Indijos ekonomika išgyvena sunkiausius laikus nuo 1991 m. Kaip ir tuomet, svarbiausia – drąsa
Gegužę JAV federalinė rezervų sistema užsiminė, kad netrukus ims lėtinti iždo obligacijų pirkimą. Pasaulio investuotojams supratus, kad kurį laiką nebus galimybės pusvelčiui pasiskolinti pinigų, iš besivystančių rinkų nutekėjo labai daug lėšų. Valiutos ir akcijos nuvertėjo nuo Brazilijos iki Indonezijos, bet viena šalis naująją tvarką pajuto itin skaudžiai.
Dar visai neseniai Indija tituluota ekonomikos stebuklu. 2008 m. šalies ministras pirmininkas Manmohanas Singhas žadėjo nenutrūkstamą 8–9 proc. ūkio augimą. Jis net pranašavo, kad netrukus „baigsis skurdas, neraštingumas ir ligos, ištisus šimtmečius slėgusios milijonus kraštiečių“. Šiandien jis pripažįsta, kad ateitis miglota. Per tris mėnesius rupija nusirito 13 proc. Skaičiuojant JAV doleriais, akcijų rinka susitraukė ketvirtadaliu. Paskolų palūkanos pasiekė aukštumas, pastarąjį kartą matytas tik žlugus „Lehman Brothers“. Nuvertėjo ir bankų akcijos.
Rugpjūčio 14 d. valdžia sugriežtino kapitalo kontrolę, siekdama išlaikyti vietos gyventojų pinigus šalyje. Tai įbaugino užsienio investuotojus – šie nerimauja, kad Indija gali įšaldyti ir jų lėšas. Pakvipo paskolų krize ir panika, dėl kurios rupija nuriedėtų dar žemiau ir paspartėtų infliacija. Politikai pripažįsta, kad valstybė išgyvena sunkiausius laikus nuo 1991 m. mokėjimų balanso krizės.
Kaip prarasti draugus ir atstumti žmones
Indijos sunkumus iš dalies lemia pasauliniai veiksniai, kurių ji negali suvaldyti. Bet iš dalies šalis ir pati kalta, nes gerovės laikais neišnaudojo puikių galimybių.
2003–2008 m., kai ūkis sparčiai augo ir susidarė palankios aplinkybės palyginti neskausmingai diegti reformas, vyriausybė neliberalizavo darbo, energetikos ir žemės rinkų, nepakankamai pagerino infrastruktūrą, o korupcija ir biurokratizmas išsikerojo dar labiau.
Privačios bendrovės apkarpė investicijas. Augimas sulėtėjo iki 4–5 proc., t. y. tapo perpus mažesnis nei pakilimo laikotarpiu. 10 proc. infliacija lenkia visų kitų didžiųjų ūkių. Magnatai, anksčiau šlovinę Indijos spurtą į supervalstybių klubą, dabar perspėja dėl galimų pilietinių neramumų.
Neįdiegtos reformos sužlugdė 1,2 mlrd. gyventojų viltis gyventi geriau ir paskandino rupiją. Griežti darbo įstatymai ir silpna infrastruktūra indų bendrovėms apsunkina eksportą. Siekdami apsaugoti savo santaupas nuo infliacijos, žmonės ėmė importuoti auksą. Abu šie veiksniai išpūtė einamosios sąskaitos deficitą, kurį būtina finansuoti užsienio kapitalu. Pridėjus užsienio skolą, kurią būtina grąžinti, kitais metais Indijai teks sukrapštyti 646 mlrd. litų – daugiau nei bet kuriam kitam pažeidžiamam augančiam ūkiui.
Prieš metus naujasis finansų ministras Palaniappanas Chidambaramas bandė atgaivinti ekonomiką, stumdamas svarbias reformas, šalindamas kliūtis ir lengvindamas sąlygas užsienio investuotojams. Tačiau partija menkai palaiko ministrą. Pagalius į ratus kiša ir opozicija. Niekur nedingo augimą stabdančios kliūtys, kaip antai kuro elektrinėms stoka. Niekas nepasikeitė ir užsienio bendrovėms. O blogųjų kreditų valstybiniuose bankuose padaugėjo: negrąžinama 10–22 proc. paskolų. Artėjant 2014 m. gegužės rinkimams, daugelis baiminasi, kad Kongreso partijos vadovaujama vyriausybė imsis populistiškesnės taktikos. Tai byloja brangus planas subsidijuoti maistą.
Riaušių prevencija
Norėdama išvengti nuosmukio, vyriausybė visų pirma turėtų nebebloginti padėties. Kapitalo kontrolė padarė meškos paslaugą, bet tai neatgrasė pareigūnų nuo bandymų diegti kitas netinkamas priemones: rugpjūčio 19 d. jie įvedė muitą per oro uostus įvežamiems televizoriams. Valdžia privalo suprasti, kad 2013-ieji – ne 1991-ieji. Anuomet valstybė vos nebankrutavo bandydama apginti fiksuotą valiutos keitimo kursą. Dabar rupija nesusieta, o valstybės užsienio skola nedidelė. Silpnesnė valiuta gali palaužti dalį užsieniui įsiskolinusių bendrovių, bet nekelia tiesioginės grėsmės vyriausybės mokumui.
Todėl Indijos rezervų bankas turi leisti rupijos kursui nusistovėti pačiam. Valiuta dar nelabai prašovė savo apytikrę bazinę vertę. Būsimasis centrinio banko vadovas Raghuramas Rajanas turėtų siekti suvaldyti infliaciją, o ne krapštinėtis prie rupijos – juk ji yra tarp valiutų, kuriomis pasaulyje prekiaujama daugiausia.
Antra, vyriausybė privalo sutvarkyti savo finansus. Pastaruosius kelerius metus biudžeto deficitas siekia net 10 proc. BVP. Šiemet valdžia turi jį (įskaitant atskirų valstijų) sumažinti iki 7 proc. BVP. Jau karpomos degalų subsidijos, bet tai reikėtų daryti sparčiau net rengiantis rinkimams.
Tačiau, norint sustyguoti vyriausybės finansus, to nepakanka. Tik 3 proc. indų moka pajamų mokestį, todėl vyriausybė gauna mažai pajamų iš mokesčių. Didesnė ūkio dalis patektų į tinklą įvedus siūlomą prekių ir paslaugų mokestį. Bet įstatymo projektas įstrigo begalinėse partijų diskusijose. Jei vyriausybė gali prieš rinkimus susitelkti ir prastumti bent vieną ilgalaikę reformą, tai turėtų būti šis naujasis mokestis.
Galiausiai, vyriausybė ir centrinis bankas turėtų priversti viešojo sektoriaus bankus rekapitalizuotis. 2009 m., siekdamos pagerinti padėtį savo bankuose, JAV atliko „įtampos bandymus“. Indija turėtų imtis to paties. Įliejus į bankus lėšų, išaugtų deficitas, bet jį atpirktų didesnis pasitikėjimas.
Matyti ir vilties spindulių: liepą ūgtelėjo eksportas ir dėl to sumažėjo prekybos spraga. Bet Indijos laukia sunkūs metai dėl įtemptų pasaulinių rinkų ir rinkimų. Net jei Indijai pavyks įveikti rinkimus be visuotinės finansų krizės, kitai vyriausybei teks pasiraitoti rankoves. Per kitą dešimtmetį dešimtys milijonų jaunuolių ieškos darbo vietų, kurių šiuo metu nėra. Jų gali atsirasti tik augant ūkiui, o tam užtikrinti reikia gerokai atlaisvinti saugomus sektorius (iš kurių akivaizdžiausias yra mažmeninė prekyba), išardyti valstybės monopolius nuo anglies iki geležinkelių, reformuoti griežtus darbo įstatymus ir pertvarkyti Indijos kelių, uostų bei energetikos infrastruktūrą.
1991 m. krizė paskatino liberalias reformas, kurios užbaigė dešimtmečius sąstingio ir paskatino spartų augimą. Pastaroji akistata su katastrofa irgi galėtų baigtis geruoju, bet tik jei įtikins rinkėjus ir kitą vyriausybę, kad būtina diegti naujas reformas, norint užtaisyti ūkio spragas ir išlaisvinti plačias galimybes.
