Vilniaus keturračių motociklų klubo „ATV Fanai“ komanda penktus metus iš eilės puoselėja tradiciją per Mindaugo karūnavimo dieną rengti išvykas po Lietuvą ir už jos ribų. Šiemet, jau antrą kartą, keturratininkai leidosi kelionėn po Ukrainos Užkarpatės sritį ir aplankė vietas, į kurias žmogus savomis kojomis vargiai įžengtų.
Į Užkarpatės regioną Vakarų Ukrainoje keturračių aistruolis Tomas Meškutavičius su kitais šešiais klubo nariais vyko per Lenkiją. Kertant Baltarusiją tūkstančio kilometrų kelionė būtų kur kas trumpesnė, tačiau ilgesnį maršrutą vilniečiai pasirinko norėdami išvengti reikalų su vizomis.
Pasiruošti kelionei užtruko porą mėnesių: reikėjo iš anksto susidaryti maršrutą, kuris buvo specifinis sąmoningai vengiant miesto ir įprastų kelių, paruošti ir išbandyti techniką, susikrauti būtiniausius įrankius, atsargines motociklų dalis.
Sukorę tūkstantį kilometrų per Lenkiją, lietuviai apsistojo populiariame Podoboveco slidininkų kurorte, vasarą traukiančiame kitus ekstremalus: kalnų dviratininkus, motociklininkus, laipiotojus uolomis. Kalnų papėdėje išsinuomojo jaukų medinį namuką, į kurį buvo gera grįžti po varginančių dienos žygių.
Pasyvus poilsis pagal ukrainiečius
Užkarpatės srityje daugiau nei 60 proc. žmonių yra kaimo gyventojai. Aplink matydami ūkius su laukuose besiganančiomis karvėmis, vieškeliuose vaikštinėjančiais palaidais arkliais, kiemuose bėginėjančiomis vištomis, vyrai jautėsi tarsi grįžę 25 ar daugiau metų atgal į nuošalų lietuvišką kaimą. „Kiek pastebėjome, atotrūkis tarp Ukrainos miesto ir kaimo kur kas didesnis nei Lietuvoje. Bendravome su tenykščiais, išgyvenančiais iš to, ką duoda gamta, – įspūdžiais dalijosi T. Meškutavičius. – Tačiau tokios kokybės poilsio už tokius pinigus mūsų šalyje nerasi.“
Viešbučio užeigos virtuvės šefas lietuvius papirko šviežiais, natūraliais tradiciniais ukrainiečių patiekalais, pagamintais iš jautienos, kiaulienos, įvairiais troškiniais, žinoma, barščiais, keliautojų teigimu, pasakiškais omletais. („Vieną vakarą virėjas sumanė mums paruošti staigmeną – nacionalinį ukrainiečių patiekalą, gaminamą iš ryžių ir ožkų sūrio. Jį, deja, vos paragavę pastūmėme į šoną“, – apie gurmanišką nuotykį su šypsena pasakojo T. Meškutavičius.) Patiekalus užgerti siūlė egzotiška persikų ar vynuogių degtine, vietos vynuogynų vynais. Su ukrainietiškos vyndarystės subtilybėmis vilniečiai galėjo susipažinti apsilankę garsaus regiono vynininko valdose – ragavo sušalusių vynuogių, kurių derlius renkamas esant 8 laipsnių šaltukui, vyno.
Lietuviams teko išbandyti ir ukrainietiškos (tiksliau, rusiškos) pirties malonumus. Priešpirtį rado išklotą eglišakiais, kurie masažavo kojas ir skleidė malonų aromatą. Pirtis lepino ne tiek karštumu, kiek drėgnumu. Tačiau skrandžio ir kūno malonumai buvo tik kelionės detalės. Didžiausi nuotykiai laukė sėdint prie keturračio motociklo vairo.
Adrenalinas ant ratų
Savaitė Ukrainos Karpatų kalnyne – tai adrenalino dozė, kokios keturratininkams pakanka iki kitų metų žygio. Įprastai keliautojai renkasi kuo trumpesnius ir patogesnius maršrutus, tačiau tik ne keturračių motociklų aistruoliai. Jie teigė per miestus ir keliais važiavę tik tuomet, kai kitur išvažiuoti buvo neįmanoma. Jų trasos driekėsi per upelių išgraužas, pelkes, kalnų atbrailas ir skardžius. „Kai patraukėme vienu suplanuotų maršrutų, vietiniai mums sakė, kad šį ruožą galima įveikti nebent malūnsparniu, ir įkalbinėjo rinktis kitą kelią. Tačiau būtent tokių vietovių, kur neįžengtum savomis kojomis, mes ir ieškojome“, – apie iššūkius pasakojo T. Meškutavičius.
Lietuviai džiaugėsi, kad liepos pradžioje Užkarpatėje juos pasitiko labai palankūs orai ir nebuvo pernelyg karšta. Tačiau kalnų vietovėse oro sąlygos per 10 minučių gali pasikeisti tris kartus: papėdėje kaitina iki 32 laipsnių, o pakilus į viršūnę užklumpa siautėjanti audra.
Aukštai kalnuose, apsiklojusiuose akmenimis, uolomis ar vešinčia žaluma, atsiveria nuostabios panoramos, mistišką nuotaiką kuria apleisti nebaigti statyti viešbučiai, nebeveikiančios karinės bazės ar elektrinės. Kiekvieno kalno viršūnę žymi kryžius. „Aukščiausia mūsų pasiekta viršukalnė – apie 1700 metrų. Pasitaikė ir tokių ruožų, kad važiuojant teko prilaikyti motociklo galą, nes šis vertėsi nuo kalno statumo“, – teigė keturratininkas.
Kasdieną bekele lietuviai įveikdavo 100–120 kilometrų ir per septynias dienas Užkarpatėje sukorė daugiau nei 700 kilometrų. Dažnai iš žygio tekdavo grįžti gerokai po vidurnakčio, o ir apskritai kalnuose temsta labai anksti. Vieną naktį lietuviai praleido kalnuose, palapinėse, su kirviais pašonėje – kad būtų jaukiau. „Nors vietiniai tikino, kad laukiniai gyvūnai nepavojingi, nes beveik visi išmedžioti, viešbučio savininkas pasakojo, jog Podoboveco apylinkėse neseniai buvo nušautas 74 kilogramų vilkas“, – pasakojo keliautojas.
Vyras prisiminė ir kitą ne itin jaukų nuotykį, kai iš vieno žygio grįžtant namo, kaip navigacijos įrenginys rodė, vos už poros kilometrų nuo viešbučio, susidūrė su neįveikiama kliūtimi ir buvo priversti naktį apvažiuoti kalną 100 kilometrų aplinkkeliu. Tačiau tokie nuotykiai tik nuspalvino ekstremalias vyrų atostogas. Per jas, T. Meškutavičiaus tvirtinimu, rodos, išnyko realaus laiko pojūtis, kai negalvoji, kiek valandų ar kuri savaitės diena. O kitą rytą po įtempto žygio pabudęs nuo pro atvirą langą sklindančio varpelių, žvangančių ant laukuose besiganančių karvių kaklų, garso, jautiesi pailsėjęs, kupinas jėgų.
