Privatumas – keblus reikalas. Tai moderni žmogaus teisė, kuri valstybių įstatymuose ir tarptautinėse sutartyse atsirado po Antrojo pasaulinio karo. Yra tvirtinančių, kad teisė į privatumą tokia pat fundamentali, kaip ir teisė į gyvybę. Yra tuo abejojančių ar bent matančių daug išlygų. Kaip dažniausiai ir nutinka, vertinti paprastai pradedame tik tai, kam kyla pavojus ar kas jau beviltiškai prarasta.
Dabar, kaip niekada anksčiau, privatumo ribos nusitrynusios. Nekalbu apie gyvenimo būdo skilčių herojus, kurių vestuvėse „netikėtai“ ir „prieš jų valią“ išdygsta būrys toms skiltims dirbančių fotografų. Nebeįmanoma nubrėžti ryškios linijos, kurią peržengus būtų neabejotinai pasikėsinta į žmogaus privatumą. Vien jau todėl, kad jis atakuojamas iš visų pusių ir dar todėl, kad atakuojamųjų tolerancijos lygis labai skirtingas.
Be to, požiūrį keičia ir kintančios aplinkybės – nemalonu, jei oro uoste krato bagažą ir apieško tave patį, tačiau susitaikai, nes tai prisideda prie skrydžio saugumo. Amerikiečiai pakantesni nei europiečiai didėjančiai valstybės kontrolei, nes yra patyrę didesnį terorizmo siaubą. Britai net už menkiausią nusižengimą patekę į policijos nuovadą palieka savo DNR mėginį, o visuomenė tam neprieštarauja, nes tai padeda atskleisti ir sunkius nusikaltimus.
Bibliotekos sargas greičiausiai netaps literatūros ekspertu, o vyno sandėlį prižiūrintis kolega nebūtinai pasmerktas piktnaudžiauti alkoholiu, tačiau žmonėms būdinga elgtis nederamai.
Jau mirę ar bent nuo valdžios nuvyti senieji XX a. diktatoriai apie dabar egzistuojančias asmens sekimo galimybes galėjo nebent pasvajoti. Duomenys apie žmogaus buvimo vietą, įpročius (ir silpnybes), asmeninį gyvenimą renkami nuolat. Gatvėse, bankuose ir prekybos centruose mus stebi šimtai vaizdo kamerų, o ir mes patys nešiodamiesi mobiliuosius telefonus, mokėdami kredito kortelėmis ir naudodamiesi parduotuvių nuolaidomis, naršydami internete ir rašydami elektroninius laiškus, keliaudami lėktuvais tarsi šlapiame pajūrio smėlyje paliekame ryškius pėdsakus. Net visiškai nekalta naujoji oranžinių dviračių nuomos sistema Vilniuje gali šį bei tą papasakoti apie dažnai ja besinaudojančius – ar vėžinasi laisvalaikiu, o gal kasdien važiuoja į darbą. Jei taip, gal turi įprotį nuolat vėluoti.
Ši duomenų ir informacijos bomba – galingas ginklas. Ja galima pasinaudoti ir piktais kėslais, ir turint gerų tikslų. Verslo užmojus analizuojant šiuos duomenis nuspėti vartotojų elgesį ir įbrukti mums geidžiamą prekę ar paslaugą galima vertinti kaip erzinančius, tačiau tai gana pozityvus reiškinys – bent jau padeda įmonėms efektyviau planuoti veiklą, o tai teigiamas impulsas visai ekonomikai.
Duomenys masina ne tik verslą, bet ir vyriausybes. Šių deklaruojami tikslai labai kilnūs – kova su teroristais ir nusikaltėliais. Tačiau valdžios įstaigų teisės ir galimybės taip pat gerokai didesnės, o specialiųjų tarnybų ir teisėsaugos institucijų arsenale yra kur kas galingesnių asmens sekimo ginklų ar būdų pasiekti jau surinktus duomenis. Čia ir glūdi didžiausi pavojai. Bibliotekos sargas greičiausiai netaps literatūros ekspertu, o vyno sandėlį prižiūrintis kolega nebūtinai pasmerktas piktnaudžiauti alkoholiu, tačiau žmonėms būdinga elgtis nederamai. Ką daryti, kad mūsų paslapčių sargai nepaslystų?
Atsakymas – skaidrumas. Piliečiai privalo reguliariai gauti ataskaitas apie teisėsaugos, specialiųjų tarnybų ir teismų veiklą, susijusią su informacijos apie privatų gyvenimą rinkimu. Kad nesikartotų atvejai, kai atskiri teisėjai į kairę ir dešinę dalija leidimus klausytis telefoninių pokalbių, nors principingi jų kolegos dalį tokių prašymų atmestų.
Teisėsaugos institucijos ir specialiosios tarnybos privalo turėti aiškias veiklos ribas ir užtikrinti, kad slapta surinkta informacija bus naudojama nusikaltimams užkirsti ar nusikaltėliams nuteisti, o ne politiniams bei verslo konkurentams sukompromituoti ir su jais ar net asmeniniais atskirų pareigūnų priešais susidoroti, kaip jau yra pasitaikę.
Pagaliau politikai turėtų atsikratyti Lietuvoje įsišaknijusio įpročio nuolat kištis į teisėsaugos darbą ir pirmai progai pasitaikius versti iš kėdžių jų vadovus, kad visuomenė galų gale patikėtų, jog ir šios insitucijos pajėgios būti nepriklausomos.
Galiausiai pati žiniasklaida turėtų keisti požiūrį į jai nutekintą informaciją ir nesileisti manipuliuojama. Esmė dažniausiai yra ne slapta pakišti pokalbiai ar kiti dokumentai, o atsakymas, kas ir kodėl tai padarė.
XXI a. sukurti galingi asmeninių duomenų rinkimo mechanizmai ir sekimo priemonės mažiausią pavojų kelia tik atvirose ir demokratinėse visuomenėse. Valdžiai būtina užsitarnauti piliečių pasitikėjimą, kad šie duomenys bus naudojami tik kovoti su blogiu – nesvarbu, ar tai bandymas pažaboti tarptautinį terorizmą, ar siekis išsiaiškinti buitinio lygio nusikaltimus.
Visa laimė, kad informacijos amžiuje milžinišką spaudimą patiria ir brutalūs režimai. Baisu net įsivaizduoti, jei tokias galimybes sekti piliečius būtų turėję XX a. diktatoriai. Tačiau ryškių tokios grėsmės užuominų galima pamatyti ir dabar – Baltarusijoje, Kinijoje, Rusijoje. Lengvesnių nederamo elgesio su slaptais duomenimis atmainų, deja, matoma ir Lietuvoje.
