Mitai ir sąmokslo teorijos apie visuotinį sekimą yra gajūs. Visuomenė įsitikinusi, kad bet kurio pokalbio gali būti klausomasi, o elektroninis susirašinėjimas – tikrinamas. Dauguma įtarimų nepagrįsti. Tačiau dalis pasitvirtina.
Žiniasklaidoje buvo paskelbta, kad per metus Lietuvoje neva klausomasi daugiau kaip 85 tūkst. pokalbių. Tokie skaičiai pateikti remiantis Europos Komisijos (EK) parengtomis ataskaitomis, kuriose buvo surinkta informacija iš Bendrijos narių apie tai, kiek įvairios valstybės institucijos yra nusiuntusios užklausų telekomunikacijų bendrovėms dėl duomenų pateikimo.
Ši informacija pasklido tarsi gaisras per sausą žolę. Lietuvoje, kurioje paplitusi nuomonė apie nuolatinį sekimą, tai tapo pretekstu pakartoti, kad teisėsaugos institucijos piktnaudžiauja galimybėmis sekti piliečius ir rinkti apie juos asmeninę informaciją. Imta skelbti, esą Lietuvoje pokalbių klausymosi mastas yra didžiausias visoje Bendrijoje.
EK ataskaitose užfiksuoti duomenys iš pirmo žvilgsnio gali šokiruoti. 2008 m. Lietuvos teisėsaugos institucijos telekomunikacijų bendrovėms pateikė daugiau kaip 85 tūkst. prašymų suteikti informaciją apie bendravimą internetu ar telefonu. 2010 m. tokių prašymų jau buvo daugiau kaip 105 tūkst. Didžioji dalis jų (102,3 tūkst.) buvo susijusios su mobiliojo ryšio paslaugomis. Apie tūkstantį užklausų buvo skirta fiksuotojo telefono ryšio ir apie 1,8 tūkst. – interneto paslaugų duomenims gauti.
Kas saugo duomenis?
Ši informacija tapo vieša EK nurodžius pateikti duomenis apie tai, kaip įgyvendinama 2006 m. patvirtinta ES duomenų saugojimo direktyva (2006/24/EC). Joje buvo nustatytas reikalavimas valstybes nares įpareigoti ryšių operatorius nuo 6 mėnesių iki 2 metų saugoti srauto ir vietos nustatymo duomenis. Informacija gali būti naudojama teisėsaugos institucijoms tiriant sunkius nusikaltimus ir vykdant baudžiamąjį persekiojimą. Kiekviena šalis savo nuožiūra nustatė duomenų saugojimo laikotarpį bei procedūras, kas ir kaip gali prašyti komunikacijų bendrovių ataskaitų. Dėl to užklausų skaičiai bei jų panaudojimo mastas ES šalyse skiriasi.
Aktyviausia Lenkijos teisėsauga. 2010 m. lenkai iš viso pateikė net 1,399 mln. užklausų, arba maždaug 36,3 užklausos tūkstančiui gyventojų. 2012 m. šis skaičius dar labiau išaugo – iki 1,762 mln. Lietuvos teisėsaugos institucijos tokio tipo duomenimis naudojasi taip pat palyginti dažnai – pateikiamos maždaug 35 užklausos tūkstančiui gyventojų. Tai gerokai daugiau nei kitose ES šalyse. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje tenka apie 8,6, o Čekijoje – apie 10 užklausų tūkstančiui gyventojų.
Tačiau derėtų suprasti, kad šie duomenys nėra pokalbių klausymosi atvejai ar įrašai. Pagal ES duomenų saugojimo direktyvą komunikacijų operatoriai savo lėšomis turi nustatytą laikotarpį išsaugoti duomenis apie komunikacijos šaltinį, vietą, laiką, trukmę ir komunikacijos įrenginį. Ši informacija ir taip saugoma komunikacijos bendrovėse rinkodaros bei sąskaitų parengimo tikslais. Vis dėlto po teroro išpuolių 2004 m. Madride ir 2005 m. Londone ES institucijos susirūpino, kad teisėsauga ne visada gali gauti tokius duomenis iš privačių komunikacijų bendrovių – šios taupydamos sąnaudas savarankiškai pasirinkdavo duomenų saugojimo metodus ir trukmę. ES direktyva valstybes nares įpareigojo į nacionalinius įstatymus perkelti privalomą tokių duomenų saugojimą.
Alio, jūsų klausomasi
Telefoninių pokalbių klausymasis, kaip ir kita operatyvinė veikla, kai renkami duomenys apie asmenį, yra reglamentuoti Kriminalinės žvalgybos, taip pat Žvalgybos įstatymuose. Oficialiai naudoti operatyvines priemones renkant informaciją apie asmenį gali tik kriminalinės žvalgybos funkcijas atliekančios institucijos: Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT), Muitinės departamentas, Policijos departamentas, Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), Vadovybės apsaugos departamentas (VAD), Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT). Taip pat tokias priemones gali naudoti dvi Lietuvos žvalgybos institucijos – Valstybės saugumo departamentas (VSD) ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas (AOTD) prie Krašto apsaugos ministerijos.
Kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos institucijos turi gauti teisėjų sankcijas prieš pradėdamos vykdyti operatyvinę veiklą, t. y. imtis telefoninių pokalbių turinio kontrolės, slaptos vaizdo ir garso kontrolės, slapta patekti į patalpas bei jas apžiūrėti ir kitų priemonių. Tiesa, neatidėliotinais atvejais, kai iškyla pavojus žmogaus gyvybei, sveikatai, nuosavybei, visuomenės ar valstybės saugumui, leidžiama atlikti operatyvinius veiksmus remiantis kriminalinės žvalgybos subjektų vadovų ar jų pavaduotojų nutarimais. Tačiau ir tokiu atveju per 24 valandas būtina gauti teisėjų sankcijas, kitaip privalu sunaikinti surinktus duomenis.
Tik šiemet pirmą kartą buvo viešai paskelbti duomenys apie operatyvinių priemonių naudojimą Lietuvoje. Seimo Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisija, kuriai vadovauja socialdemokratas Darius Petrošius, šių metų pavasarį pranešė, kad 2012 m. operatyviniai veiksmai buvo vykdomi dėl 7147 asmenų. Į šį skaičių pateko ir žvalgybos institucijų (VSD ir AOTD) vykdyti operatyviniai veiksmai, tačiau, nuo 2013 m. pradžios įsigaliojus naujam Žvalgybos įstatymui, žvalgybos ir kontržvalgybos veiklai naudojamos operatyvinės priemonės nebus įskaičiuojamos į kriminalinės žvalgybos veiksmų statistiką, nebent šios institucijos vykdytų kriminalinės žvalgybos tyrimus.
Aktyviausia Lenkijos teisėsauga. 2010 m. lenkai iš viso pateikė net 1,399 mln. užklausų, arba maždaug 36,3 užklausos tūkstančiui gyventojų.
Kaip rodo komisijos surinkti duomenys, visus vykdytus operatyvinius veiksmus sankcionavo apygardų teismai. Didžioji dalis sankcijų naudota telefoninių pokalbių turinio kontrolei, o dažniausiai leidimo klausytis pokalbių prašė Policijos departamentas. „Apie tris ketvirčius visų operatyvinių priemonių sankcijų buvo suteikta gavus Policijos departamento prašymus, – teigė D. Petrošius. – Taip pat galima apibendrintai pasakyti, kad apie tris ketvirčius minėtų operatyvinių veiksmų, kuriuos vykdė policija, buvo taikyta kovojant su neteisėta narkotikų apyvarta.“
Kita vertus, D. Petrošius pripažino, kad kriminalinės žvalgybos subjektai nelabai nori viešai skelbti tokius duomenis, tad teko apsiriboti tik bendrų skaičių pateikimu, nedetalizuojant taikytų operatyvinių priemonių tikslų ar kuo įtariant buvo sekami asmenys.
Vis dėlto tik maždaug ketvirtadalio visų operatyvinių tyrimų pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis procesas. Anot pašnekovo, tai dar nereiškia, kad operatyviniais veiksmais piktnaudžiaujama. „Operatyvinės veiklos uždaviniai neapsiriboja tik nusikalstamų veikų ar jas darančių asmenų išaiškinimu. Be to, atliekant operatyvinius tyrimus gauta informacija dažnai panaudota kituose ikiteisminiuose tyrimuose“, – kovą pristatydamas šiuos duomenis teigė D. Petrošius.
Anot jo, gali būti, kad pavienių piktnaudžiavimo atvejų pasitaiko ir teisėsaugos pareigūnai gali pažeisdami įstatymus rinkti duomenis privačiais tikslais, tačiau komisija tokių faktų neužfiksavo. „Iki šiol nebuvo iškilę rimtų įtarimų ar gauta skundų dėl neteisėto duomenų rinkimo. Tačiau nė viena pasaulio valstybė to neišvengia – žmogiškasis veiksnys pakiša koją. Vidiniai saugikliai nustatyti gana geri, kad tokių atvejų būtų kuo mažiau“, – teigė Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisijos pirmininkas.
2008 m. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas išnagrinėjo bylą, kurioje buvęs VSAT Vilniaus rinktinės Operatyvinės veiklos skyriaus vyresnysis specialistas buvo kaltinamas slapta klausęsis Lietuvos lenkų rinkimų akcijai priklausančio verslininko, Šalčininkų rajono tarybos nario pokalbių telefonu. Tuomet buvo nustatyta, kad pasienietis klausėsi verslininko ir politiko pokalbių, nes šis bendravo su buvusia jo drauge. Leidimą tai daryti VSAT pareigūnas gavo iš teismo, į kurį kreipėsi prokurorai. Jiems pasienietis pateikė keletą telefono numerių ir nurodė, kad to reikia kontrabandos tyrimui. Teismas VSAT pareigūną pripažino kaltu dėl neteisėto pokalbių klausymosi, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, dokumento suklastojimo ir tarnybos paslapties atskleidimo.
„Turbūt paprasčiausia vykdant tyrimą, šnekant žargonu, „pakabinti telefoną“. Tačiau šiandien jau ir operatyvininkai pripažįsta, kad klausymasis neduoda tokių rezultatų, kokių tikimasi. Sekami asmenys tiesiog nebekalba atvirai“, – pasakojo D. Petrošius.
Kaip teigė Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Mokymo centro lektorius, prokuroras Vytautas Kukaitis, operatorių pateikiami duomenys gali praversti ir būti reikšmingi bemaž kiekvienos nusikalstamos veikos tyrime. Tiriant nusikaltimus asmeniui – nužudymus, išžaginimus – gali reikėti nustatyti nukentėjusiojo, kaltininko judėjimą, jų kontaktus prieš nusikaltimą ar po jo. Aiškinantis sukčiavimų atvejus gali padėti telefonų kontaktai, įrenginių buvimo vietos ar vietos, iš kurių bandoma prisijungti prie elektroninės bankininkystės, nustatymas.
„Svarbu pabrėžti, kad vien kontaktų nustatymas, telefono abonento išklotinių gavimas nėra pakankami duomenys, kurie neabejotinai patvirtina ar paneigia vieną ar kitą tyrimui reikšmingą aplinkybę. Paprastai tai yra tik vienas iš sudėtinių įrodomosios medžiagos elementų, kuris naudojamas kitiems įrodymams rinkti ir patikrinti“, – teigė V. Kukaitis.
Tačiau net ir duomenų apie komunikacinius įrenginius gavimas nėra visiškai nekontroliuojamas. „Remiantis Konstitucinio Teismo doktrina visi asmens kontaktai, jo skambučiai, net telefono numeris yra privataus pobūdžio duomenys, todėl visais tokiais atvejais, kai tyrimo institucijoms būtina sužinoti tokią informaciją, privaloma gauti teisėjo sutikimą“, – nurodė V. Kukaitis.
Ivanas „ant laido“
Liepą viešai paskelbti telefoninių pokalbių įrašai, kuriuose užfiksuotas Lietuvos diplomatų bendravimas, akivaizdžiai parodė, kad klausymasis gali būti itin paplitusi praktika užsienio šalių žvalgyboms renkant informaciją. Šiuo atveju viešojoje erdvėje įtarimų šešėlis krito ant Rusijos žvalgybos tarnybų – jų aktyvumas Lietuvoje nėra jokia paslaptis nei mūsų žvalgybos tarnyboms, nei politikams.
Kaip interviu IQ žurnalui pripažino VSD generalinis direktorius Gediminas Grina, techninės priemonės klausytis mobiliųjų telefonų pokalbių gali būti prieinamos užsienio žvalgyboms. Techniškai užkirsti kelio klausytis bemaž neįmanoma. Tikėtis, kad tavo pokalbio tikrai nesiklauso pašaliniai asmenys, galima tik tuomet, jei naudojiesi specialiai apsaugotu vyriausybiniu ryšiu. Tačiau, kaip teigė VSD atstovai, tik kelios Lietuvos ambasados užsienyje tai turi.
Lietuvos politikai taip pat retkarčiais pasidalija įtarimais, kad jų pokalbių gali būti klausomasi. Net didžiosios politinės partijos yra paskelbusios, kad savo būstinėse buvo užtikusios klausymosi įrangos. Tačiau bemaž visais atvejais tyrimų rezultatai neviešinami. Patys politikai irgi elgiasi taip, tarsi būtų pripratę prie nuolatinio sekimo arba jaustųsi, kad yra verti būti sekami. Vieni galbūt įtaria, kad juos gali sekti Lietuvos teisėsaugos tarnybos, kiti įsitikinę, kad tai neišvengiama, todėl jau numojo ranka.
Vis dėlto naujausias diplomatų pokalbių klausymosi skandalas turėtų priversti tiek politikus ar diplomatus, tiek žvalgybos ir kontržvalgybos tarnybas rimčiau įvertinti tokių neteisėtų veiksmų žalą valstybės nacionaliniams interesams. Vieniems reikėtų gerokai atsargiau kalbėtis tarpusavyje, o kitiems – kiek įmanoma labiau apsunkinti galimybes kitoms šalims kištis į Lietuvos politinius sprendimus ar visuomenės nuomonės formavimą.
Ką veikia jūsų vyras?
Šiais laikais nebūtina turėti specialaus agento gebėjimų, kad galėtumei pasiklausyti verslo konkurento arba pasekti įtartinai besielgiantį vyrą ar žmoną. Internete nesunkiai galima rasti specialios įrangos, skirtos pokalbiams ar vaizdams slapta fiksuoti. Užsienio tinklalapiuose galima rasti ir modernios technikos, o populiarėjant išmaniesiems telefonams plečiasi ir nepastebimų programėlių, skirtų sekti, pasiūla.
Kai kada specialiosios sekimo priemonės reklamuojamos kaip visai nekaltas dalykas – rūpestingiems tėvams siūloma žinoti, kaip sekasi namuose paliktai auklei, kur po pamokų vaikšto jų vaikas. Tačiau daugeliu atvejų tai vis tiek pažeidžia asmens privatumą ir yra nelegalu.
„Sekimo ar klausymosi įrangos paklausa Lietuvoje ne ypač didelė“, – teigė „Sekimas.lt“, vienos iš elektroninių parduotuvių, siūlančių įsigyti techninių stebėjimo ir klausymosi priemonių, atstovas. Populiariausios GSM ryšiu veikiančios aplinkos klausymo priemonės. Pakanka įdėti SIM kortelę ir paskambinti į paslėptą įrenginį, kad girdėtumei, kas vyksta toje patalpoje. Tokių „blakių“ kaina prasideda maždaug nuo pusantro šimto litų.
Sudėtingesnė įranga, pavyzdžiui, kai į mobilųjį telefoną įdiegiamos programos, kurios leistų klausytis svetimų pokalbių ar skaityti žinutes, perkama gerokai rečiau. Ji kainuoja nuo kelių šimtų iki daugiau nei pusantro tūkstančio litų. Be to, reikia ir fiziškai turėti galimybę prieiti prie sekamo asmens mobiliojo telefono. Specialistai pripažįsta, kad sunkiausia įveikti „BlackBerry“ ar „iPhone“ saugumo sistemas.
„Nors retas klientas dalijasi, kokiam tikslui įsigyja įrangą, dauguma ją naudoja asmeninėms reikmėms – vyrui ar žmonai sekti. Kai kada norima matyti ir girdėti, ką veikia darbuotojai. Tačiau pramoninio ar verslo šnipinėjimo atvejų greičiausiai nedaug“, – pastebėjimais dalijosi specialios sekimo technikos pardavėjai. Kai kuriais atvejais prašoma ir nuskenuoti patalpas – ar nėra veikiančių paslėptų klausymosi įrenginių.
Lietuvoje kol kas niekas rimtai neanalizavo, kokio masto gali būti neteisėtas, privačių asmenų vykdomas asmens duomenų rinkimas ar komunikacijų sekimas. „Bandžiau Seime šia tema inicijuoti specialius klausymus, kuriuose dalyvautų Seimo Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisijos, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto bei Žmogaus teisių komiteto atstovai, tačiau didelio entuziazmo nesulaukiau, – kalbėjo D. Petrošius. – Manau, rudenį dar sugrįšime prie to klausimo.“ Anot Seimo nario, reikėtų sulaukti informacijos iš VSD bei kitų teisėsaugos institucijų, kokios yra techninės galimybės Lietuvoje neteisėtai klausytis pokalbių. „Kartais žiniasklaidoje pasirodo informacija, kad kas nors rado kokią nors „blakę“, bet niekas nesužino, kuo baigėsi šios istorijos“, – teigė D. Petrošius.
Parlamentaras taip pat atkreipė dėmesį, kad internete pilna siūlymų įsigyti įvairių technikos priemonių, kurios būtų skirtos sekti ir klausytis. „Mūsų privatumas ateityje neišvengiamai mažės, nes technika tobulėja, o tai gali skatinti ir piktnaudžiauti, skverbiantis į privačią informacinę erdvę“, – neslėpė pesimizmo D. Petrošius.
