Praėjusiais metais Panevėžio rajono savivaldybė ėmėsi neįprasto eksperimento – socialinę piniginę paramą, pasitelkusi bendruomenes, seniūnus ir seniūnaičius, ėmėsi skirstyti pati. Nors atsirado daug nepatenkintųjų, kai kurie savo teisę būti valstybės išlaikytiniais gynė net teisme, pašalpos prašytojų sumažėjo kone trečdaliu.
Atsijojo veltėdžius
Praėjusių metų sausio pradžioje penkiose bandomosiose savivaldybėse – Panevėžio rajono, Akmenės, Radviliškio, Raseinių ir Šilalės – įsigaliojęs Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas pasiteisino. Per vienerius metus buvo sutaupyta beveik 22 mln. litų, o pašalpų gavėjų sumažėjo dešimtadaliu.
Įkvėpta šio eksperimento rezultatų, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija svarsto, kad nuo 2014 metų ir 55-iose kitose šalies savivaldybėse socialinės pašalpos būtų skirstomos savarankiškai, tačiau kompensacijų už šildymą ir vandenį skyrimas turėtų likti valstybės funkcija. Tiesa, dar turi būti įvertinti visi pliusai ir minusai, nes valstybė kol kas nėra pasirengusi tokiai visuotinei pertvarkai.
Eksperimente dalyvaujančios Panevėžio rajono savivaldybės meras Povilas Žagunis teigė, kad projektas viršijo visus lūkesčius. Nauda ne tik finansinė – buvo pažaboti tie, kurie valstybės išlaikytiniais tapo iš godumo, o ne dėl skurdo. Nors atsirado ir tokių, kurie netekę lengvų pinigų ne tik purkštavo, bet ir savo teisę būti valstybės išlaikytiniais gynė teisme, daugelis negailėjo padėkos žodžių, kad pagaliau mokesčių mokėtojų pinigais buvo atsisakyta remti veltėdžius.
„Galiu tik džiaugtis, kad žmonės pagaliau suprato, jog socialinė pašalpa ir kompensacijos priklauso tik tiems, kuriems iš tiesų jų reikia. Aišku, nemažai netekusiųjų paramos reiškė nepasitenkinimą, o garsusis Paįstrio seniūnijos gyventojas Zenonas Zebkinas net į Aukščiausiąjį Teismą kreipėsi. Manyčiau, kad tokių atvejų nereikia sureikšminti. Kita vertus, tai gali būti ir puiki pamoka, kad piktnaudžiauti valstybės parama negalima“, – sakė P. Žagunis.
Mero teigimu, šio projekto privalumas – kad į paramos skirstymą buvo įtrauktos ir bendruomenės, seniūnijos, seniūnaičiai, kurie yra arčiausiai gyventojų ir mato tikrąją situaciją – ar žmogui iš tiesų reikia pagalbos, ar jis tik apsimeta skurdžiumi.
„Bendruomenių ir seniūnijų indėlis tikrai nemažas, nes jos geriausiai žino, ar tam gyventojui reikalinga parama, ar ja neteisėtai naudojasi. Iš bendruomenių ir seniūnijų atstovų sudarytos tarybos svarstė kiekvieną atvejį, nes buvo, kad netekusysis paramos skundė iš eilės visus kaimynus“, – prisiminė P. Žagunis.
Kam dirbti, jei gauni pašalpą
Paįstrio seniūnas Virginijus Šležas įsitikinęs, kad projektas, kai savivaldybė savo nuožiūra galėjo skirstyti socialines pašalpas, pasiteisino kone du šimtus procentų. Pradėjo veikti socialinio teisingumo principas – pašalpos atimtos iš tų, kuriems jos nepriklauso. Tiesa, pradžia nebuvo labai lengva, mat eksperimentinis paramos skirstymo modelis sutapo su nauja įstatymo pataisa, leidžiančia pretenduoti į paramą jau tą pačią dieną užsiregistravus darbo biržoje. Todėl praėjusių metų vasarį į Savivaldybės Socialinės paramos skyrių kreipėsi daugiau kaip tūkstantis naujų paramos gavėjų, kurie anksčiau niekada neieškojo darbo.
„Tie pirmieji mėnesiai tikrai buvo baisūs: dirbom iš širdies, o paramos gavėjų ne mažėjo, bet daugėjo. Tada užplūdusį jausmą galima prilyginti tokiam, kuris atsiranda, kai moteriai kasdien neši gėles, o iš jos – jokio atsako“, – prisiminė pirmuosius žingsnius seniūnas.
Bandymai atsijoti parama piktnaudžiaujančiuosius ir veltėdžius buvo sutikti dvejopai. Vieni palaikė tokius užmojus, kiti priešinosi kaip įmanydami.
„Žmonės įvairiai reagavo, aišku, praradusieji pašalpą nepadėkojo, o vienas jau antri metai bylinėjasi, rajonui ir man padarė didžiulę reklamą. Kitose seniūnijose žinau atvejų, kai pagautas piktnaudžiaujantis parama gyventojas įskųsdavo kitus, tačiau mūsų seniūnijoje tokių nepasitaikė – visi kaip vandens į burną prisisėmę“, – juokavo seniūnas.
Pasak V. Šležo, kai gyvenvietė maža, vieni apie kitus viską žino: kaip gyvena, kur dirba, kuo užsiima, kokia mašina važinėja. Būdavo, kad paramos prašyti žmogus atvažiuodavo prabangiu automobiliu, o nuvykus patikrinti, paaiškėdavo, kad ne ką prastesniais važinėjasi ir kiti šeimos nariai. Šeima gyvena daug geriau nei statistinis lietuvis, bet paramos vis tiek prašo, nes oficialiai – visi bedarbiai.
„Pavyzdžiui, trijų asmenų šeima gaudavo 1 040 litų socialinę pašalpą, dar kone tiek susirinkdavo gaudami kompensacijas už šildymą, vandenį, vaikams buvo skiriamas nemokamas maitinimas mokykloje, naudodavosi kitomis lengvatomis. Nedirbdami žmonės sugebėjo susirinkti didesnę sumą nei seniūno atlyginimas“, – kone kuriozinę situaciją atskleidė V. Šležas.
Nepraranda darbo įgūdžių
Prasidėjus nelegalių verslininkų medžioklei, kai kurie iš jų atėjo į seniūniją ir atsisakė paramos. Mat suprato, kad gali paaiškėti, jog užsiima nelegaliu verslu: jau geriau kelių tūkstančių litų pelno nešantis verslas nei pašalpa.
„Žinoma, tai nebuvo labai populiari akcija. Vieni nusisuko, bet daugelis palaikė ir gyrė už tokius pokyčius. Juk vieni sunkiai turi dirbti už minimalią algą, o kiti per dienas apsikabinę alaus pūslę ir spjaudydami saulėgrąžas drybso, bet gauna didesnes pašalpas nei darbščiųjų atlyginimas“, – palygino V. Šležas.
Rajone visi gaunantieji pašalpas, skirtingai nei mieste, už jas privalo atidirbti visuomenei naudingų darbų. Anot seniūno, tai dar vienas būdas atsijoti tuos, kurie turi nelegalių pajamų šaltinių ir parama piktnaudžiauja.
Paįstrio seniūnijoje visi gaunantieji socialinę pašalpą privalo kas antrą dieną po keturias valandas tvarkyti viešąsias erdves, padėti vyresniems ir savimi sunkiai galintiems apsirūpinti senukams, atlikti kitus darbus. V. Šležo teigimu, visuomenei naudingi darbai turi dvejopą naudą – gyvenvietė gražėja, o gyventojai nepraranda darbo įgūdžių.
„Visuomenei naudingus darbus dirbantys žmonės kalnų nenuverčia, svarbiausia, kad jie nepraranda darbo įgūdžių, turi galimybę pabendrauti vieni su kitais. Juk ilgiau nedirbęs žmogus tiesiog užsisėdi namie, nerimauja, ar įsilies į naują kolektyvą, pagaliau ar apskritai sugebės dirbti. Beveik visi perėjusieji mano skaistyklą po kiek laiko susiranda nuolatinį darbą. Žmonės pradeda labiau pasitikėti savo jėgomis, atgauna savo vertę“, – visuomenei naudingų darbų privalumus vardijo seniūnas.
Netinka didmiesčiams
Netrukus visoms savivaldybėms bus suteikta teisė savarankiškai skirstyti socialines pašalpas, tačiau miesto Savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjo pavaduotoja Zita Ragėnienė įsitikinusi, kad toks modelis visiškai netinka didiesiems miestams. Yra ir kitų priemonių, kaip būtų galima padaryti, kad socialinę pašalpą ir įvairias kompensacijas gautų tie žmonės, kuriems jos priklausytų.
„Savarankiškumas savivaldybėms skirstyti paramą reikalingas tam, kad būtų tikslingai panaudojamos lėšos, tačiau jos turės dirbti pagal įstatymą ir negalės socialinių pašalpų mokėti nei didesnių, nei mažesnių“, – teigė Z. Ragėnienė.
Vedėjo pavaduotojos nuomone, pirmiausia reikėtų išnaudoti kitas priemones. Pavyzdžiui, socialines pašalpas skirstantys specialistai negali prieiti prie Mokesčių inspekcijos duomenų bazės, o gyventojų pajamų deklaracijose atsispindi, kokiu turtu ir pajamomis disponuoja paramos prašytojas. Darbo birža taip pat nemato, ar žmogus dirba užsienyje ir ten gauna pajamų. Dažnai būna tokių atvejų, kad užsienyje dirbantys tautiečiai grįžę atostogauti į Lietuvą iš karto kreipiasi dėl socialinės pašalpos ir jiems atsakyti nėra jokio pagrindo, net jei jų sąskaitose – solidžios sumos. Mat nėra jokių galimybių patikrinti, ar žmogus tik apsimeta skurdžiumi, ar iš tiesų atsidūrė pateko į sunkią situaciją.
„Nors dabar viskas dangstoma privatumo pažeidimais, tačiau jeigu žmogus kreipiasi socialinės paramos, manau, turėtume teisę žinoti, kiek jo sąskaitose yra pinigų, ar jis nedirba užsienio valstybėje“, – pabrėžė Z. Ragėnienė.
Iš Panevėžio miesto savivaldybės socialines pašalpas gaunantiesiems už jas atidirbti nereikia, nes tektų samdyti prižiūrėtojus, dirbančiuosius aprūpinti darbo priemonėmis. Tačiau visuomenei naudingus darbus galima būtų pakeisti viešaisiais darbais, tada žmonės būtų bent suinteresuoti padirbėti, nes turėtų visas socialines garantijas, kauptų pensijai stažą.
„Kas gražiai skamba, ne viską įmanoma įgyvendinti. Mažoms savivaldybėms, kai galima užsukti kone į kiekvieną kiemą ir patikrinti, kaip iš tiesų gyvena pretenduojantieji į socialinę paramą, gal ir tinka tokia tvarka, bet ne didiesiems miestams“, – mano Z. Ragėnienė.
Lina DRANSEIKAITĖ
