Panevėžyje nėra daug kultūros paminklų, kurie būtų įtraukti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Tačiau juos būtina tvarkyti ir saugoti. Vienas iš tokių paminklų, kuriam reikia pagalbos, tai senasis teatro pastatas Respublikos gatvėje. Pastatas priklauso Lietuvos šaulių sąjungai (LŠS), o veiklą jame vykdo LŠS Panevėžio apskrities 5-oji rinktinė. Tačiau daugeliui panevėžiečių jis daugiau žinomas kaip UAB „Hiatas“ apdailos medžiagų parduotuvė.
Pastatą pavertė sandėliu
Kadangi 1924–1940 metais čia buvo Šaulių namai, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pastatas ir buvo grąžintas šauliams.
Kultūros paveldo departamento (KPD) Panevėžio teritorinio padalinio vyresnioji valstybinė inspektorė Laima Saulytytė-Statkevičienė aiškino, kad atgavę pastatą šauliai įsipareigojo jį restauruoti ir pritaikyti kultūrinei veiklai. Paveldosaugininkė teigė, kad pagal išgales pastatas aptvarkytas.
„Uždengė stogą, sutvarkė fasadą. Negali sakyti, kad šauliai pastatu nesirūpina“, – sakė L. Saulytytė-Statkevičienė. Inspektorė aiškino, kad pastato valdytojas privalo rūpintis kultūros paveldo objektu, o dėl finansavimo gali kreiptis į KPD.
Panevėžio apskrities archyvo direktorius Leonas Kaziukonis mano, kad pastatu rūpinamasi per mažai. Esą, nors šauliai pastatą uždengė nauju stogu, per 20 metų nesugebėjo suremontuoti salės, kurioje jau prieš 100 metų buvo rodomi spektakliai. „Salė paversta statybinių medžiagų sandėliu. Kaip parodė laikas, nuogąstavimai, kad šauliams grąžintas pastatas ilgai nebus restauruojamas ir teatro dvasia jame nebus saugoma, pasitvirtino“, – pareiškė L. Kaziukonis.
Dėl senojo teatro pastato būklės nuogąstavimus išreiškė ir kultūrologė Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
Profesorė dr. R. Aleknaitė-Bieliauskienė su širdgėla kalbėjo, kad apleistas teatro pastatas, paverstas statybinių medžiagų sandėliu, nyksta be pagarbos istorijai, iškiliems jos žmonėms ir dabarčiai. Jos manymu, miesto valdžia per menkai rūpinasi nykstančiu paveldu.
Paveldėjo šauliai
Panevėžio apskrities archyvo direktorius L. Kaziukonis prisiminė, jog atkūrus Lietuvos nepriklausomybę atgavę pastatą šauliai buvo padarę jo restauracijos projektą. „Rodos, tai 1992 metai, bet šauliams nebuvo leista užsiimti rekonstrukcija. Projektas buvo grąžintas tobulinti, nes paminklinio pastato pagal padarytą projektą nebuvo leista rekonstruoti. Vietoj rekonstrukcijos šauliai uždengė naują stogą, sutvarkė fasadą. Tačiau nei salės, nei buvusių grimo kambarių neremontavo. Salė, kurioje prieš 100 metų buvo rodyti spektakliai, paversta sandėliu“, – stebėjosi L. Kaziukonis.
Archyvo vadovo teigimu dabar pats laikas pagalvoti apie senojo teatro pastato atgaivinimą. „Puikiai suprantu, kad šauliai vieni užsiimti restauraciją nėra pajėgūs. Neturi tiek lėšų. Tačiau galima kitokia išeitis. Kaupti lėšas. Manau, kad čia iniciatyvą galėtų parodyti miesto valdžia. Kita vertus, šauliams pastatas buvo atiduotas dėl siauro miesto valdžios požiūrio. Prieš dvidešimt metų buvo galima ir kitaip pasielgti. Gal tuomet ši kultūros vertybė būtų išsaugota?“ – svarstė L. Kaziukonis.
Nyksta be pagarbos
Apmaudu į sunykusį buvusio teatro pastatą žiūrėti vilnietei profesorei R. Aleknaitei-Bieliauskienei. „Pastatas priklausė garsiai Montvilų giminei, kuri savo laiku puoselėjo kultūrą. Bent jau todėl, pagerbiant tokią garsią giminę, vertėtų išsaugoti pastatą ir pritaikyti jį kultūros veiklai. Juolab kad 1913 metais Panevėžio mielių ir spirito fabriko savininkas bei Troškūnų dvarininkas Stanislovas Montvila mieste ant Nevėžio upės krantų, prie buvusios šaltkalvių dirbtuvės, pristatė priestatą, skirtą darbininkų laisvalaikiui, ir jame atidarė teatrą“, – priminė profesorė.
Pasak jos, per dvejus metus čia buvo pastatytos 26 vienaveiksmės komedijos. „Miestelėnai mielai lankėsi apie 300–350 vietų turėjusioje salėje. Pasilinksminimuose grodavo vietinis pučiamųjų orkestras. 1919 metais teatre pirmą kartą buvo pastatyta ir suvaidinta V. Paulausko operetė „Kaminkrėtys ir malūnininkas“. Dar reikia priminti, kad 1940 metais šiame pastate buvo atidarytas Panevėžio dramos teatras. Jis išgarsino Lietuvą ir Panevėžį kaip teatrinės kultūros kraštą“, – pasakojo kultūrologė R. Aleknaitė-Bieliauskienė.
Klibino valdžią
LŠS Panevėžio 5-osios rinktinės vadas pulkininkas leitenantas Vladas Petkevičius neslėpė, kad pastatas nėra pačios geriausios būklės. „Kai buvo atiduotas šauliams, rinktinės vadas buvo kitas. Pastatą būtina remontuoti.
Tačiau pinigų tam nėra. Gerai, kad dar pavyko uždengti naują stogą. Jei tai nebūtų padaryta, pastatas šiandien čia nestovėtų“, – kalbėjo V. Petkevičius.
Pasak rinktinės vado, jis pradėjęs klibinti miesto valdžią gelbėti pastatą. „Pradėjau nuo 2008 metų. Kur tik nerašiau raštų! Parašiau į Vilnių, į KPD, bet iš ten gavau atsakymą, kad pastatu turėtų domėtis vietos valdžia. Apsilankė tuometė valdžia ir teatro vadovas. Meras buvo Vitas Matuzas. Paprašė suskaičiuoti, kiek pastato restauracija kainuos. Apskaičiavome, kad pastato restauracija gali kainuoti iki 1,8 milijono litų“, – aiškino rinktinės vadas V. Petkevičius.
Anot jo, remonto darbai taip ir neprasidėjo. „Tiek pinigų būtų užtekę tik pastato išorei suremontuoti. Be to, buvo nustatyta, kad labai prasta pamatų padėtis. Vanduo per pamatus sunkiasi į vidų. Šauliams pastatas per didelis ir jį esame išnuomoję UAB „Hiatas“. Visos reklamos, kurios kabo pastato išorėje, suderintos su paveldosaugininkais. Jie leido reklamas kabinti“, – rodė į reklamas V. Petkevičius.
V. Petkevičius teigė, kad turi planų dėl pastato išsaugojimo. „Yra minčių, tik šiandien nenorėčiau atskleisti planų. Jei pavyks suderėti su rėmėju, tuomet ir pasakysiu. Nenoriu išgąsdinti ir iš anksto pasakyti, kas rėmėjas. Tai vienintelė likusi viltis“, – diplomatiškai kalbėjo šaulių vadas.
Gali kreiptis į KPD
KPD Panevėžio teritorinio padalinio vyresnioji valstybinė inspektorė L. Saulytytė-Statkevičienė pasakojo, kad perdavus pastatą šauliams, jie įsipareigojo jį restauruoti ir pritaikyti kultūros reikmėms. „Tiesa, tas įsipareigojimas buvo žodinis. Šiaip pastatu privalo rūpinti jo valdytojas. Šiuo atveju – LŠS“, – paaiškino paveldosaugininkė.
Anot L. Saulytytės-Statkevičienės, pastato valdytojai gali kreiptis į KPD ir prašyti finansinės paramos. „Tačiau paraiškas teikti dėl finansinės paramos KPD gali tik šauliai, nes tai jų turtas. Šiuo turtu, kuris įrašytas į saugotinų kultūros vertybių sąrašą, privalo rūpintis ir jį saugoti LŠS.
KVAD Panevėžio teritorinio padalinio specialistai stebi, kaip saugomi ir prižiūrimi kultūros paveldo objektai. Jei priežiūra prasta, surašomi administracinių teisės pažeidimo protokolai ir paveldo objekto savininkai baudžiami.
Senojo teatro pastato šiais metais netikrinome. Nėra įtrauktas į mūsų planinius tikrinimo planus“, – sakė L. Saulytytė-Statkevičienė.
Savivaldybė nesikiša
Panevėžio savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vyriausiasis specialistas Benjaminas Pučkis „Sekundei“ pasakojo, kad pernai tikrino senojo teatro pastato būklę. „Kas penkeri metai fiksuojame paveldo objektų būklę. Pernai tikrinome senojo teatro pastato būklę. Kadangi šis objektas – valstybinės reikšmės paveldo objektas, patikrinimo medžiaga perduota KPD. Pastatas nėra prastos būklės, tačiau jam reikia didesnės priežiūros“, – teigė B. Pučkis.
Anot Savivaldybės paveldosaugininko, būtina perdažyti sienas, keisti langus, tvarkyti vidaus patalpas. „Restauracija nemažai kainuotų. Savivaldybė prisidėti negali, nes pastatas nėra Savivaldybės nuosavybė. Pastatas ne mūsų ir mes nesikišam.
Beje, pastato savininkai dėl finansavimo gali kreiptis į KPD. Departamentas prašymus priima iki rugsėjo mėnesio. Tačiau pateikus prašymą, dar nereiškia, kad finansavimas bus skirtas“, – pareiškė B. Pučkis.
*****
Istorija
- XX amžiaus pradžioje suaktyvėjus Panevėžio kultūriniam gyvenimui, pramonininkas ir filantropas Stanislovas Montvila perstatė Respublikos gatvėje esančias mielių ir spirito fabriko šaltkalvystės dirbtuves ir čia įrengė teatro salę. 1913 metų gruodžio 1 dieną teatro rūmai buvo iškilmingai atidaryti ir atiduoti Panevėžio miesto bendruomenei vaidinimams, muzikiniams vakarams rengti.
- Tarpukariu teatro rūmai priklausė šauliams, buvo rengiami šventiniai vakarai, koncertai, paskaitos, rodomi gastroliuojančių teatrų spektakliai. Bet svarbiausia, jog šiuose rūmuose 1941 metų kovo 15 dieną gimė ir išgarsėjo Juozo Miltinio teatras. Būtent čia buvo suvaidinti pripažinimą ir šlovę pelnę J. Miltinio režisuoti spektakliai „Heda Gabler“, „Komivojažieriaus mirtis“, „Ivanovas“, „Makbetas“, „Lauke už durų“ ir kiti.
*****
Raimonda MIKUČIONYTĖ
