Ernestas Parulskis interviu IQ yra pašmaikštavęs, kaip jis tapo meno rinkos ekspertu: tiesiog pasiskelbė neegzistuojančio reiškinio žinovu. Kalbant rimčiau, meno rinkos gyvybės ženklų vis daugėja. Apie juos IQ kultūros apžvalgininkė Ieva Rekštytė kalbėjosi su aktyviausiais šios rinkos dalyviais – kolekcininkais ir meno specialistais.
Šiųmetis Vilniaus aukcionas pardavė brangiausią savo istorijoje kūrinį, šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius“ šiemet taip pat buvo itin sėkminga. Tačiau pokyčius Lietuvos meno rinkoje vadinti tendencijomis kol kas ankstoka – taip mano galerininkas Donatas Juškus, kuris lėtaeigius procesus linkęs vertinti bent jau kas penkmetį. Visgi faktas, kad susidomėjimas meno kūriniais Lietuvoje – auga, palyginti su pasauliu, jis pavėluotas. Ilgainiui menas tampa ne tik puošybos elementu, bet ir dvasine, estetine vertybe, duodančia ne vien finansinę grąžą.
Vienas stambiausių šalies kolekcininkų advokatas Rolandas Valiūnas pabrėžė, kad prieš ketverius penkerius metus į kolekcininkų gretas įsiliejo keletas naujų entuziastų, kurie sujudino ir pačią rinką. „Mūsų mažoje rinkoje keli nauji kolekcininkai gali pakeisti labai daug. Atsirado daugiau žmonių, kurie namų sienoms pasirinko tikrąją, o ne interjerinę dailę. Rezultatas toks, kad paveikslų kainos pakilo penktadaliu ar ketvirtadaliu, paaštrėjo grumtynės dėl kai kurių dailininkų, jų darbų kainos pakilo dar labiau, suaktyvėjo tarpininkų veikla“, – vardijo R. Valiūnas. Paveikslų kainos, anot jo, tapo tokios, kad žmonės, turėję namuose vertingų paveikslų, nutarė juos parduoti.
Ne kaupėjai, o gurmanai
Lengviausiai nuspėjamas atsakymas į klausimą, kas Lietuvoje užsiima kolekcionavimu. Nusakyti tipiško kolekcininko portretą nesunku: dideles pajamas gaunantis, išsilavinęs, aukštas pareigas einantis žmogus. Kiek daugiau atsakymo variantų turi klausimas, ką šiems žmonėms reiškia jų veikla ar koks jos tikslas.
R. Valiūnas šią savo aistrą (būtent taip jis įvardija) atrado 2001 m. Abu su žmona nutarė, kad jų namo sienos atrodo tuštokos, tad leidosi į meno kūrinių paieškas. „Mums labai pasisekė, kad tuo metu susidūrėme su, mano galva, iškiliausiu XX a. Lietuvos kolekcininku Edmundu Armoška, kuris rekomendavo keletą Jono Mackevičiaus ir Česlovo Janušo kūrinių, – jie papuošė mūsų namų sienas. Taip pavyko nenukrypti į interjerinį meną, kuris, manau, yra tikra nepriklausomybės laikų lietuvių rykštė“, – mano R. Valiūnas. O E. Armoška jam nurodė ir keletą Antano Žmuidzinavičiaus, šiuo metu tapusio tikru lietuviškų aukcionų lyderiu, kūrinių, tačiau pokarines nuotaikas atspindinčių paveikslų pradedantysis kolekcininkas tąsyk atsisakė.
Trejus su puse metų šį pomėgį puoselėja verslininkas Nerijus Dagilis. Apie šimtą meno kūrinių jau sudaranti kolekcija ir jos pildymas jam visų pirma yra mėgstama veikla, tik po to rikiuojasi namų puošybos ir investicijos motyvai. N. Dagilis šypteli, kad savo testamente būtinai nurodys jos neišblaškyti, nors ambicijų steigti muziejų verslininkas neturįs. Būtent tai planuoja daryti kitas žinomas Lietuvos kolekcininkas chemikas Viktoras Butkus. Su žmona įsteigęs organizaciją „Modernaus meno centras“, jis kolekcionavimą mieliau vadina projektu: „Lietuvos valstybiniai muziejai turi labai skurdžias moderniojo ir šiuolaikinio meno kolekcijas. Ypač prasta padėtis kalbant apie nepriklausomybės laikotarpį. Kas nors turi tokią kolekciją suformuoti. Tai ne kolekcionavimas, o projektas. Džiaugiuosi turėdamas galimybę jame dalyvauti.“
Savotišką asmeninį projektą įgyvendino verslo vadovas iš Klaipėdos Edmundas Kolakauskas. Maždaug 700 tapybos darbų kolekcijai klaipėdietis net pastatė atskirą dviejų aukštų namą. Į tokį privatų muziejų įkelti koją gali ne visi smalsuoliai: E. Kolakauskas jo nelaiko visuomeniniu ir įsileidžia tik bičiulius, menininkus, kitaip tariant, tuos, kurie, jo manymu, geba įvertinti ir kuriems tikrai įdomu.
Meno rinkos ekspertas E. Parulskis išskiria reikšmingą Lietuvos kolekcininkų bruožą – jie perka lokalų, lietuvišką, meną. Tai iš dalies patvirtina ir kalbinti kolekcininkai. Verslininko ir Lietuvos išeivijos dailės fondo valdybos pirmininko Viliaus Kavaliausko kolekcijoje susiformavo keletas krypčių: senoji Lietuvos dailė, apimanti kūrinius iki XX a. pradžios, išeivijos ir šiuolaikinė dailė bei šiuolaikinio meno instaliacijos. Išeivijos dailės kryptis susiformavo įsigijus nemažą dalį dailininkų, gyvenusių ir kūrusių JAV, darbų. Tuo metu V. Kavaliauskui gimė mintis įsteigti Lietuvos išeivijos dailės fondą, kuris kauptų, saugotų ir eksponuotų į Lietuvą grąžintus išeivijos menininkų kūrinius. Surinkti po pasaulį išsibarsčiusius dailininkų darbus siekia ir R. Valiūnas, tačiau šis kolekcionuoja ne tik lietuvių, bet ir Lietuvoje kūrusių, gyvenusių kitų tautybių menininkų kūrybą.
Tapybos, skulptūros ir grafikos darbus kolekcionuojantis N. Dagilis didžiuojasi beveik visu grafiko Stasio Krasausko palikimu. Taip pat jį domina Petro Kalpoko, A. Žmuidzinavičiaus, Antano Martinaičio, Vinco Kisarausko kūryba, nors N. Dagilis pabrėžia, kad ne visa, o tik tam tikri laikotarpiai. Užsienio menininkų darbams, anot kolekcininko, neužtektų nei žinių, nei lėšų. „Šiuo metu stengiuosi būti ne meno kaupėjas, o kolekcininkas gurmanas“, – pasakojo N. Dagilis. Juo siekia būti ir E. Kolakauskas, kurio pagrindinis kolekcijos atrankos kriterijus – dailininkų nusipelnymas Lietuvos kultūrai. Kolekcininkas džiaugiasi turėdamas bent po vieną visų Nacionalinės premijos laureatų kūrinį.
Klasikos deficitas
Siekis savo kolekcijoje turėti A. Žmuidzinavičiaus, Antano Samuolio, Vytauto Kasiulio ar kitų Lietuvos dailės klasikų kūrinių labai greitai atvedė iki aklavietės: klasikinių meno kūrinių rinkoje gerokai sumažėjo, tad kas bus toliau? „Pradedančiam ar taupančiam kolekcininkui kovoje dėl klasikos darbų šansų nėra“, – konstatavo N. Dagilis. Šiuo metu toks autorius kaip A. Žmuidzinavičius yra tapęs visiška retenybe, tad nenuostabu, kad šių metų Vilniaus aukcione už jo „Dzūkų kaimelį“ buvo paklota rekordinė ir, anot ekspertų, neadekvačiai išpūsta 185 tūkst. litų suma.
Į šiuolaikinį meną kolekcininkai kol kas žiūri atsargiai: sunku numatyti, ar menininkas ir jo kūryba ir ateityje turės išliekamąją vertę. Šiuolaikiniai menininkai, anot kolekcininko V. Kavaliausko, nėra pakankamai įvertinti menotyrininkų arba vertinimai labai skiriasi: „Jaunus dailininkus populiarinančių galerijų nuomonė labai subjektyvi, ja remtis negalima. Kolekcininkai daugiausia renkasi žinomus, įvertintus dailininkus. Aš jaunus dailininkus renkuosi labai subjektyviai – arba man patinka, arba ne“, – teigė V. Kavaliauskas.
Siekdamas atskirti pelus nuo grūdų dažnas kolekcininkas kreipiasi į profesionalus. „Beveik visi konsultuojasi su specialistais, labiausiai – su dailės istorikais, nes jų kolekcijos formuojamos konservatyviai – renkant muziejinio lygmens kūrinius“, – pabrėžė E. Parulskis. Kolekcininkas N. Dagilis, be meno kūrinių kolekcijos, turi sukaupęs ir Lietuvos meno istorijos biblioteką. Jam priimtiniausias būdas – konsultuotis su specialistais, bet išmanyti ir priimti sprendimus pačiam.
E. Kolakauskas linkęs pasikliauti ir emocijomis: kolekcininkas, jei tik įmanoma, būtinai bandys susitikti su patikusio kūrinio autoriumi. Ir ne vieną, ne du kartus, pasak klaipėdiečio. „Kartu su tuo, ką įsigyji, dailininko pažinimas yra tikroji vertė“, – įsitikinęs jis.
Vilniaus aukciono direktorė Simona Makselienė pabrėžė, kad kolekcininkai, ilgainiui besidomėdami ir beieškodami naujų meno kūrinių, tampa tikrais savo srities žinovais: „Tikras kolekcininkas savo srityje gali rungtis su tos pačios srities muziejininku.“ Įprastai ji pataria kolekcininkams tartis net ne su vienu, bet su keliais specialistais. O išimtinai vieno samdomo kuratoriaus sukomplektuota kolekcija yra nuobodi: atspindi jo, tačiau ne kolekcininko asmenybę. „Įdomiausia stebėti, kaip keičiasi ir išsigrynina paties kolekcininko skonis, estetinis jausmas, vertinimo kriterijai. Tas ieškojimų, klaidų ir atradimų kelias įdomiausias, nes atspindi autentišką kolekcijos šeimininko egzistencinę patirtį“, – pabrėžė Vilniaus aukciono vadovė.
Perspektyvos išeiti už sienų
Anot E. Parulskio, meno kolekcijų tikslas iš esmės toks pat visame pasaulyje: jos patenkina estetinį poreikį, suteikia investicinio saugumo (kartais iliuzinio, kartais realaus) jausmą bei, pasiekus tam tikrą kolekcijos kokybės ribą, norą ją parodyti. Jei tokia standartinė seka išliks, investicinis elementas liks antrame plane ir galiausiai ne viena iš šiandien besikaupiančių kolekcijų bus padovanota muziejams. Šiai minčiai pritaria ir D. Juškus – jis filantropišką kolekcininkų požiūrį įvardija kaip brandų ir išlavintą.
Užsisėdėjimas lokalaus meno rinkoje taip pat turėtų baigtis. „Suomijoje pirmą pasaulinio mastu garsaus dailininko – Pablo Picasso kūrinį – vietos kolekcininkas nusipirko tik 1969 m., praėjus 24 metams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Jei skaičiuosime, kad mums karas baigėsi 1990-aisiais, ir Suomiją imsime kaip pavyzdį, tikėtina, kad 2014-aisiais kas nors nusipirks Bruce’o Naumano, Gerhardo Richterio ar Cindy Sherman darbų“, – prognozavo E. Parulskis.
Nors patys kolekcininkai dar nejaučia poreikio kaupti užsienio meną, galerininkas D. Juškus taip pat mano, kad tas metas netrukus ateis. Baltijos šalyse prasidės meno migracija ir padidės investavimas į šiuolaikinę brandžią kūrybą. „Užuot susikoncentravę tik ties Lietuvos menu, turėtume orientuotis į Centrinę, Rytų Europą… Taip susiformuotų regionų sklaida, dalyvautume kontekste ir įgytume naudingos patirties“, – įsitikinęs D. Juškus.
