Neseniai leidykla „Versus aureus“ išleido žinomo istoriko, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus, taip pat publicisto ir visuomenės veikėjo, žurnalo IQ skiltininko Egidijaus Aleksandravičiaus knygą „Karklo diegas. Lietuvių pasaulio istorija“.
Ši knyga – tai pirmoji visuotinė ar visaapimanti lietuviu emigracijos istorija. Ji reprezentuoja ir šiuolaikinį istorijos akademinės disciplinos lygį, ir sintezuoja istoriografijos įdirbį nagrinėjamoje tematikoje. Ta proga galima pridurti, kad šioje srityje daugiausia yra nuveikęs paties E. Aleksandravičiaus iniciatyva ir pastangomis prieš dvidešimt metų Vytauto Didžiojo universitete įkurtas ir iki šiol jo vadovaujamas Lietuvių išeivijos institutas, kurio specializacija – išeivijos istorijos ir kultūros istorijos tyrinėjimai. Ši knyga be šio instituto atlikto darbo, be jame sukauptų dokumentų ir šaltinių vargu ar būtų buvusi įmanoma.
Kita vertus, aptariama knyga nėra sausas istorijos mokslo veikalas. Ji persmelkta rūpesčio lietuvių tautos ateitimi. Neneigdamas, kad dabartinis emigracijos mastas gali smarkiai susilpninti lietuviškąją Lietuvos tapatybę, tačiau neabejodamas, kad gyvenamosios vietos ir šalies pasirinkimas yra neatimama (tiksliau, neatimtina, nes atimti įmanoma) žmogaus teisė, kuria globalizacijos sąlygomis pasinaudoja vis daugiau žmonių, autorius per visą knygos tekstą svarsto gyvybingos diasporinės lietuvių tautos perspektyvą.
E. Aleksandravičius mano, kad tokia diasporinė tauta turėtų apimti ne tik lietuviškai kalbančius Lietuvos ir išeivijos žmones, bet ir visus tuos vienokių ar kitokių „genetinių“ ryšių su Lietuva turinčius, kurie, nors ir nekalba lietuviškai, bet žino tėvų ar protėvių kilmės šalį ir jaučia jai sentimentų. Dar labiau juos i vieną, anot autoriaus, „bendros atminties bendruomenę“ gali sutelkti „didysis istorijos pasakojimas arba kultūrinė atmintis“ (p.19). „Gal pasaulis taps labiau savas, o tautinė stiprybė nebus taip stipriai pririšta išskirtinai prie trijų milijonų savame krašte, bet leis ir diasporos lietuviams jaustis bendros šeimos vaikais, kuriuos, visų pirma, vienija didysis istorijos pasakojimas arba kultūrinė atmintis? Gal kas nors pasakys: „Mūsų šiame pasaulyje yra šeši milijonai“? – rašo autorius ir priduria: – Tik reikia gebėti atpažinti, surankioti, suprasti, prisiminti ir siekti angliškai, ispaniškai, portugališkai, vokiškai šnekančiuosius lietuvius pasitikti kaip savuosius.“
Aptariamą knygą, tiesa sakant, ir galima laikyti atviru (su nenurinktais darbo pastoliais, jei taip galima sakyti) šiuolaikinio didžiojo tautinio pasakojimo, orientuoto į globalios diasporinės lietuvių tautos, apimančios ir Lietuvą, ir lietuviškosios diasporos erdves, viziją, pirminiu variantu. Pirminiu todėl, kad didelę teksto dalį užima ne pats istorinis pasakojimas, o įrodinėjimai ir svarstymai, kodėl toks pasakojimas reikalingas, kam ir kaip jis gali praversti.
Tai suprantama, nes tokio pasakojimo veiksmingumas priklauso ir nuo to, ar rūpestis juo – pasakojimu – bus ar nebus Lietuvos emigracijos politikos kultūrinė sudedamoji dalis. Kitaip sakant, lietuviu diasporinės tautos formavimosi ir egzistavimo bei stiprėjimo galimybės labiausiai priklauso nuo Lietuvos valstybės ir visuomenės supratimo, o po to ir politinių sprendimų.
Žinoma, lietuviai, kaip ir daugelis kitų tautų, vargu ar gali tikėtis tokio sėkmingo diasporinio egzistavimo kaip žydai ar armėnai, tačiau ir ne toks efektyvus diasporinis egzistavimas nėra beprasmis. Tiesą sakant, tam tikru pavidalu ir lygmeniu lietuvių diasporinė tauta egzistuoja jau seniai (apie tai nemažai kalbama ir knygoje), o kad ji galėtų stiprėti, reikia, kad bent kritinė Lietuvos visuomenės dalis pripažintų to fakto naudingumą ir imtųsi atitinkamų veiksmų egzistuojančio fenomeno gyvybingumui palaikyti ir stiprinti.
Taigi knyga parašyta sąmoningai ar stichiškai orientuojantis į tą Lietuvos visuomenės dalį, kuri daugiau ar mažiau prisideda prie viešosios nuomonės formavimo, nes nuo to galų gale priklauso ir politinių vizijų likimas. Kita vertus, didžiojo istorinio pasakojimo tekstas yra lengvai prieinamas, turėtų būti net patrauklus plačiajai publikai. Jis parašytas nepiktnaudžiaujant specializuotu moksliniu žargonu, net jo vengiant. Teksto stilius būdingas publicistikai. O istorinis pasakojimas apima ir plačiau apsiskaičiusiai publikai žinomus, bet neretai kitaip interpretuojamus dalykus, ir paties autoriaus atkapstytus naujus, egzotikos skonio turinčius faktus ar siužetus. Tad nors knyga storoka – daugiau kaip 600 puslapių, ją pasiryžę skaityti patirs ir skaitymo malonumą.
