Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui buvo sunku tikėtis, kad Vokietija ir vėl taps galingiausia Europos valstybe
Tik įžvalgiausi mąstytojai išdrįso Vokietijai pranašauti, kad ji suklestės iš naujo. Vienas jų buvo prancūzų filosofas Alexandre’as Kojeve’as, vėliau prisidėjęs prie ES kūrimo. Dar 1945 m. jis rašė: „Prancūzijai ir visai Europai pokario laikotarpiu iškilo tiesioginė Vokietijos grėsmė. Šis pavojus pasižymi ne karine, bet ekonomine, tad ir politine grėsme. Milžiniškas Vokietijos ekonomikos potencialas neišvengiamai baigsis šalies susivienijimu ir įsigalėjimu Europos jėgų pusiausvyroje, Prancūziją nustumiant į antraplanį vaidmenį.“ A. Kojeve’as kalbėjo apie neišvengiamą Vokietijos grėsmę ne tik Prancūzijos, bet ir viso žemyno ateičiai. Šiandien reikia pripažinti, kad jis buvo teisus. Prancūzija ir kitos ES valstybės atsidūrė Vokietijos šešėlyje.
Prabėgus beveik septyniems dešimtmečiams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, A. Kojeve’o mintis atrodo kaip pagrįsta prognozė. Iš griuvėsių pakilusi Vokietija šiandien yra varomoji ES jėga, atsakinga už kai kurių suvereniomis save laikančių valstybių gerovę. Toks šalies vaidmuo sulaukia ne tik dėl suvereniteto praradimo įtūžusių graikų pasipiktinimo šūksnių. Nepasitenkinimo bangos nuvilnija ir pačioje Vokietijoje. Antai garsus vokiečių sociologas Ulrichas Beckas ilgametei šalies kanclerei Angelai Merkel suteikė Merkiavelli pravardę. Mokslininko teigimu, palyginti su Nicollo Machiavelli laikais, dabartinės Vokietijos kanclerės veiksmuose galima matyti pakitusį galios pobūdį – nebereikia žvanginti ginklais, užtenka stiprinti bankus ir plėsti įtaką daugiau teikiant finansinės paramos. Dalis vokiečių bijo, kad jų šalis ir vėl žengė į pavojingų politinių eksperimentų epochą. Net ir norėdami vokiečiai negali išvengti lyderių naštos.
A. Merkel lyderystės Europoje kritiką išsako ir žymus vokiečių filosofas Jürgenas Habermasas. Nuolat pasisakydamas už ES integraciją, šis garsus autorius bijo išskirtinio vokiečių vaidmens šiame procese. Anot jo, neva altruistiška A. Merkel laikysena ES atžvilgiu yra fikcija. Geriausiai tai rodo Vokietijos politikų kova su šalies interesams prieštaraujančiais balsavimais Briuselyje. Prireikus vokiečiai savo ekonominę galią nesunkiai paverčia politine. Naujausias pavyzdys – Europos Komisijoje svarstytas siūlymas sumažinti automobiliams taikytiną anglies dioksido išmetimo normą. A. Merkel teigimu, ši reforma nenaudinga Vokietijos automobilių pramonei. Todėl jos įsikišimas greitai leido pasiekti norimą rezultatą – svarstymai šiuo klausimu bus pratęsti tik po rudenį vyksiančių Bundestago rinkimų.
Nors A. Merkel vyriausybė sulaukia kritikos, kuri dažniausiai grindžiama pietinių euro zonos valstybių gelbėjimo patirtimi ir bankų sąjungos kūrimo problemomis, apklausos rodo išskirtinį šios politikės vadovaujamos Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) populiarumą – partiją palaiko 42 proc. respondentų, o jų partnerę Laisvųjų demokratų partiją (FDP) – 5 proc. Dabartinės vyriausybės populiarumui apčiuopiamos įtakos neturėjo ir didelio atgarsio šalyje šią vasarą sulaukęs JAV šnipinėjimo skandalas. Nors, kaip rodo kai kurie nutekinti dokumentai, Vokietija buvo tapusi pagrindiniu JAV slaptųjų tarnybų taikiniu, iš šio skandalo opozicijai išpešti apčiuopiamos naudos taip ir nepavyko. Pagrindinė konkurentė Vokietijos socialdemokratų partija (SPD) viliasi, kad šiuo metu pasirodė paskutinės A. Merkel vyriausybei palankios apklausos. Tačiau tai tik opozicijos viltys. Socialdemokratams kol kas nėra priežasčių džiūgauti – juos palaiko 26 proc. respondentų, o pasitikėjimas dabartine vyriausybe didžiausias nuo pat 1997 m. Dabartinės kanclerės veiklą teigiamai vertina net 67 proc. apklaustųjų. Žurnalas „Forbes“ šįmet A. Merkel ir vėl titulavo įtakingiausia pasaulio moterimi. Ji įsitvirtino visų laikų populiariausių Vokietijos politikų viršūnėje. Nors dar sunku prognozuoti būsimų parlamento rinkimų rezultatus, didelė tikimybė, kad rudenį ją vėl išvysime kanclerio poste.
A. Merkel populiari Vokietijoje, bet nemėgstama Europoje. Užsienio žiniasklaidoje yra daug straipsnių, kuriuose ji vadinama Europos pavergėja. Kartais A. Merkel lyginama net su Hitleriu, tačiau tai – be jokio pagrindo. Vokiečių politikė yra nuosekli demokratė ir jos vadovaujami vokiečiai sėkmingai žaidžia pagal demokratijos taisykles. Įdomiausia tai, kad Vokietija sąmoningai bando atsisakyti jai peršamo Europos lyderės vaidmens. Tai patvirtina liepą pasirodęs šalies finansų ministro Wolfgango Schäuble’s straipsnis „We Germans don’t want a German Europe“. Jis rašo: „Vyraujantis įsitikinimas, kad Vokietija siekia išskirtinio vaidmens Europoje, yra paprasčiausias nesusipratimas. Mes nenorime vokiškos Europos.“ Šių pareiškimų retorika tikriausiai orientuota į kitą mėnesį vyksiančius parlamento rinkimus. Dėl istorinių aplinkybių Europos lyderės vaidmens išaukštinimas Vokietijoje vargu ar sulauktų rinkėjų palaikymo. Net ir džiaugdamiesi savo ekonominiais rodikliais ir nesunkiai nujaučiama politine galia, vokiečiai toliau bijo bet kokių garsių užuominų apie jų hegemoniją. Kita vertus, vis dažniau galima išgirsti raginimų Vokietiją prisiimti daugiau atsakomybės, tampant nekvestionuotina ES lydere. Vokiečių laimėjimai juos verčia pripažinti naują šalies vaidmenį Europos politinėje scenoje.
