Naujos įmonės guviai dygsta, bet rimtų proveržių dar nebuvo
Maximas Nohroudi, priėmęs savo biure Berlyne, juokauja: „Visos verslios sielos šį kraštą paliko prieš 200–300 metų.“ Žinoma, tai ne visai tiesa. Verslo partnerį jis 2010 m. sutiko Diuseldorfo oro uoste, kai Islandijoje išsiveržus Ejafjadlajokudlio ugnikalniui neįvyko jų skrydis. O, jei būtų programėlė, kuri grįžimo į Berlyną variantus palygintų pagal tvarkaraščius, kainą ir trukmę, pamanė jie. Šiandien tokia jau yra – tai „Waymate“, kuri greitai palygina kelionės būdus tiek mieste, tiek tarp jų. Siekdama užsidirbti, „Waymate“ planuoja pardavinėti reklamas, rodomas pagal žmonių buvimo vietą. Ilgainiui programėlėje atsiras abipusis duomenų ryšys, kad naudotojai galėtų vienas kitam pranešti autobusui įstrigus spūstyje.
„Waymate“ – viena iš daugelio Berlyno pradedančiųjų įmonių. Konferencijos apie jas – beveik kasdienybė. Vienas bankas teigė, kad kas 20 valandų įsteigiama po naują bendrovę, ir tai Berlyną išskiria iš kitų pasaulio „technologijų parkų“.
Tačiau naujai iškeptų Vokietijos verslininkų laukia daugybė kliūčių, kurios kol kas neleido jiems augti ir keisti pasaulio. Pastaroji pradedančioji vokiečių technologijų įmonė, tapusi pasauline žvaigžde, buvo SAP, įkurta 1972 m. Tiek stambiausios, tiek visuotinai garbstomos šeimos smulkiosios ir vidutinės Vokietijos bendrovės – tikrai novatoriškos. Tačiau įkūrėjai svajoja apie vokiškus „Google“, o vyriausybė mielai juos padrąsina. Kliūtys griūva. Bet, skirtingai nei Berlyno siena, jos nuvirs ne iškart.
Viena problemų – ne itin entuziastingas visuomenės požiūris į verslumą (žr. grafiką). Mintį pradėti verslą patrauklia laiko mažiau kaip 50 proc. „Global Entrepreneurship Monitor“ (GEM) apklaustų vokiečių. Palyginkime su šalies kaimynėmis: Prancūzijoje tokią mintį palankiai vertino 65 proc., Lenkijoje – 68 proc., Nyderlanduose – 79 proc. Sėkmės vokiečiai pavydi ne labiau nei kiti. Regis, visa bėda, kad vos kelios naujokės jos sulaukia.
Rimta priežastis – lėšų trūkumas. Norint išgyventi ir augti, smulkiosioms įmonėms reikia angelų investuotojų ir rizikos kapitalo. Tačiau Vokietijoje tokie kapitalo šaltiniai menki. „Deutsche Bank“ skaičiavimais, rizikos kapitalo investicijų skaičiumi šalis prilygsta JAV (11–12 milijonui gyventojų), bet Senojo žemyno valstybėje vidutinė investicija siekia tik 780 tūkst. eurų, o JAV – 6 mln. eurų. Verslininkams skirtą socialinį tinklą „Xing“ (ir augančią atvirąją bendrovę) įkūrusio Larso Hinrichso teigimu, svarbi priežastis, kad sėkmingai dirbantys verslininkai patys netampa investuotojais, kaip daroma Silicio slėnyje.
Vokietijos rizikos kapitalistai atsargūs. Užuot statę ant daugybės įmonių ir vylęsi, jog viena žaibiškai augs, jie investuoja selektyviau ir iš didesnės dalies investicijų tikisi, kad jos per 18 mėnesių pasieks nenuostolingumo tašką. Vokietijos bankai (vietos taupomieji ir kooperatyvai, finansuojantys daug tradicinių įmonių) nesiryžta skolinti neišbandytiems skaitmeninės terpės verslininkams.
Kliudo ir nesėkmės baimė. Remiantis GEM apklausa, nuo įmonės steigimo ji sulaikytų 42 proc. vokiečių. Tai daug mažesnė dalis nei 53 proc. Japonijoje, bet gerokai lenkia 32 proc. JAV, kur kelis kartus patirta nesėkmė laikoma pasididžiavimo šaltiniu. Pasak M. Nohroudi, niekas Vokietijoje neklausia, ko išmokai. Antai, kai jam teko uždaryti savo pirmąją įmonę, draugai ragino grįžti į patogų darbą universitete.
Optimistai teigia, kad beveik visi šie aspektai keičiasi. Universitetų absolventai pradedančiąsias bendroves laiko galimu karjeros variantu. Praėjusį ketvirtį į Berlyną rizikos kapitalo suplaukė daugiau nei į Londoną. Ypač mielai investuoja amerikiečių fondai. L. Hinrichsas iš „Xing“ pasiūlytas į „Deutsche Telekom“ stebėtojų tarybą – tai pirmas jaunutės įmonės įkūrėjas, gavęs tokį vaidmenį tradicinių Vokietijos korporacijų sektoriuje. Vienas stambus pirminis viešas siūlymas galėtų sužadinti kapitalo rinkas.
Patrickas Bunkas, įkūręs „Übermetrics“, kuri stambioms įmonėms padeda susivokti tarp tūkstančių apie jas rašomų straipsnių ir žinučių socialiniuose tinkluose, pamini kelis ženklus, kad išmušė Berlyno valanda. Penki miesto universitetai kepa talentus, nors daugelį absolventų stulbina ilgos darbo valandos, kurių iš jų tikimasi pradedančiojoje bendrovėje. (Tinklalapyje „Gründerszene“ juokaujama, kad „to, kuris panorės išeiti 18 val., bus klausiama, ar jam pietų pertrauka“.) Įkūrėjų laimei, darbo jėga gana pigi. Berlyną supanti šaunumo aura traukia jaunimą iš visos Europos ir ne tik. Tai gana nedidelių sąnaudų miestas (palyginti su Londonu – Europos technologijų sostine), tad pradinės finansavimo dozės ilgiau užtenka nuomai ir atlyginimams.
Vokietijos vyriausybė bando padėti. Federalinis plėtros bankas KfW skolina naujoms įmonėms, jo analogai atskirose žemėse taip pat. Daugiausia investuoja „High-Tech Gründerfonds“ (HTGF) – pusiau oficiali rizikos kapitalo bendrovė. Dalį 574 mln. eurų siekiančio investicijų kapitalo ji gauna iš stambių šalies įmonių, tačiau 80 proc. skiria Ūkio ministerija. Šimtams pradedančiųjų, mainais į 15 proc. akcijų, ji dalijo patarimus ir individualias 500 tūkst. eurų investicijas (su galimybe gauti daugiau). Save ji laiko profesionaliu rizikos kapitalo fondu. Tačiau naujokių įkūrėjai skundžiasi, kad aiškiai kyšo jos vyriausybinė prigimtis. Neįmanoma sužinoti, ar ji uždirba pelno: skelbiami tik duomenys apie turėtas akcijas, kurias ji sėkmingai pardavė.
Atmetus oficialius kanalus, vienas stambiausių finansavimo šaltinių – Berlyne esanti įmonių kūrėja „Rocket Internet“. Nuomonės apie šią trijų brolių Samwerių įkurtą įmonę pasidalijusios į priešingas stovyklas. Ji garsėja barikadų šturmavimo kultūra ir daugybės panašių bendrovių, kurios gali dalytis ištekliais, steigimu. Taip pat niurnama, kad „Rocket“ tiesiog kopijuoja sėkmingas idėjas iš užsienio. Antai ji sukūrė „eBay“ kloną „Alando“, o tuomet pardavė tai pačiai „eBay“; vėliau tą patį pokštą pakartojo su „CityDeal“ ir „Groupon“. Bet nėra ko gėdytis: kopijuoja dažna pradedančioji įmonė. Dabar geriausia „Rocket“ nuosavybė Vokietijoje – „Zalando“, internetinės batų ir drabužių parduotuvės „Zappos“ antrininkė.
„Rocket“ savo formulę eksportuoja. Prieš porą metų broliai nutarė žengti į naujas rinkas ir koncentruotis į įmones, kurios išnaudoja parduotuvių persikėlimą į internetinius kanalus, į „svarbiausią tendenciją visame pasaulyje“, kaip sako Oliveris Samweris. Bendrovė turi investicijų 50 šalių – nuo Brazilijos iki Pakistano.
Berlynas tai Berlynas, o kitur?
Nors daugiausia trimituojama apie Berlyną, tai anaiptol ne vienintelė vieta Vokietijoje, kur kuriasi pradedančiosios įmonės. „Xing“ veiklą pradėjo Hamburge, L. Hinrichso gimtinėje. Kitų miestų gyventojai dažniau renkasi biotechnologijas arba tradicines šakas, kaip antai inžinerija, o ne skaitmeninės terpės verslą, kuris yra Berlyno specifika. Daugelyje pergalingų HTGF pranešimų spaudai apie pelningus „pasitraukimus“ giriamasi sėkme ne skaitmeninėje erdvėje. Tai ir Freiburgo „Industrial Solar“, pramoniniams kompleksams tiekianti gamybos procesuose naudojamą šilumą ir kondicionuojanti orą, ir Dresdeno „UroTiss“, gaminanti dirbtinius audinius šlapimo šalinimo organams, ir Kylio „Terrawater“, perdirbanti jūros vandenį ir nuotekas. Tokios sėkmės istorijos mena chemijos ir inžinerijos sektorių naujokes XIX a. Vokietijoje ir primena, kokia maža šios šalies ūkio dalis susitelkusi jos sostinėje.
Kadangi sensacingų pirminių viešų siūlymų nėra, stambios įmonės yra vienos pagrindinių investuotojų į naujokes. Kelios jų, įskaitant „Deutsche Telekom“, „Axel Springer Verlag“ (leidėją) ir „Rewe“ (prekybos centrų savininkę), turi savus inkubatorius. Jų statymai kuklūs: „Deutsche Telekom“ inkubatorius „Hubraum“ investuoja gal 3–5 mln. eurų per metus. Vienas jo vadovų Peteris Borchersas teigia, kad tikrasis tikslas – būti „ankstyvojo perspėjimo sistema“, pastebinčia naujas tendencijas, ir gauti naudos iš inovacijų, kuriamų už įmonės ribų. Nedidelis pelnas, kurio tikisi „Hubraum“, – antrinis klausimas.
Vokietijos bėda nėra tai, kad ji nekuria inovacijų. Milžiniškas šalies prekybos perteklius, žemas nedarbas ir tūkstančiai staklių, automobilių dalių ir cheminių medžiagų gamintojų įrodo, kad ji neatsilieka nuo tendencijų tuose sektoriuose, kuriuose veikia. Yra du ryškūs trūkumai. Visų pirma, trūksta Silicio slėnio stiliaus pirminių viešų siūlymų, kurie sužadina investuotojų apetitą ir kepa milijardierius, o ne paprasčiausius milijonierius. Antra, stinga tokių standartus nustatančių milžinių kaip „Google“ ir „Facebook“, kurios naujoms įmonėms yra ir mokyklos, ir klientės.
Dabar skaitmeninis Berlynas ugdo tokias bendroves, kurioms galėtų pavykti sužadinti emocijas debiutuojant akcijų rinkoje, jeigu šalyje būtų aktyvi akcininkų kultūra joms priimti. O kol kas daugelis galų gale pateks į rankas tokioms senbuvėms kaip „Deutsche Telekom“ ir „Springer“. Kelios prasimuš pačios. Nauja „Google“ Vokietijoje gal ir negims, bet „Mercedes“ ir smulkiojo bei vidutinio verslo kraštui to tikriausiai nė nereikia.
