Režimas kaunasi finansiniame mūšyje
2011 m. Sirijos sukilimui prieš prezidentą Basharą al Assadą virtus pilietiniu karu, verslas didžiausiuose šalies miestuose Damaske ir Alepe susvyravo, o infliacija šoktelėjo. Šių metų pradžioje sukilėliams užėmus šiaurinį Rakos miestą, o kartu su juo nemažą dalį Sirijos naftos bei dirbamos žemės, į sukilėlių rankas pateko du svarbiausi vyriausybės pajamų šaltiniai. Mūšio lauke režimas vis dar išlaiko pozicijas, bet padėtis karo finansavimo srityje kur kas miglotesnė.
Nedarbas pasiekė 60 proc., vyriausybės iždas – tuščias. Naftos gavyba susitraukė nuo 380 tūkst. iki 20 tūkst. barelių per dieną. Vyriausybės skaičiavimais, naftos sankcijos ir sabotažas jai jau kainavo mažiausiai 33,5 mlrd. litų. Žemės ūkis, prekyba ir gamyba nesiekia nė trečdalio ikikarinio našumo. Sirijos svaro kursas nusirito nuo 47 svarų už 1 JAV dolerį prasidėjus susirėmimams iki maždaug 250 šiandien. Jungtinių Tautų ekspertai Beirute skaičiuoja, kad šiuo metu 19 proc. Sirijos gyventojų atsidūrė žemiau skurdo ribos, palyginti su mažiau nei 1 proc. prieš karą.
Vyriausybė vis dar kapstosi. Kai kuriose vietovėse karas sumažino finansavimo poreikį. Beirute leidžiamo ekonomikos naujienlaiškio „Syria Report“ autorius Jihadas Yazigi tvirtina, kad dėl didesnio skurdo išaugo viešųjų paslaugų poreikis, bet ir vyriausybė šį tą sutaupo, nes dėl karo uždaryta nemažai mokyklų bei ligoninių.
Iki karo beveik pusę biudžeto sudarė vyriausybės investicijos, tarp jų į naujus kelius, – tokios dalies neskyrė nė viena pasaulio valstybė. Sustabdžiusi šias investicijas, vyriausybė tebegali išmokėti atlyginimus 2 mln. valdžios darbuotojų ir paskatinti vartojimą. Birželio 22 d. režimas pabandė pakelti piliečių dvasią padidindamas valstybės tarnautojų atlyginimus, bet džiaugėsi tik nedaugelis, nes dviem dienomis anksčiau ūgtelėjo degalų kainos.
Reikalai nuolat prastėja. Rugpjūčio 4 d. B. al Assadas uždraudė šalyje atsiskaityti užsienio valiuta. Sostinės Damasko patikros postuose kareiviai kartais reikalauja parodyti apmokėtas valstybinės elektros energijos bendrovės sąskaitas. Mobiliojo ryšio bendrovės, norėdamos užsidirbti, pakėlė tarptautinių pokalbių kainas.
Abi pusės kaunasi ekonominiais ginklais. Degindamas pasėlius ir bombarduodamas sau nepavaldžias teritorijas, režimas bando sugriauti ekonominę veiklą sukilėlių valdomoje šalies dalyje. Pastarieji rengia išpuolius prieš elektros energijos tiekimo linijas bei automobilines cisternas, gabenančias degalus iš Libano, tikėdamiesi išsekinti režimo atsargas.
Ar gali nepriteklius užbaigti kovas? Buvęs vyriausybės narys tikisi, kad ekonominis karas privers režimą atsisėsti prie derybų stalo. Sukilėliams užėmus rytinę šalies dalį, žemės ūkio ir naftos sektorių našumas susitraukė, todėl Sirija, kadaise buvusi ekonomiškai nepriklausoma, dabar priversta importuoti prekes ir sukrapštyti joms pinigų. Artėjant žiemai, išaugs kuro ir maisto poreikis. „Tai bus lemtingas išbandymas“, – teigia J. Yazigi.
Ir visgi daugelis analitikų mano, kad vien ekonominėmis priemonėmis režimo palaužti neįmanoma. Nuvertėjusi Sirijos valiuta sudavė vyriausybei skausmingą, bet ne mirtiną smūgį. Iki karo sukauptų 46,5 mlrd. litų užsienio rezervų beveik nebeliko, bet pinigų dar užteks trijų mėnesių importui apmokėti, kaip tvirtina buvęs vyriausybės ekonomikos darbuotojas. Didžiausias režimo ramstis finansuojant importą ir karą yra sąjungininkai, visų pirma Iranas ir Rusija. Iranas neseniai sutiko suteikti Sirijai 9,3 mlrd. litų paramą paskolomis, nafta ir medikamentais. Zimbabvės ir Irako režimai bei jų skurstantys gyventojai išgyveno net ir be tokios pagalbos.
O sirai pamažu pratinasi prie savo karo ekonomikos. Stikliai kraunasi turtus keisdami išdužusius langus. B. al Assadas leido steigti privačias saugos bendroves.
Yezidas Sayighas iš Beirute veikiančio Carnegie Artimųjų Rytų centro teigia, kad dėl naujosios ekonomikos sąrangos gali įsigalėti skurdas. Jis mano, kad gyventojai „grįš prie vietos bei prasimaitinimo ūkių ir ieškos naujų būdų užsidirbti“. Režimas jau barsto savo turtą, leisdamas lojalistams įsivyrauti pramonėje, o gaujoms plėšikauti. Panašios strategijos laikosi ir kai kurie sukilėlių karo vadai, ypač tie, kuriems labiau rūpi pasipelnyti, nei kovoti.
