Neretas buvome paklausti ar patys klausę: kaip yra, kad dirbame kiek belgai (vokiečiai, italai), o neuždirbame nė pusės tiek?
Paslapties nėra – dirbame tiek pat, bet padarome mažiau. Gerovė priklauso ne tik nuo darbuose sugaišto laiko, bet ir nuo našumo (produktyvumo). Metine apimtimi jis apskaičiuojamas kaip šalies bendrasis vidaus produktas (BVP), padalytas iš per metus dirbto laiko. Jei taip, kodėl nei mūsų vyriausybė, nei „aukštesnioji“ ekonominė instancija Europos Komisija nieko nekalba apie būtinybę kelti darbo našumą? Jos kasdien kalba tik apie reikalą didinti BVP ir gausinti darbo vietų skaičių – kad sumažėtų nedarbas.
Nedarbas yra didžiulė problema daugumos ES šalių vyriausybėms ir didelė nelaimė 27 mln. darbo nerandančių žmonių. Sumažinti nedarbą nuo 11 iki bent 5 ar 6 proc. (laikomų natūraliu ir nebeįmanomu sumažinti nedarbo lygiu) yra svarbiausias ne tik socialinis, bet ir ekonominis uždavinys. Juk tiems milijonams ėmus dirbti atitinkamai padidėtų ir šalių BVP.
Bėda tai, kad kova dėl pasaulio rinkų visas be išimčių verslo įmones verčia gausinti produkciją pirmiausia tobulinant technologijas ir gamybos organizavimą, t. y. keliant darbo našumą, o ne didinant darbuotojų skaičių. Stiprinti verslo konkurencingumą padeda ir vyriausybės.
Ir jei brandi ekonomika įstengė paauginti savo BVP 2 proc. per metus ir neatsilieka didindama darbo našumą – tarkime, jį pakėlė taip pat 2 proc., jokio darbuotojų pagausėjimo joje nebus. Papildomos darbo jėgos nereikia, BVP padidėjo vien dėl našesnio darbo.
Tai nemalonus dalykas ekonomikos vairuotojams. Apie tokią priešpriešą ūkio sprendimų autoriai plačiau net ir nekalba.
Kai kam atrodo, kad tai išvis neišprendžiamas uždavinys, permanentinė problema. Todėl literatūroje jau turime siūlymų, ką daryti, kai subrendusi ekonomika sparčiai augti nebegali, o darbo našumas tebedidėja ir turi didėti. Vienas tokių siūlymų – sutrumpinti darbo laiką. Užmokestis nesikeičia, o darbo savaitė apkarpoma, tarkime, penkiomis ar daugiau valandų. Tada teks priimti papildomų darbuotojų ir nedarbas kris. Klausimas tik – iš kur atsiras papildomų lėšų naujai darbo jėgai gaminant tiek pat, kiek anksčiau.
Pagarsintas ir kitas dar tiesmukiškesnis ir defetistinis pasiūlymas – tiesiog stabdyti darbo našumo didėjimą ar net jį mažinti.
Tačiau darbo našumo ir darbo vietų gausėjimo priešpriešinis veikimas nėra neišvengiamybė. Viskas priklauso nuo BVP augimo tempo. Jei nacionalinė ekonomika sugeba pasistiebti ne 2, o 3 proc. per metus, kai darbo našumas padidėja 2 proc. per metus, tokiame ūkyje darbo vietų skaičius augs 1 proc. kasmet.
BVP kils sparčiau nei didės darbo našumas gausinant investicijų – tokių, kurios garantuoja, kad būsimos produkcijos paklausa šoktels. Tam reikia kurti naujus, didelę paklausą turinčius gaminius (ar paslaugas) arba imti tiekti pigesnius produktus.
Kylantys Pietryčių Azijos ūkiai tą uždavinį išsprendė – dėl milžiniško taupymo (ilgą laikotarpį Kinijoje ir kitose regiono šalyse taupymo norma siekė 40–50 proc. BVP) susidarė sąlygos ir investicijoms augti, ir labai sparčiai ekonomikai stiebtis. Ūkiai aplenkė darbo našumo augimą ir sukūrė gausybę naujų darbo vietų iš kaimo išlaisvinamai darbo jėgai.
Tačiau toks investicijų bumas galimas tik verslui turint aiškią bei realią greito ir ilgo turtėjimo perspektyvą. Ją verslo įmonės turėjo masinės industrializacijos epochoje XIX a. pabaigoje, ją turėjo tada, kaip po Antrojo pasaulinio karo buvo atkuriami sudaužyti Europos ir Azijos ūkiai, ją tebeturi dabartinėse kylančiose Azijos, Lotynų Amerikos ir kitų neseniai dar atsilikusių regionų rinkose. Brandūs ūkiai, be abejo, irgi gali gausinti darbo vietų skaičių. Tačiau chroniškas didžiulis nedarbas rodo, kad jiems tai nėra paprasta. Ypač Europoje. Čia, kitaip nei JAV, Australijoje, Rusijoje, Brazilijoje, Kinijoje, daugelyje atsiliekančių šalių, vartojimas nekyla dėl augančios valstybės ir privačiojo sektoriaus skolos, gamtos turtų paklausos pasaulio rinkose didėjimo ar savo dalies pasaulio rinkose plėtimo naudojantis pigaus darbo teikiamomis galimybėmis. Nei patys europiečiai, nei užsieniečiai mūsų žemyne neinvestuoja tiek, kiek reikėtų, kad gamybos augimas aplenktų darbo našumo kilimą.
Europos problemas, tą neįvardijamą gamybos augimo ir darbo našumo didėjimo dilemą išspręstų šuolis ar bent rimtesnis investicijų apimties poslinkis. Tai gali sukelti du pagrindiniai veiksniai. Pirma, vartotojų ir investuotojų lūkesčių pokyčiai, kai gerėjanti konjunktūra vidaus ir užsienio rinkose ima siūlyti šviesias ūkinės veiklos perspektyvas. Antra, technologinės pažangos šuolis, kuris priverstų absoliučią daugumą įmonių iš esmės atnaujinti įrangą.
Abiem atvejais vartojimo augimas būtų pristabdytas, padidėtų taupymas ir investavimas. Nedarbas sumažėtų, gerovė kiltų didinant užimtumą. Darbo našumo didinimas yra absoliutus imperatyvas, nes globalizacijos sąlygomis tai – išgyvenimo dalykas. Siekiantiems neatsilikti brandiems ūkiams tai gresia net augsiančiu chronišku nedarbu. Darbo vietas kuriančios, o ne vien našumą didinančios investicijos jose įmanomos tik labiau perskirstant naujai sukurtą vertę – nuo vartojimo (ypač prabangos prekių ir paslaugų) į produktyvias investicijas. Beje, toks posūkis reikštų, kad grįžtama prie istorijos patvirtintų griežto ir racionalaus klasiko Adamo Smitho pamatinių idėjų.
