Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro muzikos vadovas, dirigentas Robertas Šervenikas ir jo sūnus pianistas Justas, nors sykiu beveik nekoncertuoja, apie muziką kalbasi dažnai. Vieną tokių pokalbių apie muzikantų kasdienybę, nuolatinį režimą „prieš koncertą“ ir retas, bet gyvybiškai būtinas poilsio akimirkas užrašė IQ.
– Robertai, paminėjote projektą „Rockquiem“ – Tytuvėnų vasaros festivalio pabaigos koncertą, skirtą 1863 m. sukilimui paminėti. Jame dirigavote ne orkestrui, o roko grupei BIX ir Šiaulių valstybiniam kameriniam chorui „Polifonija“, kurie atliko jūsų bičiulio kompozitoriaus Aleksejaus Tolpygo kūrinį. Ar dažnai leidžiatės į tokius muzikinius eksperimentus? Kuris jūsų tai mėgsta labiau?
R. Š.: – Su „Rockquiem“ autoriumi ir geru bičiuliu A. Tolpygu apie tai kalbėjome jau senokai, man koncertuojant Portugalijoje. Pačios aplinkybės mus atvedė iki šio bendro projekto. Smalsumo vedamas sutikau prisidėti, kad kūrinys pirmą kartą skambėtų Lietuvoje. Šiuolaikinėje muzikoje eksperimentų tikrai netrūksta, svarbu, kad tai būtų įdomu ne tik muzikos autoriui, bet ir atlikėjams bei klausytojams.
J. Š.: – Muzikiniai eksperimentai gali būti išleidžiami su sąlyga, kad jie bus kokybiški ir profesionalūs. O atlikti juos dėl to, kad paįvairintum gyvenimą ir sulauktum margesnės publikos, ne priežastis. Kol kas neturiu planų dalyvauti tokiose avantiūrose. Ir ne dėl to, kad man tai nepatinka, atvirkščiai, labai mėgstu džiazą, bet nemanau, kad man užtektų drąsos ir žinių profesionaliai atlikti kokį nors džiazo eksperimentą. Džiazo taip pat reikia mokytis, kaip ir Schumanno koncerto. Yra pianistų, kurie vienodai gerai groja ir džiazą, ir klasikinę muziką. Pavyzdžiui, rusas Denisas Macujevas pirmadienį gali groti Rachmaninovą, o antradienį vien džiazinę programą ir nepavyktų rasti kokybės skirtumų. Bet tai išimtys..
Bet tu, turi patirties su miuziklais.
R. Š.: – O, su miuziklais – taip. Na, bet ten vis tiek groja orkestras. A. L. Weberio „Operos Fantomą“ rodėme Rygoje, susirinko 21 tūkst. žmonių. Įspūdis labai geras, nuo scenos pamačiau jūrą žmonių iki pat horizonto galo. Kvapą gniaužianti atmosfera.
– Vienoje televizijos laidoje prieš gerus dešimt metų sakėte, kad muzikos pasaulyje labai trūksta ryškių asmenybių. Kokią situaciją pastebite šiandien?
R. Š.: – Visose srityse trūksta ryškių asmenybių. Valdžioje, politikoje, mokyklose… Muzikoje taip pat. Laimė, tenka bendrauti su daugeliu įdomių žmonių. Asmenybė traukia prie savęs. Tai girdi ir klausytojai per koncertus.
J. Š.: – Suveikia ir žmogiškieji veiksniai, kai su žmogumi malonu bendrauti, jam norisi padėti. O jei muzikantas arogantiškas ir mano, kad jam visi skolingi, žinoma, jam palankumą pelnyti sunkiau. Bet asmeniškai aš muzikos pasaulyje nesu sutikęs nemalonių asmenybių. Ypač kalbant apie tuos, kurie pasiekę profesines aukštumas.
R. Š.: – Asmenybe negali tapti per vieną dieną ar kai tave „išpučia“ žiniasklaida. Asmenybė – tai kompleksas savybių, viena kurių yra pagarba kitam žmogui. Geriausiai tuos dalykus supranti, kai ilgiau dirbi ir bendrauji su vienu ar kitu kolektyvu: pamatai, kiek žmonės reikalingi vieni kitiems, kiek tave vertina kaip profesionalą. Tęstinumas irgi svarbus. Pakviečia į užsienį vienam sezonui, paskui, žiūrėk, dar kitam. Taip jau penkerius metus nuolat diriguoju Miuncheno valstybinėje operoje. Vadinasi, kad, esant daugybei muzikantų, sutapo tavo, kolektyvo, jo vadovų vertybės, požiūriai, asmenybės. Tai man labai svarbu.
Didelė laimė groti Lietuvoje – jaučiu didelę pagarbą mūsų orkestrams. Penkerius metus dirbau Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro muzikos vadovu ir dirbsiu dar penkerius. Gera ateiti į repeticiją, kai jauti malonumą, o ne priešiškumą. Mūsų orkestrai labai aukšto lygio, gaila tik, kad politikų požiūris į muzikantus labai siauras.
J. Š.: – Ne tik politikų požiūris į muzikantą siauras. Man pasakius, kad esu pianistas, dažnai kitas klausimas būna, o iš ko tu gyveni, kuo dirbi? Verslininkams menininkai – tai nuolat prašantys, bohemiški, nepatenkinti žmonės. Ne sykį Lietuvoje man už koncertą yra siūlę atsilyginti buteliais vyno. Jie nesupranta, kad tai yra lygiai tokia pati profesija, kaip bet kuri kita, daugelis mokosi nuo penkerių šešerių metų ir prie instrumento praleidžia daugiau nei kitos profesijos atstovai prie knygų. Nemanau, kad Lietuvoje gavau kuo nors prastesnį išsilavinimą nei užsienyje: esu mokęsis Vokietijoje. Tačiau tai ne švietimo sistemos nuopelnas, o atsidavusių žmonių, kurie už mažą atlygį fanatiškai dirba savo darbą.
– Abu aktyviai rengiate koncertus provincijoje. Kuo jums tai svarbu?
J. Š.: – Mano svajonė būtų atgaivinti Lietuvos provinciją ir surengti koncertus su ryškiausiomis pasaulio žvaigždėmis ne Vilniuje. Kad patys vilniečiai būtų priversti važiuoti į miestelius. Man nesuprantama, kodėl visi trokšta pakliūti į Vilnių, lyg čia iš dangaus kuo nors byra. O į kultūros renginius provincijoje žmonės dar žiūri atsargiai, jiems įkalta į galvas, kad tai ne jiems: esą elitui (nemanau, kad tokį žodį išvis galima vartoti), o tau bus nesuprantama ir labai brangu. Nors bilietų kainos tikrai prieinamos visiems.
R. Š.: – Sostinėje vyksta iš tiesų labai daug renginių. Ir vienu metu. Kai pasakai, kad Vilniuje, kuriame yra apytikriai 600 tūkst. gyventojų, turime tiek daug orkestrų, visi nustemba. Bet kai žinai, kad kituose Lietuvos miestuose jų nėra… Skandinavijoje kiekviename mieste, turinčiame vos keliasdešimt tūkstančių gyventojų, orkestras būtinai bus.
– Kiek jūsų abiejų muzikinė veikla susijusi?
J. Š.: – Kol kas nė kiek. Labai tikiuosi, kad šį pavasarį Meksikoje mes susitiksime scenoje. Su tėte kartu esame groję vos du sykius. Mūsų keliai nuolat susikerta pokalbiuose apie muziką. Labai vertinu, kad mano tėtė ir mama, kuri yra puiki pianistė, man duoda patarimų ir moko iki šiol. Profesionalus žmonių, kuriais pasitiki, žvilgsnis yra labai svarbus dar nedaug patirties turinčiam muzikui. Nors ir būtum puikiausias profesionalas, niekada neturėsi dovanos girdėti save iš šono.
– Kaip jūs ilsitės, atgaunate jėgas po koncertų? Ar muzika įeina į jūsų laisvalaikį?
Abu sutartinai: – Ne! (Juokiasi.)
R. Š.: – Čia būtų tas pat kaip taksi vairuotojui, grįžusiam namo po pamainos, dar pasiimti automobilį pasivėžinti…
J. Š.: – Yra toks posakis, kad nėra laiko „po koncerto“, yra tiktai „prieš“. O mūsų poilsis dažniausiai būna absoliutus atotrūkis nuo muzikos. Neseniai praleidome dvi su puse savaitės Vietname, visiškai pailsėjome nuo muzikos garsų. Grįžau švaria galva ir visiškai išsiilgęs fortepijono, jau kitą rytą puoliau prie instrumento. Man geriausias poilsis yra gamta, pasivaikščiojimas miške su šunimi. Poilsis yra viskas, kas priešinga darbui. Su tėte mėgstame pažaisti krepšinį.
R. Š.: – Būti geros emocinės ir fizinės formos yra būtina. Klaidinga manyti, kad, jei dirigentas mojuoja rankomis, jis atlieka tik fizinį darbą. Didžiausias krūvis tenka protui ir jausmams. Aš nepavargstu nuo „mojavimo“ rankomis, pavargstu nuo to, kas tuo metu vyksta mano galvoje, mano jausmuose. Tarp dirigento ir orkestro nuolat cirkuliuoja energija. Tokia intensyvi apykaita ir praturtina, ir sekina. Ir jei koncertai vyksta vienas po kito, tu supranti, kad jei ne aktyvus poilsis, plaukiojimas, bėgiojimas, būtų labai sunku tai ištverti.
J. Š.: – Reikia išmokti gerai išnaudoti kartais labai trumpus tarpus tarp koncertų, kad jų virtinėje išlaikytum emocinį šviežumą. Gali gerai pailsėti ir per penkiolika minučių, jei mokėsi jas išnaudoti.
R. Š.: – Žmogaus galimybių ribos nežinomos. Tai, kas anksčiau tau atrodydavo neįmanoma, dabar matai, kad tu tai padarei. Pamenu, teko skraidyti tarp Miuncheno ir Vilniaus ir per šešias dienas diriguoti penkis spektaklius. Tokiomis aplinkybėmis ekstremaliai sunku tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
J. Š.: – Scena yra magiška vieta. Tu užlipi ant jos ir tuo metu pasimiršta visi negalavimai, nemiegojimai. Tuo metu esi pats sveikiausias žmogus.
