Reklaminių vaizdo klipų režisieriaus Simono Gylio neapleidžia mintis, kad vieną dieną jis pereis į kitą etapą – didįjį kiną. Padrąsinimo jau sulaukė – prieš kelerius metus kino festivalyje „Scanorama“ pristatytas trumpametražis jaunojo režisieriaus filmas „Rendezvous“ buvo sutiktas palankiai. Kokią nišą po studijų Anglijoje grįžęs S. Gylis rado Lietuvoje, jis pasakojo IQ.
– Naujausias jūsų projektas – audiovizualinių filmukų ir animacijos studija „Pocket films“. Papasakokite, kaip jums kilo „kišeninių filmukų“ idėja?
– Grįžęs į Lietuvą susidūriau su aiškinamųjų filmukų, animacijų problema, tiksliau, jų nebuvimu. Užsienyje tai jau senokai labai populiaru, būtent šitaip pristatomos įvairios idėjos, produktai ir paslaugos. Pirmasis stimulas buvo gautas pasiūlymas padaryti vieno universiteto pristatomąjį filmuką, aiškinantį, kaip reikia į jį įstoti.
Toje tuščioje nišoje su kolegomis prieš pusę metų ir įkūrėme „Pocket films“ bei ėmėme vartoti „kišeninių filmukų“ terminą. Pirmiausia aiškinamųjų filmukų kūrėjai turi gauti visą reikalingą informaciją apie tą idėją, paslaugą, daiktą ir t. t., suprasti, kokie yra pristatymo tikslai, ir iš visos tos informacijos ištraukti esmę, kurią paskui būtų galima aplipdyti įvairiomis linksmomis, aiškiomis detalėmis, kad tą filmuką suprastų net vaikas. Kol kas esame šio žanro pionieriai Lietuvoje. Tenka nemažai aiškinti, kaip kuriami šie filmukai ir apskritai animacija. Vyresniems žmonėms ji iš karto asocijuojasi su „Na, palauk“.
– Ar įkūrę studiją pajutote, kad tokių filmukų poreikis iš tiesų yra?
– Poreikis tikrai yra. Žmonės supranta, kad tai naudinga, tačiau eiti į tradicinę animacijos studiją, kurioje dirba menininkai, jiems užtruktų per daug laiko – verslo žmonės su menininkais paprasčiausiai nesusišnekės. Jiems reikia produkto su konkrečiais įkainiais ir per tam tikrą laiką. Tik dar daugelis klientų, kaip jau minėjau, nelabai supranta, kaip visa tai daroma. Tiksliau, jie mano, kad užduotis įvykdoma labai greitai, vos vieno žmogaus. Tenka aiškinti, kad dirba komandos. Tai šešių septynių, kartais dešimties žmonių darbas. Taip pat vienos minutės animacijai gali prireikti ir mėnesio.
– Gal buvo minčių baigus kino studijas likti Anglijoje?
– Kai studijų praktiką atlikau Lietuvoje, pamaniau, kad po jos grįšiu į Didžiąją Britaniją ir bandysiu tos tuščios nišos ieškoti ten. Bet Anglijoje studijas baigusiam jaunuoliui be galo sunku kur nors įlįsti. Tiesa, kad kinas ten kuriamas visai kitokiu mastu ir pramonė sukasi daug greičiau, bet jeigu ir įsidarbinsi kurioje nors prodiuserių bendrovėje, pradėsi dirbti net ne padėjėju, o, pavyzdžiui, lempų nešiotoju. Kelias iš nulinės stadijos labai ilgas.
Kitas dalykas, kurį pastebėjau, kad gerų prodiuserių ten trūksta, o režisierių per daug – jų konkurencija milžiniška. Taip jau yra, kad pirmaisiais studijų metais dauguma nori jais būti. Trečiame kurse dėstytojai perskirsto studentus, pasirenka tik kelis režisierius, o visi kiti tampa garsistais, dizaineriais, apšvietėjais ir t. t. Jei per pirmuosius metus neparodai savo talento, šansų pačiam režisuoti ir nebebus. Mūsų dėstytojai, atsimenu, atkalbinėdavo: sakydavo, pagalvokite, ar tikrai tą profesiją pasirinkote, paskui galite nusivilti.
Čia, Lietuvoje, pradėjau kaip prodiuserio asistentas, paskui jau tapau prodiuseriu, o vėliau perėjau į režisūrą. Jaučiau, kad grįžau turėdamas tokių žinių, kurias čia tikrai galima pritaikyti. O ten mano žinios tokios pat kaip ir daugybės kitų, tas pačias studijas baigusių žmonių.
Studijos man atvėrė visai kitokį suvokimą apie kiną. Dar ir dabar palaikau ryšius su bendrakursiais ir kartais pasikalbame apie kokį nors bendrą darbą, kaip dabar madinga sakyti, koprodukciją. Žiūrėsime, gal ir pavyks.
– Tad turite ambicijų imtis kino kūrimo, režisūros?
– Kinas reikalauja be galo didelio atsidėjimo: laiko, psichologinių, finansinių ir kitų išteklių. Tad kol kas visos mano mintys nukreiptos į studiją. Bet visada rašausi kilusias idėjas ir svajoju kada nors pereiti ir į kitą etapą.
– Animatorius Tomas Mitkus interviu IQ pasakojo, kad lietuviai vis dar sunkiai geba savo idėjas išreikšti vaizdu, jo dar nevaldo. Ar ir jūs tai pastebite?
– Žinoma. Neužtenka parašyti scenarijaus. Kai susėdame su animatoriumi tekstui suteikti vaizdo, suprantame, kad viską perkėlus sausai bus visiškai neįdomu. Vaizdas turi lydėti vaizdą, o bendras rezultatas palikti įspūdį. Vizualizuoti tekstinę informaciją labai sunku, o Lietuvoje nėra tam skirtų studijų. Animatoriai mokomi tik techniškai „suanimuoti“.
Šių laikų žmonės yra vadinamoji Z karta, kuriai reikia viską vartoti ir suprasti itin greitai. Ir vaizdus, ir tekstus. Jaunimas, atrodo, net nebemoka skaityti knygų.
– Pereikime prie jūsų trumpametražio filmo „Rendezvous“. Ar tiesa, kad šio filmo scenarijus paremtas tragiška aktorės Marie Trintignant ir jos mylimojo muzikanto Bertrand’o Cantat istorija?
– Taip, atsispirta būtent nuo šios istorijos, nors mes to neafišavome. Tuo įvykiu (B. Cantat smurtavo prieš M. Trintignant viename Vilniaus viešbutyje, aktorė po kelių dienų mirė – IQ) domėjausi gana daug, perskaičiau apie tai parašytą knygą. Ano meto žurnalistai Lietuvoje viską pateikė labai blankiai, nebuvo net paminėtas trečias žmogus toje istorijoje – tai Marie brolis, kuris užsuko po vakarėlio pasikalbėti ir rado vieną Bertrand’ą. Filme norėjau išryškinti tų dviejų vyrų diskusiją – pokalbį apie gyvenimo prasmę, šlovę, meilę. Nors iš tikrųjų pagrindiniam herojui buvo toks šokas, kad jis net gerai nesuprato, kas vyksta. Jei jis būtų atsipeikėjęs iš karto po įvykio ir pasakęs apie tai moters broliui, gal dar būtų pavykę ją išgelbėti. Tai buvo dvi lemiamos valandos (realiai tas pokalbis tiek ir truko), kurios turėjo įtakos.
– Kaip manote, ar sudėtinga Lietuvoje įeiti į kino pasaulį ir įrodyti, kad esi vertas dėmesio?
– Labai sudėtinga. Susidūriau ir su pasikeitusiu požiūriu, kuris daugeliui jaunų žmonių tą įėjimą dar labiau apsunkina. Jaunimas bando prasimušti prisiskaitęs ir prisiklausęs, kad už bet kokį darbą turi mokėti atlygį. Bet kai esi studentas, turėtum vertinti vien galimybę gauti praktiką.
Iš tiesų džiugina, kad kino pramonė Lietuvoje atsigauna, kuriama vis daugiau filmų. Manau, jog šiuo metu itin palankus metas komercijai. Kino kūrėjai neturėtų pamiršti, kad jeigu produktas bus geras, jis vėliau atsipirks, tad ir honorarus kūrybinei grupei galima sumokėti vėliau. Jei tokiu principu vadovaujiesi, iš pat pradžių tau kainuos tik technika.
Turint galvoje, kad Lietuva labai maža, reiktų kurti daugiau filmų ne tik vietos, o ir platesnei rinkai. Ir svarbiausia turėti galvoje, kad gerai atskleista stipri idėja gali pavergti pasaulį net jei bus nufilmuota „iPhone“ telefonais.
