Vilniuje tebėra apstu erdvių, kurios vienaip ar kitaip aiškiai pažymėtos Jurgos Ivanauskaitės prisiminimo ženklais. Aplankėme dvi jų – Jurgos skverą su katino skulptūra ir rašytojos bei dailininkės namus.
Tvankią šiokiadienio popietę Aguonų gatvės skvere rasti tuščią suoliuką nėra paprasta. Bet vis tiek čia, aplink monumentalią katino skulptūrą, ramu ir tylu. Jaunos mamos su kūdikių vežimėliais, į laikraščius įnikusios senutės, net nežinia kelintą butelį alaus užsiverčianti trijulė, regis, užsiėmusi vien savo reikalais. „Mes čia, ant suolo, ateik“, – telefonu kažkam sako labiausiai pavargusio veido sugėrovas, ir suprantu, kad kai kam šis skveras yra tapęs jokių detalesnių paaiškinimų nereikalaujančiu adresu.
Dar prieš kelerius metus čia būdavo renkamasi tik išgerti, o erdvę net vargiai galėjai pavadinti skveru. Galinės buvusių Geležinkeliečių rūmų, vilniečių vadinamų tiesiog „Geležiniu kabliu“, sienos ir dviejų gyvenamųjų namų įrėminta erdvė labiau priminė vietinės reikšmės šiukšlyną. Tik kartais jaunimas rinkdavosi apsikeisti pigiais drabužiais. Natūralu, kad estetiką vertinusi rašytoja, nors ir gyveno vos už keliasdešimties metrų, čia nesilankė. Juolab kad savo namuose, įstabiame secesinio stiliaus pastate, buvo susikūrusi tikrą mikropasaulį, asmeninį rojų, traukusį grįžti net iš tolimiausių kelionių.
Rašytojos ir dailininkės, keliautojos, aktyvios Tibeto laisvės rėmėjos J. Ivanauskaitės pakalbinti nesuspėjau. Ir iki šiol nemaniau kada nors sėdėsianti jos namų svetainėje, gersianti arbatą jos virtuvėje. Bet durys į erdvią namo laiptinę prasiveria, o ant buto durų užklijuotas lipdukas „Laisvę Tibetui“ sufleruoja, kad tikrai atvykau reikiamu adresu.
„Čia nieko ir nekeitėme“, – žvalgydamasi po išpuoselėtus dukters namus sako J. Ivanauskaitės mama menotyrininkė Ingrida Korsakaitė. Iš pradžių ji buvo nusprendusi nieko neliesti penkerius metus po J. Ivanauskaitės mirties. Dabar jau eina septinti. Bet ardyti to, ką savo rankomis sudėliojo, ištapė, išpuoselėjo, sukabino duktė, ir toliau nesiryžta.
Tai iš tiesų nėra namai, iš kurių išnešus senas spintas ir apstačius naujais baldais būtų galima nutrinti čia buvusį gyvenimą. Iki pat lubų sienas dengiantys paveikslai ir nuotraukos, vėduoklių kolekcija virtuvėje, rytietiškos tankos miegamajame, ištapyti radiatoriai, išpieštas net apsilaupęs iš senelio paveldėtos komodos fragmentas – kone kiekviename kvadratiniame centimetre įspaustas ryškus čia gyvenusios menininkės pėdsakas.
Jei ne sunkiai apibūdinama tyla, galėtum pamanyti, kad bute tebegyvenama. Langus gožia vešlios gėlės, kurių palaistyti rašytojos mama ateina kiekvieną savaitę, ant plataus stalo sukrautos knygos, įvairūs reikmenys, virtuvės stalčiai pilni rakandų, net arbatos spintelėje ieškodama I. Korsakaitė prasitaria, kad ir arbatžolės dar veikiausiai pirktos Jurgos. Turbūt vienintelis naujas dalykas šiuose namuose, atsiradęs jau menininkei iškeliavus, – ant kavos stalelio stovinti sumažinta katino skulptūra.
Apie tą katiną – tik jau originalą, kurio pašonėje sėdžiu rašydama tekstą – bandau kalbinti skulptorę Kseniją Jaroševaitę, tačiau veltui. „Nėra reikalo“, – nuskamba taip griežtai, kad suvokiu, jog pakeisti šią nuomonę būtų ne lengviau nei pačią 10 tonų sveriančią skulptūrą. Menininkė atsisveikindama dar pabrėžia, kad, priešingai, nei dažnai manoma, ji nekūrė paminklo Jurgai – ji kūrė dekoratyvinę skulptūrą Jurgos erdvei.
Tas procesas nebuvo nei trumpas, nei paprastas. „Dabar visi labai skuba, o ko?“ – viename interviu yra nusistebėjusi skulptorė. Jurgos skveras oficialiai buvo atidarytas 2008 m. ir kurį laiką gyvavo be katino. Skulptorė K. Jaroševaitė jį nukaldino iš 15 tonų svėrusio lietuviško lauko riedulio, daug metų gulėjusio Kelmės rajono Pašiaušės kaime. Iš čia, nuo pirminės formos numetęs apie 5 tonas, katinas atvažiavo į Vilnių ir tvirtai įsispyrė į Aguonų gatvės skvero grindinį.
Į praeivius atgręžtos išraiškos nei meilia, nei lipšnia tikrai nepavadinsi – veikiau vaikščiojančia atsargumo ir įžūlumo pakraščiais. Netoli stoties esančiame rajone katinui iš pradžių teko patirti ne tik draugiškumo gestų. Bet kažkieno „kosminiu katinu“ pavadinto gyvūno kūnas ir išraiška byloja, kad išvaryti jo iš šio skvero nepavyks. Dar aiškiau, kokia čia vieta ir kam ji skirta, tapo nuo praėjusių metų, kai skvere buvo atidengta lenta su pavadinimu „Jurgos skveras“ ir autorių – skulptorės K. Jaroševaitės bei architektės Virginijos Kurpienės – pavardėmis.
K. Jaroševaitė buvo pažįstama su I. Korsakaite, tačiau su J. Ivanauskaite asmeniškai susidurti neteko. Nors tais pačiais 2005-aisiais abi tapo Nacionalinės premijos laureatėmis, galimybės susitikti nebuvo: rašytoja tuo metu intensyviai gydėsi Švedijoje, tad premiją už dukterį atsiėmė mama.
„Žavėjausi maksimaliai apibendrintomis, sunkiasvorėmis ir kartu dvasingomis Ksenijos skulptūromis. Taigi kreipiausi į ją su pasiūlymu sukurti skulptūrą Jurgos skverui“, – idėjos kelio pradžią prisiminė I. Korsakaitė.
Kodėl būtent katinas? Priežasčių tam buvo daug, ir visos jos savaime sugulė į daug nekvestionuojamą sprendimą. Katės motyvas buvo dažnas J. Ivanauskaitės kūryboje, ji augino katę Lūšį, kuri dabar gyvena menininkės mamos namuose. Be to, uždaroko būdo Jurga pati priminė katiną, kuris vaikšto vienas. Kita vertus, ji jautėsi esanti rašytojų bendruomenės dalis, turėjo daugybę savo literatūrinės kūrybos ir tapybos gerbėjų, o kūrybiniai sumanymai suvesdavo su vis naujais įdomiais žmonėmis: nuo Tomo Venclovos, tapusio pirmosios kelionės į Tibetą „vedliu“ – pasiūliusio rašytojai vykti per Honkongą (kitaip J. Ivanauskaitės už protestus prie Kinijos ambasados būtų tiesiog neišleidę), iki rašytojų Vandos Juknaitės ir Dovilės Zelčiūtės, su kuriomis ypač suartėjo paskutiniais gyvenimo metais; nuo tėvo Stanislovo, kurio pasiklausyti važiuodavo į Dotnuvos kapucinų vienuolyną, iki aktorės Rasos Samuolytės, rašytojai jau sunkiai sergant kūrusios pagrindinį vaidmenį Algimanto Puipos filme „Nuodėmės užkalbėjimas“.
Tad ir idėja įkurti Jurgos skverą, įsteigti jos kūrybos paveldo centrą, pastatyti katino skulptūrą sulaukė daugelio Jurgą pažinojusių žmonių palaikymo, nors procesas ir nebuvo paprastas. I. Korsakaitė prisiminė, kad iškilus eiliniam trukdžiui skulptorė K. Jaroševaitė pasakė: „Jei Jurga iš ten norės, kad būtų, tai ir bus.“
Apie įdomų, ryškų, nuoboduliu nė iš tolo nedvelkiantį gyvenimą iki šiol liudija namų, kuriuose J. Ivanauskaitė gyveno dešimt metų, sienos. Daug laiko Himalajuose praleisdavusi rašytoja mamai sakydavo, kad, jei ne šie be galo mylimi namai, iš Rytų ji parvyktų dar rečiau ar net visai negrįžtų.
Tokių namų menininkė ieškojo ilgai, tačiau visi apžiūrėti variantai jai netikdavo – nežavėjo standartinės erdvės ar triukšminga vieta. Pagaliau radusi šiuos, kone su ašaromis prašė savininko italų verslininko parduoti jai, o ne pirmiau šį būstą atradusiems potencialiems pirkėjams. Įsigijo net su sąlyga, kad pirks ir virtuvės baldų komplektą, kurio jai visai nereikėjo. O ilgainiui virtuvė tapo bene svarbiausia kūrybos vieta. Erdvioje svetainėje pro medinius apvalaus balkono langus ir duris žiemą ūžaudavo vėjai, tad virtuvė likdavo vienintelė šilta namų kertė, kurioje menininkė atsiduodavo kūrybinei veiklai.
Sukauptas kūrybinis palikimas išties gausus: vis kartojami J. Ivanauskaitės knygų tiražai, o neseniai artimuosius pasiekė žinia, jog Rygoje po 20 metų pertraukos dar kartą išleistas skandalingasis romanas „Ragana ir lietus“. 1993-iaisiais Lietuvoje publikuotą knygą tuometinė Etikos komisija uždraudė platinti knygynuose kaip „pornografinę ir antikrikščionišką“. Tačiau romanas tapo perkamiausias, o vėliau didelio skaitytojų dėmesio sulaukdavo kiekviena J. Ivanauskaitės knyga: tiek himalajiškas patirtis atskleidžianti „Kelionė į Šambalą“, tiek prekybos moterimis ir vidurio amžiaus krizės siužetus supynusi „Miegančių drugelių tvirtovė“.
Vienu kertinių J. Ivanauskaitės kaip dailininkės veiklos datų tapo 2005-ieji: tais metais surengta trečioji personalinė dailės darbų paroda „Angelariumas“ ir išleistas to paties pavadinimo reprodukcijų aplankas. Šiam etapui menininkę įkvėpė įvairių religinių tradicijų pasakojimai apie angelus, bet jau vėliau analizavusieji paveikslus šnabždėdavosi apie daugybę užuominų į mirties nuojautą: karstuose gulinčius, žvėrių draskomus, ant laužo deginamus moterų kūnus. Negailestingą diagnozę J. Ivanauskaitė sužinojo nuo „Angelariumo“ pasirodymo praėjus kone pusmečiui.
Šviesios atminties skulptoriaus Stanislovo Kuzmos sukurtas angelas nusileido ant J. Ivanauskaitės kapo. Dar vienas atminimo ženklas, atkartojantis dar vieną jos kūrybos simbolį. Priešingai nei katiną kūrusi skulptorė, S. Kuzma pažinojo J. Ivanauskaitę ir asmeniškai – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje yra jai dėstęs. „Nudžiugau, kaip mielai S. Kuzma sutiko imtis šio darbo. Tuo metu jis jau tikrai sunkiai sirgo, tad „juodą“ fizinį darbą atliko jo sūnus, bet pats menininkas kūrė eskizą, daug taisė, tobulino“, – prisiminė I. Korsakaitė.
2011-ųjų lapkritį, minint 50-ąsias rašytojos gimimo metines, buvo prisimenamas ne tik literatūrinis jos palikimas: surengta retrospektyvinė dailės darbų paroda, išleistas iliustruotas jos katalogas. Dalis menininkės paveikslų tebėra sudėti miegamajame, ir tai, pasak I. Korsakaitės, dar viena priežastis, kodėl imtis pertvarkų šiuose namuose nekyla rankos.
„Mąstėme, gal kam išnuomoti, bet norėtųsi, kad atėjęs gyventi žmogus nieko nekeistų. O ar kas norėtų būti tokioje muziejaus aplinkoje? Kiekvienas juk stengiasi susikurti savo erdvę“, – svarsto rašytojos ir dailininkės mama.
Tačiau lankytojų bute netrūksta iki šiol. Kūrybos gerbėjai retsykiais susiranda I. Korsakaitės – J. Ivanauskaitės kūrybos paveldo centro narės – kontaktus ir pareiškia norą apsilankyti menininkės namuose. Ingrida daugybę kartų girdėjo raginimus steigti čia memorialinį muziejų, tačiau to imtis neketina: trūksta ir erdvės, ir lėšų, ir žmonių.
Apskritai kalbėdama apie J. Ivanauskaitės kūrybos paveldo centrą I. Korsakaitė buvo linkusi jo veikloje dėti tašką. „Manau, nuveikėme daug gražių dalykų. Išleista visa rašytinė Jurgos kūryba, įsteigta jos vardo literatūrinė premija, įrengtas gražus skveras su skulptūra, sukurtas filmas“, – vardijo menininkės mama. Ji viliasi, kad išliks viena minėto paveldo centro veiklos tradicija – J. Ivanauskaitės vardo premija, iki šiol įteikta penkiems rašytojams. Nuo 2008-ųjų skiriama piniginė premija teikiama už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką. Už tai, kuo gyveno J. Ivanauskaitė.
