Socialinis tinklas „Twitter“, padėjęs įsižiebti Arabų pavasariui, pasaulio politikoje ir naujienų sraute užima svarbią vietą, tačiau ne Lietuvoje. Vis dėlto šalies politikai juo naudojasi – ką ir kaip garsiai jie mums čiulba?
Ko gero, ryškiausias žybsnis lietuviškoje „Twitterio“ padangėje buvo Dalios Grybauskaitės „Niekada nemaniau, kad #derybose prireiks dantų šepetėlio“. Tai ji paskelbė vasario pradžioje per naktį užsitęsus diskusijoms dėl ES biudžeto Europos Vadovų Taryboje.
Tačiau prognozuojantys socialinių tinklų atmosferos reiškinius tikrai neapsiriks, kad artimiausiu metu Lietuvą gaubs tiršti „Facebooko“ debesys. Iš jų vis pasipils žaibai ir įvairaus rūgštumo lietūs, kuriuose mėgaudamasi taškysis bulvarinė žiniasklaida. Vis dėlto Lietuvoje yra „Twitterio“ properšų, o vieni dažniausiai jose nardančių ir čiulbančių paukščių yra politikai. Konkrečiai – kregždutės.
Į „Twitterį“ pulku
„Norėjome lyginti partijas, tačiau šį tikslą teko koreguoti, nes paaiškėjo, kad turime gausesnę gana aktyvių „Twitterio“ vartotojų armiją Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijoje, šiek tiek aktyvių socialdemokratų, bet visų kitų partijų – po vieną kitą lyderį. Analizė partijų lygmeniu negalima dėl per mažos imties“, – aiškino Solveiga Kadžiulienė, įmonės „Viparkas“, užsiimančios duomenų analize, vizualizacija ir dizainu, savininkė.
Įmonės atlikta analizė ir pateiktas pirmasis grafikas rodo politikų populiarumą socialiniuose tinkluose (stulpelių aukštis) ir paskelbtų žinučių skaičių (antrasis grafikas). Toliau pateikiamoje analizėje matyti politikų dažniausiai vartojami žodžiai, pagyrų ir kritikos proporcijos bei „Twitterio“ galimybių išnaudojimas.
S. Kadžiulienė teigė, kad TS-LKD yra aktyviausia „Twitteryje“, ir pabrėžė paskyrų kūrimo bumą 2009 m. gegužę. „Ši informacija leidžia įžvelgti komandinį sprendimą. Galima daryti prielaidas, kad tai buvo partijos sprendimas visiems ar daugumai susikurti paskyras, nors patys politikai nelabai gerai žino, kaip jas išnaudoti“, – sakė analitikė. O socialdemokratai į „Twitterį“ sugužėjo 2011 m.
Politikai pirmajame grafike išrikiuoti pagal tai, kada pradėjo naudotis „Twitteriu“: pradedant Mantu Adomėnu kairėje ir baigiant Petru Auštrevičiumi dešinėje. Ilgiausiai čiulbantys nebūtinai turi daugiausia besiklausančių. S. Kadžiulienė kartu su kolega Darijumi Strasunsku „Twitterio“ politikus suskirstė į tris grupes: 1. Įkvepiantys: turi daug sekėjų, nors mažai čiulba, tai gerai Lietuvoje ir svetur žinomi politikai (D. Grybauskaitė, Artūras Zuokas, Algirdas Šemeta, Andrius Kubilius); 2. Čiulbantys: daug kalba, bet turi mažai klausytojų; 3. Smalsūs: stebi kitus, patys beveik nesireiškia.
Prie pasyvių čiulbėtojų galima priskirti ir tuos, kuriems „Twitter“ yra tik priedas prie „Facebooko“ arba tiesiog pastarojo klonas. Susiejus šių dviejų socialinių tinklų paskyras „Twitteryje“ automatiškai perpublikuojama politiko veikla „Facebooke“. Vienas tokių pasyvių čiulbėtojų yra Seimo narys socialdemokratas Julius Sabatauskas ir tai matyti iš dažniausiai žinutėse vartojamų žodžių: „Facebook“, „nuotraukas“, „paskelbiau“, „albume“.
Amžinai piktas R. Paksas
Antrajame grafike pateikiama „Twitterio“ žinučių turinio analizė gali pagrįsti ar iliustruoti kai kuriuos stereotipus apie politikus.
Rolandas Paksas ir jo „Tvarkos ir teisingumo“ partija politologų dažnai buvo apibrėžiami kaip „antisisteminiai“, pasižymintys priešiška visam politiniam elitui retorika. Todėl neatsitiktinai R. Paksas yra labiausiai kritika „Twitteryje“ besižarstantis politikas: net 80 proc. jo žinučių skirtos neigiamai informacijai. Kiti kritiškiausieji nuo jo atsilieka bemaž dukart: Arvydas Anušauskas (46 proc.), Irena Šiaulienė ir Agnė Bilotaitė (po 45 proc.), Viktoras Uspaskichas ir Naglis Puteikis (po 41 proc.), Jurgis Razma (40 proc.).
Daugiausia „Twitteryje“ giriasi arba kitus giria Orinta Leiputė (75 proc.), Gintaras Steponavičius (63 proc.) ir Jurgis Razma (60 proc.). Beje, pastarasis neparašė nė procento neutralių informacinio pobūdžio žinučių – visa J. Razmos informacija arba kritinė, arba pa(si)giriamoji.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti ironiška: europarlamentaro Leonido Donskio dažniausiai vartojamas žodis yra „mano“. Tačiau peržiūrėjus šių metų L. Donskio įrašus matyti, kad politikas jį vartojo informuodamas apie savo darbus: kartu su žodžiais „interviu“, „tekstas“, „straipsnis“, „įspūdžiai“, „frakcija“, „recenzija“, „vizitas“, „ataskaita“.
V. Uspaskicho žinutėse pusę žodžių sudarė užsienio auditorijai skirti angliški: „lithuania’s“, „speaking“, „landsbergis’s“, „democratic“ ir, žinoma, „immunity“.
Daugelis mažai išmano
„Twitteriu“ besinaudojančius politikus būtų galima skirstyti ir pagal išmanumą. Socialinis tinklas turi iš pirmo žvilgsnio nelabai aiškių funkcijų, kurias žymi simboliai @ ir #. Pirmasis adresuoja žinutę konkrečiam „Twitterio“ vartotojui – panašiai kaip rašant „Facebooke“ galima paminėti kitą žmogų. Antrasis padeda priskirti žinutes tam tikrai kategorijai. Pavyzdžiui, pažymėdami žinutę #Fukushima ir #Japan priskirsite ją šiam srautui, o kiti vartotojai, kuriems įdomi atominės elektrinės avarija Japonijoje, žinutę galės lengviau susirasti. „Twitteryje“ taip pat galima dalytis svetimomis žinutėmis arba nuorodomis į interneto puslapius. Visų šių funkcijų naudojimą žymi stulpelis dažniausiai vartojamų žodžių kairėje (žr. „Kaip skaityti“).
Prie išmaniausių „Twitterio“ vartotojų galima priskirti eurokomisarą A. Šemetą bei prezidentę D. Grybauskaitę. Nenuostabu, nes jų komunikacija rūpinasi spaudos tarnybos, galinčios profesionaliai naudotis „Twitteriu“ arba, jei politikas nusprendžia pamaigyti mygtukus pats, pastovėti jam už nugaros.
„Twitteris“, kurio žinutes gali sudaryti iki 140 simbolių, įpareigoja bendrauti glaustai ir aiškiai. Nėra nuotraukų galerijų, nėra informacijos apie romantinių santykių būklę, nėra ilgų kovų komentaruose – viso to, kas yra „Facebooko“ pranašumai ir kartu trūkumai. Galiausiai jame nėra draugų – tik sekėjai, klausytojai. Tik nedaugelis Lietuvos politikų moka čiulbėti savo giesmeles taip, kad pritrauktų bent tūkstantį porų ausų.
