Nors blogiausia jau praeityje, nemaža dalis šalies verslininkų sąnaudų mažinimą laiko svarbiausiu tikslu. Bet vien taupymas bendrovėms užauginti raumenų nepadės.
Tai, kad didesnė dalis šalies įmonių vadovų nepaliauja galvoję apie taupymą, rodo ne tik statistika, bet ir apklausų duomenys. Fenomenalus lietuvių verslininkų gebėjimas mažinti veiklos sąnaudas ir didinti produktyvumą ekonomistus stebina jau kelerius metus iš eilės. Vienas pavyzdžių yra neįtikima eksportuotojų sėkmė.
Vis dėlto taupymas turi ribas, o anksčiau ar vėliau tenka neišvengiamai galvoti apie kitus būdus, kaip skatinti augti verslą. Vienas jų yra dažnai įvairiuose valstybės strateginiuose dokumentuose linksniuojamos inovacijos, kurių realybėje galima sutikti kur kas rečiau.
Yra bent kelios priežastys, kodėl šalies verslas į jas vis dar žiūri nepatikliai. Bet naujovės artimiausioje ateityje gali būti vienintelis būdas plėstis. Be to, apie jas turėtų galvoti ne tik aukštųjų technologijų įmonės, bet ir tradicinių verslų atstovai, kurie kiekybinę mąstyseną turėtų keisti kokybine.
Labiausiai rūpi sąnaudos
Audito, mokesčių ir konsultacijų bendrovės „PricewaterhouseCoopers“ atlikta pasaulinė vadovų apklausa „Pulse“ atskleidė, kad 97 proc. vadovų naujoves versle nurodo kaip aukščiausią prioritetą. Pasaulyje vadovų požiūris į verslo procesų efektyvumą ir inovacijų svarbą versle nuo 2009 m. reikšmingai pasikeitė.
Prieš ketverius metus verslo procesų efektyvumo didinimas buvo svarbiausias tikslas, leidęs įmonėms bent iš dalies kompensuoti dėl finansų krizės sumažėjusias pajamas ir dėl to smukusį pelningumą.
Tačiau ne visur inovacijoms teikiama didžiausia reikšmė. Didžiausias jų poreikis juntamas Ramiojo vandenyno regiono šalyse ir Šiaurės Amerikoje, kur vadovai pripažino, kad verslo naujovėms jų įmonėse skiriama daugiausia dėmesio. O Vidurio ir Rytų Europos vadovai inovacijoms teikia kur kas mažiau reikšmės.
Ne išimtis ir Lietuva – čia verslo lyderiams kol kas svarbiausia išlieka efekyvinti veiklą. Įdomu tai, kad daugiau nei pusė (53 proc.) apklaustų šalies įmonių vadovų mano, kad viena galimybių verslo plėtrai užtikrinti yra kurti naujus produktus ir paslaugas.
Vis dėlto tik 9 proc. vadovų nurodė, kad inovacijos yra vienas iš trijų svarbiausių prioritetų jų versle ir joms ketinama skirti investicijų artimiausioje ateityje. Net 67 proc. respondentų nurodė ketinantys per ateinančius metus investuoti į veiklos efektyvumo didinimą.
Kaip teigė PwC Konsultacijų skyriaus direktorius Audrius Cesiulis, tokie rezultatai atspindi vyraujančią nuomonę, kad pagrindinis Lietuvos įmonių konkurencinis pranašumas yra palyginti mažesnės veiklos sąnaudos ir gebėjimas gaminti mažos savikainos gaminius. Bet tai nėra vien vyraujanti nuomonė. Statistiniai duomenys leidžia spręsti, kad per pastaruosius kelerius metus tai buvo tapę pagrindine šalies verslo varomąja jėga.
Eksporto sėkmės paslaptis
Pastaruosius kelerius metus buvo galima matyti, kaip gana įspūdingai auga šalies eksportas. Praėjusiais metais pasiektas geriausias metinis rezultatas Lietuvos istorijoje. 2012 m., palyginti su 2011 m., šalies eksportas išaugo 14,5 proc. ir sudarė beveik 80 mlrd. litų. Palyginti su kriziniais 2009 m., prekių eksportas Lietuvoje buvo padidėjęs beveik du kartus (95,6 proc.). Tai geriausias rezultatas iš visų Baltijos šalių.
Apie eksportuotojų sėkmės paslaptį paklaustas SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda teigė, kad kiekvienas ekonomistas įvardytų dvi galimas priežastis – mažinamas sąnaudas ir efektyvesnę veiklą išnaudojant turimus išteklius arba diegiant naujas technologijas ar kitas naujoves, kurios leidžia padidinti įmonės produktyvumą.
„Investicijų statistika rodo, kad antras būdas nebuvo populiarus ir dažniau rezultatų siekta ribojant sąnaudas, ypač atlyginimų didinimą. Spartaus eksporto augimo kaina buvo lėčiau kylantys atlyginimai“, – sakė ekonomistas.
Beje, apie sąnaudų mažinimu grįstą augimą galima kalbėti ne tik eksportuotojų, bet ir visos šalies ekonomikos kontekste. Europos statistikos agentūra „Eurostat“ liepą suskaičiavo, kad pagal vienam šalies gyventojui tenkantį bendrąjį vidaus produktą (BVP) įvertinus kainų skirtumus Lietuva atsidūrė 21 iš 28 ES šalių ir aplenkė tokias valstybes kaip Estija, Latvija ir Lenkija.
BVP galima laikyti savotišku šalies ūkio produktyvumo rodikliu ir jis pastaruosius kelerius metus pastebimai išaugo. Bet atlyginimų srityje šalies mastu didelių pokyčių neįvyko, vidutinis darbo užmokestis liko nepakitęs. G. Nausėdos vertinimu, toks ūkio produktyvumo augimas tiesiog buvo „nupirktas“ lėčiau kilusiais atlyginimais.
„Žvelgiant į tolesnę ateitį, tai neperspektyvu, o anksčiau ar vėliau reikės pradėti augti investuojant į procesus, naujas technologijas. Šių metų pirmo ketvirčio statistika patvirtina, kad esama šiokio tokio lūžio, kai nuo ekstensyvaus augimo pereinama prie intensyvaus diegiant naujas technologijas. Bet kalbėti apie revoliucinius pokyčius ankstoka“, – teigė G. Nausėda.
Ne tik lazeriai
Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktoriaus Sigito Besagirsko minėtos apklausos rezultatai nenustebino. Jo patirtis rodo, kad šalies įmonės iki šiol labiau rūpinasi sąnaudų valdymu, o dėmesys naujovėms yra antraeilis ar trečiaeilis dalykas. Nors be vienokio ar kitokio tipo inovacijų, siekiant plėsti verslą, galiausiai išsiversti vis tiek neišeina. Jam pritarė ir A. Cesiulis.
„Mažinti sąnaudas ir efektyvinti veiklą iš tiesų yra paprastesnis būdas padidinti pelningumą, negu plėsti verslą ir auginti pajamas. Bet tokios priemonės galų gale ribotos ir reikia grįžti prie esminių dalykų – kurti produktus ir paslaugas, kurie padėtų įmonei pritraukti naujų klientų, kad būtų daugiau pajamų ir pelno“, – pabrėžė A. Cesiulis.
Priežasčių, kodėl apkarpyti sąnaudas yra patraukliau negu diegti naujoves, pašnekovai įvardija ne vieną. Inovacijos, pasak A. Cesiulio, dažnai susijusios su rizika ir neapibrėžtumu, nes tenka diegti naujas technologijas, eiti į rinkas, dirbti su naujais tiekėjais ir klientais, o sąnaudos mažinamos įmonėje, aplinkoje, kurią verslininkai puikiai pažįsta, – tai jų kiemas.
S. Besagirsko vertinimu, supratimo trūkumą apie naujovių svarbą lemia keli dalykai. Pirma, tai verslo ir mokslo bendradarbiavimo trūkumas arba tik deklaratyvus bendradarbiavimas, siekiant panaudoti ES lėšas, o ne įdiegti vertingų naujovių.
Antra priežastis yra senesnės kartos vadovai, brendę ir įgiję išsilavinimą aplinkoje, kurioje inovacijų kultūros nebuvo. Tai būdinga ne tik Lietuvai, bet ir visai Rytų Europai. Tai patvirtina ir apklausos rezultatai. Be to, aplinka, kurioje niekas nerodo pavyzdžio, taip pat nesukuria spaudimo keistis pačiam.
Tačiau S. Besagirskas teigė, kad per pastaruosius penkerius metus yra įvykę ir teigiamų pokyčių. Kai kuriose įmonėse požiūris į inovacijas pasikeitė dėl naujų vadovų, kai kurias apie tai galvoti privertė sunkmetis.
Pašnekovas įvardijo kelis geruosius pavyzdžius: bendrovę „Biržų duona“, atnaujinusią savo kepinių liniją, pakeitusią rinkodaros strategiją ir pirmąją šalyje kepykloje įdarbinusią robotą; ekologiškus tortus nusprendusią kepti Kauno įmonę „Alkava“; batų fabriką „Lituanica“, pagal užsakymus pradėjusį siūti batus vokiečiams, turintiems nestandartinio dydžio pėdas.
Šie pavyzdžiai rodo ir kitą dalyką – inovacijos nesusijusios tik su kosminėmis technologijomis, lazeriais ar gyvybės mokslais ir jos gali prasidėti pradėjus tobulinti net ir nereikšmingomis atrodančias veiklos smulkmenas.
„Iš patirties galiu pasakyti, kad technologinių naujovių teikiamas konkurencinis pranašumas Lietuvoje pervertinamas. Įmonės valdymo sistemos tobulinimas, inovacijos verslo modelio diegimas klientų aptarnavimo ir susijusiose srityse yra gerokai perspektyvesni. Pažangios technologijos savaime neužtikrina sėkmės versle, jos yra tik priemonė siekti tikslo“, – teigė A. Cesiulis.
Dėmesys tradicinei pramonei
Apie tai, kad dėmesį verta sutelkti į tradicines pramonės šakas, kalbama ir vienoje investicijų studijoje. Šių metų pradžioje Šalies verslo tarptautinių plėtros galimybių studiją pristatęs konsultacijų bendrovės „EY“ partneris Linas Dičpetris teigė, kad vienu pagrindinių Vyriausybės tikslų artimiausiu laikotarpiu turėtų tapti dėmesys tradicinėms pramonės šakoms ir šių sektorių įmonių produktyvumo skatinimas.
Anot L. Dičpetrio, žvelgiant į šalies eksporto struktūrą matoma, kad 83 proc. visų eksportuojamų prekių pagaminama tradiciniuose pramonės sektoriuose. Tik 3 proc. viso eksporto tenka aukštos pridėtinės vertės paslaugų ir aukštųjų technologijų sektoriams. Tai reiškia, kad net nedideli tradicinės pramonės pokyčiai galėtų atnešti kur kas apčiuopiamesnį poveikį visai šalies ekonomikai.
Pavyzdžiui, skaičiuojama, kad jei tradicinės pramonės našumas padidėtų 1 proc., tai šalies eksportą galėtų padidinti 1 procentiniu punktu. Norint pasiekti tokį patį rezultatą aukštos pridėtinės vertės ir auštųjų technologijų sektoriuose, reikėtų, kad jų našumas bendrai išaugtų 32 proc.
„Yra tam tikras stereotipas, kad pridėtinė vertė daug didesnė aukštųjų technologijų pramonėje. Mūsų tyrimas rodo, kad nebūtinai, užtektinai vertės gali būti sukuriama ir tradicinės pramonės šakose“, – teigė L. Dičpetris.
Kaip vieną iš pagalbos pavyzdžių ekspertas nurodė pardavimo kompetencijos užsienyje skatinimą, nes jos pasigendama net iš pažiūros sėkmingai vietos rinkoje sugebėjusiose įsitvirtinti įmonėse. O šalies pramonės įmonių gebėjimas įsitvirtinti tarptautinių prekybos ar gamybos konglomeratų tiekimo grandinėse gali būti pirmas žingsnis siekiant pritraukti daugiau užsienio investicijų.
Per pastaruosius kelerius metus bent kelias Lietuvos trąšų ar vaistinių preparatų gamybos srities bendroves įsigijo stambios tarptautinės grupės, kurioms prieš tai lietuvių įmonės tiekė produktus ir buvo spėjusios pelnyti patikimos bei kokybiškos tiekėjos įvaizdį. Daugiau pritrauktų užsienio investicijų į tradicinius sektorius padėtų plėtoti gamybinį šalies potencialą, dar labiau prisidėtų prie didesnio eksporto.
