Ką triukšmas dėl nuogų moterų bulvariniuose laikraščiuose byloja apie lytį ir visuomenę
Britai mėgsta nusistovėjusią tvarką: marmeladą ant skrebučio, šiltą alų bokale, sugedusius dantis burnoje, o keli milijonai „The Sun“ skaitytojų – dar pažiūrėti į Kelės iš Daventrio krūtis trečiajame puslapyje. Didžiausias Jungtinės Karalystės bulvarinis laikraštis teigia, kad nuo 1970 m., kai leidinio savininku tapo Rupertas Murdochas ir imta spausdinti pusnuogių merginų nuotraukas, jos tapo nekalta tautine tradicija. Ir visgi įžūliai garbingą vietą pelniusio trečiojo puslapio dienos gali būti suskaičiuotos. Jo likimas byloja apie besivystantį požiūrį į lytį, feminizmą ir žiniasklaidą, apie tai, kas pasikeitė ir kas išliko Didžiojoje Britanijoje nuo 1970 m.
Visada skųstasi, kad trečiasis puslapis žemina ir daiktina moteris. Bet dabar bandoma jį iš naujo įvertinti dėl kitų priežasčių. Prieš metus aktorė ir rašytoja Lucy Anne Holmes pradėjo internetinę akciją „Šalin trečiąjį puslapį“ („No More Page 3“), ir šią peticiją pasirašė 114 tūkst. žmonių. Jos sėkmė atvėrė akis. Grasinimai mirtimi, kurių pastaruoju metu sulaukė parlamento narės ir žurnalistės, atskleidė, kaip pamišę moterų nekentėjai naudojasi svetainėmis „Twitter“ ir „Facebook“, o L. A. Holmes veiksmai parodė, koks internetas vertingas feministėms. Moterys ir merginos suprato, kad savo biuruose ir klasėse jos nebevienišos.
Ankstesni trečiojo puslapio kritikai buvo vadinami puritoniškais zirzliais. Su ypatinga pagieža, kurią bulvariniai laikraščiai skiria asmenims, besikėsinantiems į jų interesus, „The Sun“ už draudimą pasisakiusią buvusią leiboristų ministrę Clare’ą Short išvadino „stora“, „šlykščia“ ir „pavydžia“. Dabartiniai aktyvistai elgiasi išmintingai ir nereikalauja priimti draudimą įteisinančio įstatymo, iškeldinti „The Sun“ į viršutinę lentyną, kur paprastai glaudžiasi erotinė spauda, ar nustatyti minimalaus pirkėjų amžiaus. Jie tiesiog mandagiai prašo trečiajame puslapyje nebespausdinti nuogybių. Airiškasis „The Sun“ taip ir pasielgė. Kalbama, kad keičiasi ir britų laikraščio pozicija.
Tačiau trečiojo puslapio gerbėjai irgi turi argumentų, kurių įprastumas prilygsta naujųjų aktyvistų lankstumui. Teigiama, kad kritikai iš tiesų rūpinasi ne lytimi, o klase, kad didžiausią nerimą jaučia ne moterys, o į jų nuotraukas spoksantys darbininkai vyrai. Kartais prisimenamas prokuroras, knygos „Ledi Čaterli meilužis“ nepadorumo byloje 1960 m. paklausęs, ar prisiekusieji norėtų, kad šį kūrinį perskaitytų jų tarnai. Gynyba irgi yra tam tikras snobizmas, tarsi „The Sun“ skaitytojai negalėtų nė dienos ištverti be spenelių arba būtų nepataisomi moterų niekintojai.
Taip pat vangiai užsimenama apie rinkos suverenumą. Šios linijos laikosi Davidas Cameronas ir kiti aukšto rango politikai (138 kiti parlamento nariai palaiko L. A. Holmes). Jie teigia, kad tai – vartotojų apsisprendimo klausimas, ir kartais iš anksto atmeta galimybę įvesti draudimą, nors niekas to nė nesiūlo. Kaip ir daugelis laikraščių, „The Sun“ tiražas sumenko: jo vardą sutepė telefoninių pokalbių klausymosi ir valdžios pareigūnų papirkinėjimo skandalas, dėl kurio buvo suimta dešimtys žurnalistų. Tačiau akivaizdu, kad vien dėl šių priežasčių valstybės vadovai neketina atsiriboti nuo laikraščio ar R. Murdocho. Ministro pirmininko abejingumas keistai nedera su jo nerimu dėl gašlių nuotraukų paplitimo internete.
Aplinka neabejotinai keičiasi. Šiandien gašlumo tikrai daug: internete, televizijoje, taip pat reklamos stenduose ir ant autobusų. Kita internetine akcija siekiama apvalyti vyrams skirtų erotinių žurnalų viršelius. Šiame kontekste trečiasis puslapis vargu ar jaudina vyresnius nei 13 metų jaunuolius. Kaip įžūlieji XX a. šeštojo bei septintojo dešimtmečių filmai „Pirmyn“ („Carry On“) arba naivieji Benny Hillo etiudai, trečiojo puslapio nuotraukos yra labiau karikatūrinės nei erotinės. Regis, britai turi nenumaldomą polinkį į apsimestinai drovias, vos apčiuopiamas nešvankybes.
Tačiau negalima teigti, kad jos visiškai nekaltos. Trečiojo puslapio, kaip ir kur kas gašlesnių leidinių, sąsajos su smurtu labai hipotetinės, bet, atsižvelgiant į prekės ženklą ir visuotinį paplitimą (net mažėjant leidinio tiražui), akivaizdu, kad „The Sun“ daro įtaką moters įvaizdžiui. Ypač berniukų požiūriui į mergaites ir mergaičių santykį su savo kūnu: trečiajame puslapyje pateikiami nepasiekiami pavyzdžiai ir formuojami primityvūs stereotipai.
Pats laikraštis, regis, supranta, kad krūtys – ne vaikams, ir visai šeimai skirtuose savaitgalio leidiniuose jų nespausdina. Bet vaikai ir darbo dienomis randa „The Sun“ autobusų stotelėse arba ant virtuvės stalo. Tam tikru atžvilgiu, šiuolaikinis pasaulis, kuriame yra kur kas daugiau seksualumo nei anksčiau, sustiprina argumentus prieš trečiąjį puslapį. Pagal nerašytas šio pasaulio taisykles suaugusieji gali pasirinkti, į ką žiūrėti, bet vaikus reikėtų kiek įmanoma apsaugoti.
Kitas puslapis
Greta klausimo, ar reikėtų atsisakyti trečiojo puslapio (reikėtų, bet savanoriškai), yra ir dar vienas: kodėl šiame visuotinių nešvankybių amžiuje skaitytojai tebėra prie jo prisirišę. Tai galima paaiškinti „The Sun“ redaktorių argumentu, kad krūtys tapo tradicija. Trečiajam puslapiui tiek pat metų kiek greitkeliui Vilnius–Kaunas: nelabai, bet pakankamai senas, kad kelios gyventojų kartos laikytų jį duotybe. Jis išgyveno dešimtmečius, per kuriuos pasikeitė daug britų gyvenimo aspektų, ypač vyrų ir moterų santykiai.
Sunku. Tam tikroms tradicijoms lemta nueiti užmarštin, ir daugelis jų išnyksta nė nepastebėtos. Beveik nebeliko ilgamečio papročio garažuose ir kitose darbo vietose kabinti kalendorius su pusnuogėmis merginomis. Laikui bėgant keitėsi net pats trečiasis puslapis: atsisakyta silikoninių krūtų ir jaunesnių nei 18 metų mergaičių, nunyko ir ironiški juokeliai apie pozuotojas. Pusnuogių merginų kūnai pernelyg manieringi, kad jaudintų, ir per daug nešvankūs šiuolaikiniam laikraščiui, todėl šiandien jie tėra primityvesnės praeities liekana.
Vilties teikia vasarį „Twitter“ svetainėje pasirodžiusi R. Murdocho užuomina, kad nuogas krūtis gali pakeisti „įspūdingi fotomodeliai“. Atrodo, jog kartais šis žiniasklaidos magnatas puikiai suvokia, kada reikia sustoti. Triukšmas dėl telefoninių pokalbių klausymosi kilo 2011 m., kur kas senesniam „The Sun“ sekmadienio priedui „News of the World“ sulaukus kaltinimų dėl trumpųjų pranešimų vagystės iš nužudytos mergaitės telefono. R. Murdochas šį laikraštį uždarė nė nemirktelėjęs.
