Ar turėtų Škotija tapti nepriklausoma valstybe? Būtent šis klausimas vėl bus svarstomas kitą mėnesį, kai bus organizuojami paskutiniai debatai prieš priimant Referendumo aktą Škotijos parlamente. 2014 m. vyksiančiame referendume škotai turės apsispręsti, ar nori likti jau daugiau nei 300 metų egzistuojančioje sąjungoje su Anglija, Velsu ir Šiaurės Airija.
Pirmosios kalbos apie referendumą dėl Škotijos nepriklausomybės pasigirdo 2007 m. gegužę, kai Škotijos nacionalistų partija (SNP) gavo 47 vietas Holirude (Škotijos parlamente) ir nutraukė aštuonerius metus besitęsusią leiboristų ir liberaldemokratų koaliciją vietos regiono vyriausybėje. Tą kartą SNP pavyko suformuoti mažumos vyriausybę, o būsimasis partijos lyderis Alexas Salmondas buvo paskirtas Škotijos ministru pirmininku.
Vėliau, 2011 m. rinkimuose, SNP pavyko iškovoti dar daugiau balsų ir gavusi 69 vietas parlamente partija užsitikrino daugumą. Dalį sėkmės šiuose rinkimuose SNP atnešė pažadai surengti referendumą dėl Škotijos nepriklausomybės: A. Salmondas rinkėjams žadėjo artimiausiu metu iškelti klausimą dėl visiško Škotijos atsiskyrimo nuo Jungtinės Karalystės ar bent jau didesnės autonomijos Škotijos parlamentui. Kita priežastis, dėl kurios SNP sulaukė netikėto skaičiaus balsų, tiksliau, perėmė nemažą jų dalį iš leiboristų bei liberaldemokratų, buvo pastarųjų partijų nesugebėjimas išlaikyti savo rinkėjų. Londono Vestminsteryje valdant ganėtinai nepopuliariai konservatorių bei liberaldemokratų koalicijai, leiboristai buvo įsitikinę, kad populiarumą prarandančių liberaldemokratų rinkėjų balsai lengvai pereis į jų pusę. Akivaizdu, toks įsitikinimas buvo klaidingas, o padariniai – pirmą kartą SNP atitekusi dauguma parlamente bei vis labiau populiarėjanti idėja apie nepriklausomą Škotiją.
Kalbant apie SNP politinę programą galima pabrėžti, kad Škotijos nepriklausomybė nebuvo tradicinis šios partijos siekis. Nuo 1960 m., kai pradėjo formuotis šios politinės jėgos identitetas, SNP buvo bemaž tradicinė socialdemokratinė partija, susikūrusi kaip atsvara tuo metu dominavusiems leiboristams. Tačiau pradėjusi kaip gana nuosaiki centro kairės partija, po kelis dešimtmečius trukusios ideologinės kovos viduje SNP išsikristalizavo į SNP „gradualistus“ (palaipsnio, atsargaus proceso šalininkus) ir fundamentalistus. Pastarieji, kurių nemaža dalis narių anksčiau priklausė Leiboristų partijai, teigė, kad jei SNP nepajėgi kovoti dėl esminių partijos principų (anot jų, tai – nepriklausomybė), tuomet ši politinė jėga apskritai nesugebės įtikinti visuomenės savo reikalingumu. Nors SNP skaldė vidiniai nesutarimai, partija buvo pajėgi surinkti tiek balsų parlamente, kad jos nepriklausomybės siekis būtų išgirstas.
Pagrindinė nacionalistinė SNP konkurentė – Leiboristų partija – šiuo metu išgyvena identiteto krizę: tam, kad taptų stipria politine alternatyva SNP, leiboristai turi įtikinti rinkėjus, jog nėra tik partija, pasisakanti prieš nepriklausomybę, o gali pasiūlyti įtikinamą Škotijos politinės ir ekonominės ateities viziją. Per pastaruosius šešerius septynerius metus leiboristams to padaryti nepavyko. To padarinys – SNP pamažu perėmė tradicinės centro kairės rinkėjų balsus. Atrodo, jog naujųjų leiboristų skelbiamos neoliberaliosios idėjos nepriimtinos didžiajai daliai kairiojo Škotijos elektorato – tai parodė 2011 m. rinkimuose prarasti rinkėjų balsai. Tuo puikiai sugebėjo pasinaudoti SNP, savo partinėje programoje minėdama tradicines socialdemokratų vertybes: nemokamą aukštąjį mokslą ir valstybės išlaikomą sveikatos apsaugos sistemą.
Kelias nepriklausomybės link
2012 m. Davido Camerono ir A. Salmondo pasirašyta Edinburgo sutartis suteikė Škotijos parlamentui teisinę galią rengti referendumą dėl nepriklausomybės. Tik šiek tiek daugiau nei 4 mln. Škotijos gyventojų turės teisę pasirinkti, ar savo šalį vis dar nori matyti Jungtinės Karalystės sudėtyje. Kaip teigia nevyriausybinės organizacijos „Chatham House“ ekspertai Richardas G. Whitmanas ir Andrew Blickas, šis pasirinkimas gali turėti padarinių Škotijai ir visai Jungtinei Karalystei. Visų pirma atsiskyrimas nuo Jungtinės Karalystės būtų didelis iššūkis Škotijos užsienio politikai, ypač santykiams su ES. Šiuo metu didžioji dalis vidaus politikos klausimų jau perleista spręsti Škotijos parlamentui, tačiau klausimai dėl šalies ginkluotųjų pajėgų bei santykių su NATO (iki šiol Škotija atsisakė būti Aljanso dalimi), taip pat gyvybiškai svarbių Šiaurės jūros naftos bei gamtinių dujų telkinių eksploatacijos, Škotijai atsiskyrus nuo Jungtinės Karalystės, taip pat atsidurs parlamento rankose ir pareikalaus nemažai pastangų siekiant politinio konsensuso.
Taip pat nereikia pamiršti ir Jungtinės Karalystės vaidmens šiomis aplinkybėmis. Anot R. Whitmano ir A. Blicko, jei Škotija nuspręstų pareikšti pretenzijas dėl priėjimo prie naftos išteklių Šiaurės jūroje, Jungtinė Karalystė prarastų dalį išteklių, be to, tai turėtų neigiamų padarinių britų užsienio, saugumo ir gynybos politikai. Atsiskyrus Škotijai ir sumažėjus Jungtinės Karalystės teritorijai, turėtų būti persvarstytas pastarosios vaidmuo regioninėse ir tarptautinėse organizacijose. Sumenkęs jos diplomatinis svoris bei įtaka dėl sumažėjusios teritorijos, gyventojų skaičiaus, ekonomikos, taip pat karinių pajėgumų gali Jungtinę Karalystę iš reikšmingos globalaus lygmens valstybės paversti tik regionine galia Europoje.
Visuomenė neapsisprendusi
Nors atrodo, kad politinis elitas Škotijoje turi užtikrintą šalies ateities viziją, nuomonių apklausos rodo, jog škotai dar ne iki galo apsisprendę, ar nori pasitraukti iš Jungtinės Karalystės globos. Britų dienraščio „The Guardian“ duomenimis, nuo 2011-ųjų matomas didėjantis nepriklausomybės idėjos palaikymas, tačiau Škotija vis dar susiskaldžiusi. Beveik trečdalis visuomenės palaiko atsiskyrimo siekį, tačiau daugiau nei 50 proc. jam prieštarauja. Nepaisant skirtingų formuluočių, bendra tendencija išlieka aiški – škotai dar nėra nei politiškai, nei morališkai pasirengę atsiskirti nuo Jungtinės Karalystės. Tačiau iki istorinio referendumo 2014 m. rugsėjį SNP dar turi laiko įtikinti visuomenę, kad šalis pajėgi savarankiškai tvarkytis tarptautinėje arenoje.
