Remtiniems gyventojams maisto produktus dalijančios organizacijos vadovė mano, kad kur kas svarbiau tokiose šeimose augantiems vaikams tiesti kuo platesnius galimybių kelius.
Šeštadienių susitikimai
Prieš dvylika metų Panevėžyje įkurta labdaros draugija „Atjauta“ plečia savo veiklą. Kaip teigia draugijos įkūrėja ir vadovė Audronė Kuprionienė, šeimų, kurioms būtina tiesti pagalbos ranką, ir dabar nė kiek ne mažiau
Veiklą „Atjauta“ pradėjo norėdama padėti vaikus auginančioms nepilnoms, socialiai remtinoms šeimos.
„Jau kurdamiesi turėjome tikslą ne tik padėti šeimoms maisto produktais, drabužiais, mokykliniais reikmenimis, bet ir rūpintis vaikų užimtumu, jų mokslu, užsiimti prevencine veikla“, – „Sekundei“ pasakojo A. Kuprionienė.
Iš pradžių besiglaudžianti tai vienose, tai kitose patalpose, dabar draugija turi nuolatinę savo vietą – kiekvieną šeštadienį būrys vaikų ir kai kurių mamos renkasi Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios parapijos namuose.
Čia jiems skirtose patalpose šeimos bendrauja, vaikai mokosi, kuria, vaišinasi – būna kartu.
Bažnyčios klebonas Romualdas Zdanys, dažnai ateinantis aplankyti susirinkusiųjų, pamatęs, kad gausiam būriui kambaryje jau ankšta, pažadėjo skirti visą salę.
„Džiaugiamės, kad netrukus mūsų bendruomenė susitiks didesnėse patalpose, galėsime jaustis patogiau, išmokti daugiau. Juk turime ir šokių mokytoją. Ji pasirengusi mokyti vaikus šokti, o tuo pačiu lavinti jų judesius, tobulinti laikyseną“, – kalbėjo vadovė.
Pasiūlo bendrauti
„Atjauta“ į savo būrį priimtoms šeimoms pirmiausia pasiūlo įvairių maisto produktų. Sunkiai gyvenantiems žmonėms tai rimta paspirtis. Vienas prekybos centras draugijai kasdien dovanoja produktų, kurių galiojimo laikas jau artėja prie pabaigos.
Kasdien į vienos savanorės namų kieme esantį sandėlį atvežama duonos, pieno gaminių, dešrelių, sausainių, net brangių saldumynų, sūrių ir kitų produktų. Jų dažna šeima negalėtų įpirkti. Juos dar saugu valgyti, bet iš parduotuvių lentynų tokius tektų greitai išimti.
„Labdarą dalijamės draugiškai. Šeimoms nustatytos dienos, valandos, kada kuriai ateiti pasiimti produktų“, – pasakojo A. Kuprionienė.
Pastaruoju metu draugijos gretos gerokai didesnės. Kelios dešimtis šeimų į „Atjautą“ priimtos su Panevėžio socialinių paslaugų centro rekomendacijomis.
Atėję prašyti paramos arba dėl įvairių priežasčių įtraukti į socialinės rizikos šeimų sąrašą gyventojai sulaukia pasiūlymo įsijungti į draugijos veiklą ir mielai tuo pasinaudoja.
Sąrašas netrumpėja
Panevėžio socialinių paslaugų centro Pagalbos šeimai skyriaus Socialinės rizikos šeimų tarnybos vadovė Inga Savickienė sako, kad socialinės rizikos šeimų sąrašas netrumpėja.
„Vienos šeimos išvažiuoja, kitos susitvarko, trečiose vaikai užauga, bet sąrašą tuoj pat papildo kitos“, – aiškina I. Savickienė.
Šiuo metu į tokį sąrašą įtrauktos 188 šeimos, jose auga 370 vaikų. Problemos šeimose, pasak I. Savickienės, tokios pat kaip ir anksčiau – alkoholis, socialinių įgūdžių stoka, įvairios tėvų bėdos.
Į socialinės rizikos šeimų gyvenimo ratą neišvengiamai patenka ir socialiniai darbuotojai – jie tokias šeimas lanko, stebi, patarti, kaip geriau elgtis vienu ar kitu atveju.
„Tokios permainos žmonėms, aišku, nepatinka. Tačiau mūsų tikslas – padėti šeimoms išbristi iš problemų liūno. Stengiamės, kad sustiprėtų materialiai, duodame siuntimus lankytis labdaros draugijoje „Atjauta“, kitose konkrečią paramą siūlančiose organizacijose. Girtaujančioms šeimoms, atrodo, nederėtų duoti tokių siuntimų, nes dažnai viskas kas įmanoma prageriama, bet kuo kalti jų vaikai?“ – svarsto I. Savickienė.
Pasak jos, yra ir tokių šeimų, kurios labdaros produktais, daiktais nenori, pageidauja tik piniginės paramos.
„Pasiūlius nemokamų produktų, atkerta: kam man tos jūsų kruopos, tik šunims šerti“, – teigė tarnybos vadovė.
Meno ir gyvenimo pamokos
„Atjauta“ duoda ne tik nemokamų maisto produktų. Ypač svarbu, kad vaikams siūlomas užimtumas, jie turi galimybę tobulėti, mokytis, lavintis“, – tvirtina I. Savickienė.
Panevėžio socialinių paslaugų centre taip pat įkurtas Dienos užimtumo centras vaikams. Čia po pamokų susirenka 14 mokinių, jie gali naudotis kompiuteriu, yra televizorius, be to, rengiamos ekskursijos.
„Vaikai ištraukiami iš jiems įprastos aplinkos, pamato kitokį gyvenimą, susidomi įvairiomis veiklomis“, – pasakojo I. Savickienė.
„Atjautos“ vadovė sutinka, kad vis dėlto ne maitinimas svarbiausia labdaros draugijos veikloje.
„Norisi, kad „Atjautos“ veikloje dalyvaujančių šeimų vaikams sektųsi mokslas, kad jie surastų savo gyvenimo kelią, neišklystų iš jo“, – paaiškina A. Kuprionienė.
Šeštadieniais į susitikimą susirinkę vaikai gardžiai ir sočiai pamaitinami, o paskui prasideda užsiėmimai.
„Labai džiaugiuosi, kad ateina menininkės Vilija Zaveckienė, Žydra Meemienė, Daiva Valentienė, jos veda užsiėmimus, moko kurti. Dabar prie mūsų geradarių prisidėjo ir J. Miltinio dramos teatras – pakviečia pažiūrėti spektaklių. Esame jiems labai dėkingi. Be to, teatro aktorė Vita Šiaučiūnaitė pradės vesti pamokėles, žadama pastatyti kalėdinį spektaklį, galbūt pavyks atrasti talentingų vaikų“, – ateities planais dalijasi A. Kuprionienė.
Ji mano, kad meninė veikla vaikams labai naudinga: vienas užsidegs meile dailei, kitas – teatrui, šokiui, galbūt pradės siekti naujų tikslų.
Gimtinėje nelieka
A. Kuprionienė sako, kad pirmieji vaikai, kurie pradėjo lankyti „Atjautos“ užsiėmimus, jau suaugę, Susitikus jie pasipasakoja, kaip susiklostė gyvenimas.
Gaila, kad iš buvusių globotinių vadovė dažnokai išgirsta, jog tik trumpam grįžę iš Airijos ar Ispanijos. Ne gimtinėje, o kitur dažnas surado savo vietą, ten gyvena, dirba.
Neturtingų šeimų vaikams reikia daug didesnių pastangų nei kitiems. A. Kuprionienė visada stengiasi palaikyti teisingu keliu žengiančiuosius, nors jie jau nebe vaikai ir parama jiems tarsi nepriklausytų.
Šiuo metu draugija „Atjauta“ rengia naują, didelį projektą, suteiksiantį galimybių plėsti šviečiamąją ir lavinamąją veiklą. A. Kuprionienė apgailestauja, kad tokiai veiklai labai stokojama lėšų. Paprasčiausių darbeliams reikalingų medžiagų nėra už ką nupirkti. Tenka ieškoti rėmėjų, rinkti medžiagas – pavyzdžiui, akmenukus, kaštonus patiems.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
