Sėdėjau tarp dviejų lietaus debesų. Ką tik nušniokštė vienas šuoras, garavo asfaltas, o kaitri saulės šviesa taip ir kvietė filmuoti akimis. Ir jau vėl grėsmingai artinosi kitas juodas dangaus kamuolys.
Tą trumpą akimirksnį gatvė, aikštė prieš stotį ir pati stotis regėjosi it 3D. Bet ne dėl keleivių, o dėl restauracijos dažų ir gaivios šviesos. Kas iš to, kad prieš akis visu grožiu kilo bene gražiausias tos paskirties statinys Lietuvoje, jei dingo geležinkelio keleiviai ir ta kultūra, kuri klestėjo Europoje prieš Antrąjį pasaulinį karą. Gal „Rail Baltic“ kada nors sugrąžins europietišką judrumą ir prarastą stočių gyvenimo stilių, kurį kadaise puošė geri restoranai.
Marijampolė gyveno laukimo nuotaikomis, o aš varčiau valgiaraštį keistoje vietoje priešais stotį, anapus gatvės. Klestinčios automobilių prekybos miestas, kuriame kruta auksarankiai meistrai ir Vidurio Azijos vyrukai, tartum turėjo turėti turgaus egzotikos. Ta viltis mane ir gundė sukarti keliasdešimt kilometrų. Tačiau veltui sukiojausi centre, kuris jau visai neblogai sutvarkytas: puikus parkas naujai grįstais takais, iš naujo atgaivinta seno centro dalis, kurios negalėjau net įtarti esant. Tačiau restoranų reporteriui tai buvo dramatiška akimirka, nes, be dviejų tinklų picerijų, nebuvo jokios dėmesio vertos užeigos. Taip atsidūriau laiko ir kelio pastotėje, kurios net pavadinimai buvo susimaišę. Labiausiai į akis krito reklaminė lenta „Kebab baras“.
Tai yra stilių chaoso vieta, kuri susiformavo dėl specifinės klientūros. Patogu ateiti iš stoties perono, bet dar labiau – sustabdyti ratus ir trumpam užbėgti. Čia vargu kas užklystų Andriaus Užkalnio kvietimu pietauti ne namie. Čia niekas neskaito IQ. Bet juk ir tokios vietos kartais būna vertos apžvelgti.
Dar keli žodžiai apie daiktus. Užeiga greičiausiai atsirado paskutiniame XX a. dešimtmetyje, perstatant tipišką šeimos namą. Interjeras, sakyčiau, lenkiškas, tik be ežero žuvies kvapo ir be keisčiausių pasaulyje servetėlių. Švaru. Tvarkinga. Keli stalai užimti automobilių pirkiniais susirūpinusių vyrų. Lauko terasoje vieniša mergina, skaitinėjanti žinutes galbūt išmaniajame telefone. Greičiau laukia traukinio, ne klientų. Blondinė prie baro – tai padavėja šeimyniškai rūpestingu veidu ir kalbanti pavydėtinai gražia suvalkiečių tarme. Ką aš išmanau apie suvalkiečių virtuvę? Kugelis ar kebabas? „Darom, ką galim…“ – ji atsargiai paliudijo tai, ką nesunkiai buvo galima pačiam atspėti. Jei darbštūs ir taupūs suvalkiečiai valgo namuose, tai koks valgis tinka skubantiems pakeleiviams?
Kebabas Stambule ar net Berlyne gali būti puikus patiekalas, prasidedantis nuo jo paruošimo scenos ir pasibaigiantis gera skonio gama. Net Lietuvoje kartais galima paragauti gero kebabo. Marijampolės pastotės bare nieko nematyti, o valgiaraštis rodo kebabus lavaše (didelis – 9, mažas – 7 litai) arba lėkštėje (atitinkamai – 10 ir 8). Užsisakiau lėkštę perspėtas, kad viskas iš paukštienos. Apie rezultatus – vėliau, dabar tik užsiminsiu, kad, jei nebūtų buvę parašyta, nebūčiau pažinęs, jog tai kebabas. Ir dėl jo nebūčiau važiavęs net pusės tų kilometrų, kurie skiria Vilnių ir Marijampolę.
Tikėjausi patikrinti ir ką nors iš standartų salotų sąraše bei sriubos, turinčios Vidurinės Azijos skonio bei kvapo. Tai, kas čia vadinama šaltaisiais patiekalais (jų būta 15-os nuo 6 iki 11 litų), sudarė keturių rūšių silkės, suvalkiečių kaimo užkandžių ir dar žalių salotų (įskaitant mano pasirinktas graikiškas) rikiuotę. Mano lėkštė nebūtų tikusi daiktiškiems kulinarinio nusikaltimo įrodymams, bet ko nors rišlaus daugiau ir nepasakyčiau.
Sriuba prašosi atskiro dėmesio. Ji vadinosi charčio, kainavo 6 litus su centais ir pasižymėjo visomis tomis ypatybėmis, kurios tinka jau minėtam marijampolietiško kebabo aprašymui. T. y. jokios apibrėžtos skonio ir formos darnos, leidžiančios kaip nors apibūdinti susiklosčiusių standartų kalba. O gal tai yra tiksli Lietuvos kasdienybės replika: viskas kažkaip chaotiškai susimaišė, kompleksuojant dėl savo kaimietiškumo, nesėkmingai bėgant nuo prarastų tradicijų ir dar nesėkmingiau bandant įsijausti į globalius skonius.
Sriuba nebuvo paprastai neskani, nors vėl kėlė įtarimą, kad čia kažkas pamainė pavadinimus. Tiesiog keistas mišinys to, kas kitur pretenduotų vadintis chilli. Faršas, konservuotų daržovių ir rūgšties agresija, kuri net lenkiškus pakelės fliakus daro rekomenduotinu pavyzdžiu. Suprantu, kad tūlas IQ skaitytojas gali pasipiktinti reporteriu, kuris pasirenka prastą vasaros pakelės vietą ir dar bando mandagiais žodžiais ją aprašyti. Tačiau iš tiesų manau, kad tikrovę verta pažinti. Lietuva – tai ne vien Vilniaus ar Kauno senamiesčio restoranai.
Kava ir čia buvo nebloga, o štai obuolių pyragas (kuris į užeigą atsivežamas sušaldytas) buvo blogesnis nei „Mantigos“ ruoštos bandelės „Statoil“ degalinėse. Taip ir likau it musę kandęs, be didelio noro dirbti kipšo advokatu. Kad ir kokie praktiški ir taupūs būtų lietuviai ir suvalkiečiai, tas riboto skonio praktiškumas visus mus gali nuvaryti nežinia kur ir padaryti it trečią dieną pašildyta sriuba. Ar galima išsigelbėti? Marijampolė turi beveik viską, net neabejotinai puikią Europos pakelės stoties perspektyvą, bet štai padoresnės užeigos ir nepraktiškos bohemos stygiumi jau reikėtų rūpintis. Gal valdžia bent vasaros galui imsis samdyti valgytojus ir sugėrovus?
„Kebab baras“, Stoties g. 21, Marijampolė
1 šakutė
