Įsisukus krizei visa ES ekonomika 2009 m. smuko 4,5 proc. 2010 ir 2011 m. ji ėmė kapanotis iš duobės, bet 2012-aisiais vėl suklupo – bendrasis vidaus produktas (BVP) ES sumažėjo 0,4 proc. (gamyba smuko 12 iš 27 Bendrijos valstybių). Prognozuojama, kad jis trauksis ir šįmet (0,1 proc.). Ir be statistikos visi žino, kad Sąjunga vis dar murkdosi ten, kur įkrito.
Kadangi visa prekių ir paslaugų gamyba sukasi ratu (J. B. Say dėsnis), kalbos dėl pirmaeilių ekonomikos politikos veiksmų yra diskusija dėl to, kurią amžino gamybos ir vartojimo kaitos rato grandį timptelti – paklausą ar pasiūlą. Abi alternatyvos didina valstybės (valdžios) atsakomybę ir galias, vairuojant ekonomiką. Bet pašaukta gelbėti iš krizės valdžia, it tas nedoras interventas, vėliau iš gautų pozicijų nebesitraukia.
Dar ne taip seniai, prieš Antrąjį pasaulinį karą, išeitis iš krizės buvo ją „atkentėti“. Kaip atėjo nekviečiama, taip ir išeis. Svarbu tik skatinti aukoti kenčiantiems, virti ir dalyti sriubą gatvėse, nes antraip per daug žmonių mirs iš bado.
Šiandien bet kuri demokratinė rinkos ūkio sistema veikia tarpininkaujama gigantiško sukurtos vertės perskirstymo mechanizmo, laikomo valstybės rankose. Ir per kiekvieną rimtesnę krizę šalys padidina savo vaidmenį kapitalizmo ekonominėje sistemoje. Taip atsirado Franklino D. Roosevelto „naujasis kursas“ po Didžiosios depresijos, taip susikūrė ir iškerojo gerovės valstybės sąranga po Antrojo pasaulinio karo, taip dabar, Didžiosios recesijos metais, reguliavimo tinklu gaubiama pasaulio kapitalo rinka. Užtenka pažvelgti į išsivysčiusių valstybių biudžetuose sutelkiamą BVP dalį (10–15 proc. prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir 45–54 proc. dabar), kad taptų aiškus demokratijos ir rinkos ūkio sąlygomis precedentų neturintis valstybės galios ir jai kraunamos atsakomybės ūgtelėjimas.
Galų gale lazda buvo perlenkta ir brandžios ekonomikos pasaulyje paplito vadinamojo Vašingtono konsensuso idėjos, reikalaujančios didesnės tarptautinės prekybos ir kapitalo judėjimo (investicijų) laisvės, mažų mokesčių, subalansuotų viešųjų finansų, absoliučios pagarbos privačiai nuosavybei ir pan. Jas įgyvendinanti Ronaldo Reagano ir Margaret Thatcher ekonomikos politika iš tiesų užkirto kelią gerovės valstybei degeneruoti, grąžino ją arčiau saiko.
Dabartinė Didžioji recesija, 8–10 (kai kam ir 15–20) metų sustabdžiusi gerovės kilimą, įrodė analogišką „reiganomikos“ degeneravimąsi, kapitalo laisvės saiko viršijimą ir privertė sukrusti daugelio nukentėjusių šalių vyriausybes.
Vienos jų, pasiraitojusios rankoves, tiesiogiai įsikišo į ūkį ir išpylė dešimtis ar šimtus milijardų dolerių arba eurų „ekonominių stimulų“, kitos čiupo ūkinės veiklos reguliavimo svertus, siekdamos sukurti naujas taisykles ir institucijas tai veiklai tobulinti bei aktyvinti. Abu variantus kai kas vadina Pekino konsensusu ir rodo į aktyvaus valstybės (centrinės valdžios) vaidmens ekonomikoje didėjimą, visuotinai tam pritariant.
Pas mus, t. y. ES, buvo įvesta Europos semestro procedūra, reikalaujanti, kad Briuselis stebėtų nacionalinių ūkių funkcionavimą, įvertintų tendencijas ir teiktų rekomendacijas, kaip išvengti pavojaus; atsirado šešių teisės aktų paketas, kuris sugriežtino Stabilumo ir augimo pakto vykdymą; buvo sutarta kurti vadinamąją bankų sąjungą, turinčią vienodą priežiūros (nuo 2014 m.) ir vienodą bankų pertvarkymo mechanizmą, kuris galbūt veiks nuo 2015-ųjų; netrukus įsigalios bendros taisyklės ES šalių narių viešiesiems finansams planuoti.
Tai bus didelis žingsnis centralizuojant ir (arba) vienodinant ES šalių narių (pirmiausia – euro zonos valstybių) pinigų ir biudžeto politiką, spartinant Europos Komisijos kartu su Europos centriniu banku virsmą ES ekonomine vyriausybe.
Sakoma, kad norint ištiesinti sulinkusią lazdą reikia lenkti į priešingą pusę daugiau nei iki tiesumo. Teisūs tie, kurie teigia, kad, matant intensyvų ekonominės valdžios telkimąsi Europos Komisijos rankose, laikas pagalvoti ir apie būsimą politikos etapą – kaip tą Briuselio „perlenkimą“ reikės eliminuoti. Ir štai čia ES šalių narių vyriausybėms gali tekti pakovoti už kai kurių prarastų prerogatyvų susigrąžinimą ir besiformuojantį vadinamąjį Pekino konsensusą transformuoti į Briuselio konsensusą.
Vašingtono konsensuso nuostatos išsivysčiusių šalių ūkio politikos praktikoje galiausiai buvo gerokai pakoreguotos – įvesta socialinė apsauga bei pagalba ekonomiškai atsiliekantiems vykdyti įsipareigojimus. Dabartinė raida ekonomikos politikos sprendimų centralizavimo link taip pat nebus tiesi. Ji bus modifikuota – išplėstas valstybių (jų parlamentų) realus dalyvavimas formuojant ES ekonomikos politiką.
Tačiau Europos nacionalinių valstybių esmė, turinys bei vaidmuo ir toliau neišvengiamai keisis. Kuo labiau ES šalyse narėse darysis neaišku, kam reikia nacionalinės ekonomikos politikos, tuo labiau iškils tautos kultūrinio tapatumo svarba.
Kai kas mano, kad ir pati valstybinė struktūra virs vien pragmatizmo ir racionalumo reikalu. Prieš dvidešimt metų Alfredas Heinekenas, garsios olandų alaus daryklos vienas vadovų ir savininkų, pasiūlė tokį projektą: Suvienytą Europą turėtų sudaryti 75 valstybės, kiekvienoje esant nuo 5 iki 10 mln. gyventojų. Jis išsišoko bent 40 metų per anksti. Dar po 20 metų tai, ko gero, bus vienas svarstytinų sumanymų.
