“, – „Sekundei“ teigė kunigas.
R. Kazlauskas neatsisako minties, kad ateityje Naujamiesčio bažnyčioje sugaus ir originalūs vargonai. Jiems lėšų tikimasi surinkti padedamiems vieno vokiečių kunigo.
„Idėja graži, bet džiaugtis anksti – vargonams reikia mažiausiai 100 tūkst. eurų. Čia ne akordeoną padaryti – kiekviena dūda rankomis daroma“, – sako klebonas.
Klebonas prie traktoriaus vairo
Prie bažnyčios šventoriaus stebėti, kaip keliamas bokštas, susirinko minia naujamiestiečių: nuo mokinių iki senolių.
Janina Grybienė pasakojo netgi mamą, per Naujuosius šimtmetį švęsiančią Oną Krivickienę, atvežusi „pažiūrėti bonių“. Jų šeimai Naujamiesčio šventovė ypač reikšminga.
„Močiutė statė bažnyčią, ant kupros plytas nešdavo. Senelis kalvis buvo, grotas ant langų nukaldino. Čia mūsų visas gyvenimas: ir tėvai, ir patys, ir vaikai čia krikštyti, šliūbą ėmė“, – pasakojo J. Grybienė.
Ji kartu su draugėmis Stase ir Zita prieš šešerius metus, kai liepsnos laižė bažnyčią, irgi nesitraukė iš šventoriaus. Tik tąkart moterų širdis draskė nenusakoma gėla. Jos ašaras braukė ir dabar, kai žvilgantis skardinis bokštas kilo į padangę.
„Visi verkėm, kai bokštai griuvo. Ir dabar verkiam. Šito klebono pavardę reikia įrašyti bažnyčioje už tai, kad jam vadovaujant bokštai pakelti. A. Dauknio pavardę jau visi žino – visas pasaulis matė, kaip bažnyčia degė“, – siūlė naujamiestietės.
Vos porą metų Naujamiesčio parapijos žmonių dvasiniais reikalais besirūpinantis R. Kazlauskas jau pavergęs vietinių širdis. Iš pradžių žmonės stebėjosi, kad klebonas nė kiek neišdidus, paprastas kaip visi kaimiečiai, o dabar jau tik juokiasi, kai atvykusieji į svečius kaip didžiausią nuotykį pasakoja matę kunigą dirbantį.
„Dukra ir žentas atvažiavę negalėjo atsistebėti: žiūrėkit, klebonas traktorių vairuoja. Žemes šventoriuje su traktoriumi pats lygino. Kai ruošėsi bokštus skardinti, klebonas kartu su darbininkais dirbo. Ne kaip dvasininkas – lygus su visais“, – viena per kitą apie R. Kazlauską kalbėjo Janina, Stasė ir Zita.
Dėl gaisro kaltina aplaidumą
Užvertę galvas į dangų susirinkusieji meldėsi, kad tik šį kartą jų maldos namų neištiktų bėda.
„Visais laikais, kai bažnyčių ar cerkvių bokštus statydavo, sakydavo, kad tokie statiniai reikalauja aukų“, – baiminosi Birutė Gricienė.
Dvidešimt metų Naujamiestyje gyvenanti iš gretimo Vadaktėlių kaimo kilusi Vitalija Dagelienė džiaugėsi, kad dabar, kai iš tolo kelią rodys bažnyčios bokštai, bus mieliau namo sugrįžti.
„Seniai bokštų laukiame. Ne tik naujamiestiečiams, visiems šitų apylinkių gyventojams tie bokštai labai rūpi. Grįžtant iš kelionės iš karto ant širdies lengviau juos pamačius. Atrodo, va, namai nebetoli“, – svarstė V. Dagelienė.
O 74-erių naujamiestietė, viena atokiai stovėdama ir šluostydama nesutramdomas ašaras, prisipažino tebepykstanti dėl 2007-ųjų tragedijos.
„Dabar tai gera širdy. Niekada dar neteko matyti, kaip bažnyčios atstatomos. Istorinis įvykis. Nors čia pat gyvenu ir per langą mačiau kranus, vis tiek negalėjau neateiti. Turiu čia būti, turiu jausti. Siaubingas aplaidumas lėmė, kad tokia nesąmonė atsitiko. Nuo pirmo dūmelio visi matė, bet neskubėjo gesinti“, – apmaudo neslėpė Naujamiesčio senbuvė.
Spėjo atšvęsti Žolinę
Didžiulis gaisras Naujamiesčio bažnyčią nusiaubė karštą 2007 metų rugpjūčio 16-ąją.
Jis kilo viename iš remontuojamų bokštų. Apskardintas bokštas buvo medinis, o pati bažnyčia yra mūrinė. Kadangi ugniagesiai neturėjo galimybės patekti į pagrindinio pastato pastogę, nes į ją nebuvo įėjimo, ugnis išplito po skardiniu bažnyčios stogu, užsidegė medinės konstrukcijos. Liepsnos plaikstėsi dideliame aukštyje, o ugniagesiai neturėjo specialios technikos, kad galėtų pasiekti gaisro židinius.
Sudegė ir nugriuvo abu bažnyčios bokštai, smarkiai apdegė stogas, nukrito varpas. Ugnis padarė didelių nuostolių ir šventovės viduje: sugadino senus, vertingus vargonus, suolus, bažnytines relikvijas. Po gaisro paaiškėjo, kad bažnyčios stogas buvo silpniausia statinio vieta ir, matyt, kada nors vis tiek būtų nugriuvęs. Specialistai teigė, kad 1908 metais statytos bažnyčios stogas buvo projektuotas ne inžinierių, bet amatininkų.
******
Ugniagesiai atsidūrė ligoninėje
Gaisras Naujamiesčio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje įvardytas didžiausiu Panevėžio rajono istorijoje. Po jo padarytos išvados, kad Panevėžio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pajėgos techniškai nepritaikytos gesinti didelių gaisrų.
Tarnybos turimos kopėčios tegalėjo pasiekti 30 metrų aukštį. Naujamiesčio bažnyčia su bokštais buvo daugiau kaip 50 metrų, todėl kilo rūpesčių gesinant gaisrą. Panevėžio miesto ir rajono ugniagesiams talkino iškviesti kolegos iš Šiaulių, Kauno bei Vilniaus. Vienu metu net buvo išsigąsta, kad nuo bažnyčios liepsnos nepersimestų ir nenušluotų paties miestelio.
Per gaisrą ne vienam naujamiestiečiui prireikė medikų pagalbos dėl pakilusio kraujo spaudimo. Keturi žmonės pateko į ligoninę.
Naujamiestietis, gelbėjęs bažnyčios turtą, krentant bokštui pakliuvo po nuolaužomis, dulkių ir žarijų debesimi, tačiau po medikų apžiūros paleistas į namus. Ambulatoriškai išleistas gydytis ir šilumos smūgį gavęs ugniagesių pamainos vadas. Dar du gaisrininkai paguldyti į ligoninę, vienas jų – į Intensyviosios terapijos skyrių dėl patirto šoko ir šilumos smūgio. Medikai 21 metų vaikinui konstatavo galvos traumą ir galvos smegenų sutrenkimą. Jo 42 m. kolega pataeko į Traumatologijos skyrių. Jam lūžo šonkauliai, sumušti plaučiai.
Dėl ko kilo baisus, ne tik Naujamiesčio parapiją, Panevėžio vyskupiją, bet ir visą Lietuvą sukrėtęs gaisras, taip ir liko nenustatyta. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje buvo nutrauktas, o priešgaisrinės saugos specialistai paskelbė išvadas, jog labiausiai tikėtina, kad bažnyčios vakariniame bokšte gaisro židinį įplieskė elektros instaliacijos gedimas.
******
Vokietis dėl varpų užstatė namą
Gaisro nuniokotai Naujamiesčio bažnyčiai atstatyti aukojo ir lietuviai, ir užsieniečiai.
Nepraėjus nė metams po gaisro jau buvo surinkta 1,6 mln. litų aukų, iš jų 100 tūkst. litų skyrė Panevėžio rajono savivaldybė, 600 tūkst. litų – šalies Vyriausybė. Aukos bažnyčiai prikelti plaukė ir toliau.
Kunigas iš Vokietijos Gerhardas Langė bankui net užstatė savo namą ir paėmė paskolą, kad nupirktų Naujamiesčio bažnyčiai keturis varpus.
Šis kunigas varpus yra dovanojęs ne vieniems Lietuvos maldos namams. Dvasininkas aiškino, kad dovanodamas varpus norintis išpirkti savo tautiečių kaltę. Per Antrąjį pasaulinį kartą vokiečių kariai iškeldavo iš Lietuvos bažnyčių varpus, išlydydavo juos ir iš gauto metalo gamindavo ginklus.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
