Prieš kelias savaites į Panevėžį savanoriauti atvyko net šešiolika jaunuolių iš įvairių šalių: Vokietijos, Austrijos, Italijos, Portugalijos, Ispanijos, Gruzijos, Turkijos ir kitų. Norėdami pažinti Lietuvą ir įgyti darbinės patirties, jie pasiūlė bendruomenėms, kuriose savanoriauja, naujų idėjų.
Atsiveža naujų idėjų
Jaunuoliai, svajojantys atrasti savo gyvenimo kelią, dažnai blaškosi arba tiesiog stoja mokytis ten, kur nori tėvai. Tačiau vis daugiau jaunų žmonių renkasi savanorystę kaip savęs išbandymą ir pažinimą.
Šį rudenį į Panevėžį atvyko kaip niekad daug jaunų žmonių iš įvairių Europos šalių, norėdami pažinti Lietuvą ir save. Net šešiolika jaunuolių darbuojasi Panevėžio rajono viešojoje bibliotekoje, Bernatonių darželyje-mokykloje, Krekenavos nacionalinio parko direkcijoje, Šv. Juozapo globos namuose, Kastyčio Ramanausko lopšelyje-darželyje, Jaunuolių dienos centre ir Panevėžio specialiojoje mokykloje.
Į šias nedideles bendruomenes jie atneša naujų idėjų ir jomis visus suvienija. Net ir pasibaigus dešimties mėnesių programai daugelis nepamiršta tos šalies, kurioje įgijo didžiausią patirtį.
Kaip pasakojo savanorius kuruojančio Panevėžio vyskupijos jaunimo centro direktorė Roberta Daubaraitė-Randė, įvairių Europos šalių jaunuolius jų centras priima jau septynerius metus. Pirmaisiais metais atvykdavo tik po vieną du savanorius, o šiemet sulaukta kaip niekada daug savanoriauti norinčiųjų – net šešiolikos.
„Vis daugiau organizacijų supranta, kad jauni žmonės atneša naujų idėjų, o jos plečia kultūrinį akiratį, skatina bendruomeniškumą. Kita vertus, ir jauni žmonės, norėdami įgyti patirties ir galbūt atrasti tikrąjį savo gyvenimo kelią, vis dažniau renkasi savanorystę. Pastebime, kad labai daug jaunų žmonių savanorystę renkasi kaip alternatyvą, kai ilgai neranda darbo. Ypač tai ryšku tose šalyse, kur gana sudėtinga ekonominė situacija. Žmonės nori prasmingai ir turiningai išnaudoti tą laiką, kai neturi darbo“, – „Sekundei“ pasakojo R. Daubaraitė-Randė.
Kalbos barjeras
Savanoriauti gali nuo 18 iki 29 metų žmonės. Už savo darbą atlygio jie negauna, bet apgyvendinimas, transporto išlaidos ir kalbos kursai nieko nekainuoja. Lietuvoje daugelis jų praleidžia dešimt mėnesių.
Anot Panevėžio vyskupijos jaunimo centro direktorės, daugelis jaunuolių apie Lietuvą žino labai mažai, dažno iš jų pažintis su mūsų šalimi būna tik kelios dienos prieš kelionę internetinė informacija, todėl neretai adaptacijos laikotarpis nebūna lengvas.
„Vienas iš didžiausių sunkumų – mūsų kalba. Daugelis pripažįsta, kad lietuvių kalba, nors graži, bet labai sunki, todėl savanorystės iššūkis – kalbos barjeras. Besibaigiant savanorystei kai kurie, nors ir su akcentu, bet gali neblogai susikalbėti su vietiniais, tačiau kai kuriems nepavyksta prasilaužti“, – pagrindinį sunkumą įvardijo R. Daubaraitė-Randė.
Kitas išbandymas, su kuriuo susiduria savanoriai, ypač atvykę iš šiltųjų Europos kraštų, yra itin permainingas Lietuvos klimatas. Taip pat neretas susiduria su tokiomis problemomis kaip miego sutrikimas ar nenumaldomas artimųjų elgesys.
„Nors suteikiame visokeriopą pagalbą, tačiau būna, kad šiuos išbandymus ne visi ištveria. Tačiau turime ir kitų pavyzdžių, kai susižavėję mūsų šalimi ir jos žmonėmis savanoriai lieka gyventi ir dirbti Lietuvoje“, – kalbėjo R. Daubaraitė-Randė.
Jos teigimu, matant ne tik šviesiąją, bet ir sunkiąją savanorystės pusę, ir Panevėžio jaunimui lengviau apsispręsti, ar gali priimti tokį iššūkį. Pastebima, kad vis daugiau jaunuolių ne tik renkasi tokią patirtį svetur, bet ir mielai prisideda prie mieste vykstančių renginių, įvairių organizacijų darbo. Bendravimas su iš svetur atvykusiais savanoriais – taip pat didelė paspirtis mokantis užsienio kalbų.
Skatina pasitempti
Panevėžio jaunuolių dienos centro, kur šiuo metu savanoriauja trys merginos iš Portugalijos, Austrijos, Prancūzijos ir vienas vaikinas iš Gruzijos, direktorė Lina Trebienė teigė, kad priimti savanorius į savo organizaciją skatina daugybė priežasčių.
Viena pagrindinių yra ta, kad tą įstaigą lanko jaunuoliai, turintys proto negalią. Kol kas tokie žmonės visuomenės yra atstumiami. Nors dažnai kalbama apie neįgaliųjų integraciją į visuomenę, kol kas tai tik tušti žodžiai. O savanoriai, kurių šalyse požiūris į neįgaliuosius itin skiriasi, su centro auklėtiniais bendrauja kaip su lygiais, tampa jų draugais.
„Proto negalios jaunuoliai turi labai mažai draugų, jie yra atskirti, o savanoriai atneša tą bendravimo laisvumą, visai kitokį požiūrį. Taigi tampa jų draugais, asistentais“, – tokiu šiltu bendravimu džiaugėsi Jaunuolių dienos centro direktorė.
Kita vertus, nauji žmonės atneša ir naujų vėjų. Kaip juokauja L. Trebienė, kai nuolat verdi toje pačioje košėje, pradedi nepastebėti savo silpnųjų ir stipriųjų pusių, todėl yra labai gerai, kad kas nors į visa tai gali pasižiūrėti iš šono.
Prieš septynerius metus, kai į centrą atvyko pirmieji savanoriai, tik vienas kitas darbuotojas kalbėjo angliškai, o dabar praktiškai visi ir darbuotojai, ir centro lankytojai gali susikalbėti anglų ar rusų kalbomis.
„Savanoriai skatina pasitempti ir mus. Kita vertus, gerėja ir mūsų įstaigos įvaizdis, tampame europietiški“, – sakė L. Trebienė.
Pavyzdys kitiems
Įvairių šalių savanoriai ne tik padeda kasdieniuose įstaigos darbuose, bendrauja su neįgaliais jaunuoliais, bet ir patys kuria įvairius projektus, siūlo idėjas. L. Trebienė džiaugiasi, kad šiemet atvyko ypač iniciatyvūs žmonės. Ir nors vos spėjo apšilti kojas, jau rengiasi su centro lankytojais įgyvendinti didelį ir labai gražų projektą „Svajonių pasaulis“.
Visi gamins svajonių pagalves, sėdmaišius ir įvairias vaizdo, garso priemones, galvos, kaip būtų galima įgyvendinti savo svajones. Šio projekto tikslas – įrodyti, kad be svajonių žmogus negali būti laimingas. O vėliau visus savo darbus parodys visuomenei.
Direktorės teigimu, svarbu yra ne tik gražūs darbai, bet ir nenutrūkstantis ryšys su savanoriais net ir pasibaigus projektui. Daugelis jaunuolių nepamiršta parašyti laiškų ar Kalėdoms atsiųsti simbolinių dovanėlių, visa tai sustiprina draugystę. Kai kurie iš jų atvyksta aplankyti centro, kuriame praleido beveik metus.
„Didžioji dalis jaunuolių atvyksta tik baigę mokyklą, todėl labai džiugu girdėti, kad kai kurie grįžę į savo gimtinę apsisprendžia studijuoti socialinį darbą, socialinę pedagogiką ar slaugą. Viena prancūzė, savanoriavusi mūsų centre, dvejus metus iš eilės stojo studijuoti socialinės pedagogikos, bet jai nepavyko. Tačiau ji nepraranda vilties įstoti ten, kur nori, nes mūsų darbuotojai jai buvo pavyzdys, kuriuo norinti sekti. Tokie pavyzdžiai įrodo, kad mes nesame provincija, džiugu, kad kažkam esame puikus pavyzdys“, – kalbėjo L. Trebienė.
Mokosi vieni iš kitų
Jau septintus metus savanorius iš įvairių valstybių priima ir Kastyčio Ramanausko lopšelis-darželis. Jo direktorė Dalia Pakėnienė įsitikinusi, kad savanorių veikla naudinga abiem pusėms. Darželio bendruomenė savanorius supažindina su Lietuvos ikimokyklinio ugdymo formomis, kultūrinio ugdymo ypatumais, bendraudami su vaikais savanoriai gali realizuoti savo pomėgius, idėjas, įgyja bendravimo patirties, pažįsta mūsų šalies kultūrą. O mažieji įstaigos lankytojai mielai mokosi kitų šalių žaidimų, klausosi pasakojimų apie tolimus kraštus, išmoksta pasisveikinti keliomis kalbomis.
„Kiekvienas savanoris vis kitomis veiklomis įsilieja į mūsų kolektyvą, ne tik bendrauja su vaikais, bet ir dalyvauja kūrybinėse dirbtuvėse, veda sporto mankštas, įvairius užsiėmimus. Būdami kartu su vaikais jie įgyja naudingos darbinės patirties, įgūdžių, o mažieji jiems padeda pritapti prie naujos aplinkos. Mokomės vieni iš kitų“, – sakė D. Pakėnienė.
Šiais metais darželyje dirba savanoriai iš Vokietijos ir Gruzijos. Nors pirmomis savaitėmis jaunuoliams gana sunku nemokant kalbos, tačiau dirbant su vaikais svarbiausia nuoširdumas ir noras. Melani iš Vokietijos kartu su kineziterapeute moko judesio meno, organizuoja aktyvią sportinę veiklą, o Davidas iš Gruzijos profesionaliems aktoriams, šokėjams ir muzikantams padeda įgyvendinti projektą „Menininkai vaikams“ – moko mažuosius piešti, lipdyti iš molio ir kitų kūrybinių veiklų.
„Ne tik papildomų rankų, bet ir naujų minčių, idėjų, kurias atsineša savanoriai, mums reikia. Esame visada atviri naujovėms, todėl savanoriai visada labai laukiami“, – kalbėjo direktorė.
Supranta be žodžių
21-erių Melani, į Panevėžį atvykusi tik prieš kelias savaites, tikino jau apsipratusi naujoje vietoje, ir džiaugėsi galinti dirbti su vaikais, įgyti naudingos patirties, o ji pravers ateityje
„Ketinu studijuoti socialinį darbą, tad prieš studijas norėjau įgyti patirties, o kartu patobulinti savo anglų kalbos žinias ir išmokti kitų kalbų“, – pasakojo K. Ramanausko darželyje savanoriaujanti mergina.
Tai ne pirmoji tokia patirtis. Jai teko dvi savaites Turkijoje dirbti su vaikais, tačiau tiek ilgai dar nebuvo išvykusi iš namų. Tačiau pirmieji įspūdžiai – patys geriausi. Ji jau išmoko kelis lietuviškus žodžius, kurie padrąsintų vaikus: „šaunuolis“, „geras“ ir kitus. Merginos teigimu, su vaikais galima bendrauti ir gestais, tarptautine kalba, kai abi pusės to nori.
Davidas iš Tbilisio pasakojo, kad Lietuvą, kaip šalį, kurioje norėtų savanoriauti, pasirinko todėl, jog apie ją girdėjo labai daug gerų atsiliepimų. Pasirodo, jis neklydo. Davido teigimu, nors Tbilisis yra milijoninis miestas, tačiau labai panašus į Panevėžį, todėl čia jaučiasi itin gerai.
„Apie Lietuvą, jos kultūrą girdėjau labai daug, bet norėjau įsitikinti savo akimis. Man čia labai patinka, įgijau įdomios patirties, susipažinau su įdomiais žmonėmis“, – pasakojo 29-erių vyras.
Tbilisyje jis turėjo darbą, tačiau labai nori dirbti su vaikais, todėl ryžosi savotiškai avantiūrai ir atvyko į Lietuvą. Tiesa, tokį žingsnį žengti nebuvo lengva, nes Gruzijoje liko jo septynerių metų sūnelis. Jis ir buvo tas, kuris padėjo suprasti, kad jo tolesnis kelias yra su vaikais ir tarp vaikų. Davidui nereikia nė žodžių, kad suprastų, ko nori mažieji, todėl darželyje iš karto lengvai rado bendrą kalbą su jais.
„Labai myliu vaikus. Iki šiol didžiausia mano patirtis su vaikais buvo tik mano sūnus, tačiau tikiuosi, kad čia įgysiu žinių, o jos pravers tiek bendraujant su savo sūnumi, tiek ir galvojant apie ateities perspektyvas“, – teigė Davidas.
Lina DRANSEIKAITĖ
