Kelerius pastaruosius metus Lietuvos vasaros renginių kalendorius būna perpildytas muzikos festivalių. Muzikos apžvalgininkas Kipras Šumskas domėjosi, ar šiuo atveju kiekybė žengia koja kojon su įvairove ir kokybe.
Laukinės muzikos laukinėje gamtoje fiestų ištakos glūdi JAV. Pirmasis modernus festivalis po atviru dangumi buvo surengtas 1954-aisiais Niuporte ir šiemet švenčia savo 60-metį. Panašūs ir nepanašūs festivaliai pradėjo dygti labai staigiai ir kaipmat virto istoriją perrašančiais muzikos renginiais. Žinoma, jei žodis „renginys“ dar tinka šiam fenomenui apibūdinti – renginių organizatorius ir festivalių organizatorius šiandien gali net nesusišnekėti.
Tik prieš gerus dešimt metų pasaulyje pradėta daug ir viešai kalbėti apie tai, dėl ko žmonės iš tikrųjų važiuoja į festivalius po atviru dangumi. Festivalių organizatoriai pradėjo artimiau bendradarbiauti su alkoholio gamintojais. Žiniasklaida ėmė pikčiau ir vulgariau rašyti apie tokiuose renginiuose nublankstančią muziką ir gausų svaigalų vartojimą. Dvejonių, kiek muzikos festivaliuose iš tiesų svarbi muzika, sukėlė ir Didžiojoje Britanijoje atliktas tyrimas. Šioje šalyje vien 2003–2007 m. muzikos festivalių skaičius šoktelėjo net 70 proc. Tačiau didžioji dalis apklausos respondentų pabrėžė, kad festivalyje jie yra padarę ką nors, ko niekada nebūtų darę ne jame, pavyzdžiui, vartoję narkotikus ar turėję atsitiktinių lytinių santykių. Muzikos festivaliai po atviru dangumi tapo vieta, kur gali tapti kitoks, nei esi kasdien.
Tokia situacija tenkina toli gražu ne visus, kam artima muzikos festivalio idėja. Tad vakarietiškoji publika šiandien pasidalijusi į du priešingus polius pagal nostalgijos tipą. Vieni, vis dar braidantys rugiuose prie bedugnės, pagaliau priėjo kraštą ir krisdami bando kabintis už paskutinio šiaudo – Vudstoko, tvirtindami, kad ten muzika buvo viskas ir atlikėjai aukojosi dėl jos. Argi? Skirtingai nei daugelis mano, nė vienas garsus atlikėjas 1969-aisiais Vudstoke negrojo dėl „hipiškų“, o ne finansinių paskatų. Įdomu tai, kad Vudstoko ilgisi ir niekada ten nebuvę, ir gimę po dvidešimties metų, ir apskritai mažai ką apie ten grojusias grupes žinantys asmenys.
Kita pasidalijimo kryptis – perdėtai šiuolaikiški kasdienybės kritikai, festivalius įvardijantys kaip sekso, narkotikų ir jokio rokenrolo pamaldas. Jie jau seniai laukia, kol festivaliuose vietoj gyvų atlikėjų pasirodys hologramos. Pasakojimuose apie tam tikro festivalio muzikinius potyrius visuomet bus kalbama apie atgrasius tualetus, purvinas kojas, apsinuodijimo būdus ir panašias blogybes. Taip tarsi siekiama, kad festivaliai persirptų, sprogtų ir pasiūlytų ką nors kitokio. Ilgesys to, ko dar nebuvo.
Perviršio karta
Lietuvoje festivalių tema tapo tokia aktuali, kad galima drąsiai kalbėti apie jų perteklių. Vieno didžiausios sėkmės sulaukusių lietuviškų festivalių „Satta Outside“ komunikacija besirūpinanti Kotryna Sokolovaitė (geriau žinoma slapyvardžiu Daina Dubauskaitė) pateikė įtikinančią versiją, kodėl mūsų šalyje organizuojami festivaliai panašėja: „Organizatoriai kopijuoja gerus vieni kitų sumanymus, o atlikėjai kelia sau tikslus per vasarą pagroti kuo daugiau renginių. Jei renkiesi dalyvauti daugiau nei poroje didžiųjų festivalių, neišvengiamai juose matysi tas pačias grupes.“
K. Sokolovaitė įsitikinusi, kad Lietuvoje yra keli solidžią reputaciją pelnę muzikos festivaliai, o gerų idėjų čia toli gražu netrūksta. Kartais stinga tik noro ir užsispyrimo, taip pat pagarbos atlikėjams ir klientams. „Žinoma, ir elementaraus suvokimo, kas įmanoma, kas realu. Na, negali juk užkandinė surengti kokybiško, didelio savaitgalinio renginio, nors ne viena kasmet bando“, – teigė K. Sokolovaitė.
Renginių organizatorius Rolandas Jarušauskas akcentavo tai, kad Lietuvai pravarčiau būtų turėti bent vieną europinio lygio festivalį. Juolab kad aplinkinėse šalyse yra tokių sektinų pavyzdžių kaip Lenkijoje organizuojamas „Heineken Open’er“ arba Latvijoje vykstantis „Positivus“. R. Jarušausko manymu, Lietuvoje tokiu atitikmeniu galėjo tapti „Be2gether“, tačiau nuo 2010 m. jis nebeorganizuojamas. „Smagu, kad vis dar vyksta senas tradicijas turintys festivaliai, kad atsiranda ir naujų, įdomaus turinio, tokių kaip „Loftas fest“, „STRCamp“. Tačiau tai tik mums patiems įdomios alternatyvos“, – pabrėžė R. Jarušauskas.
Nuo 1994-ųjų itin daug elektroninės muzikos renginių surengęs Sigitas Grybas, plačiau žinomas kaip DJ Saga, prisimena, kad festivalių kultūra Lietuvoje brendo iki 2002-ųjų. Tais laikais publika buvo nuoširdi ir paprasta, o prasidėjusi klubų era praplėtė muzikinį akiratį tūkstančiams lietuvių. Viena karta baigė savo kadenciją ir atėjo nauja, kuri atsinešė ir kitokius renginius. Kalbėdamas apie pastarųjų metų pokyčius S. Grybas juos vertino pozityviai: pasak jo, pagaliau gera muzika skamba geriausiu garsu, o žmonėms suteikiama daug papildomų pramogų.
Iš tradicinio gamtos prieglobsčio į miestą pergabenti muzikos festivalį jau antrus metus pabandė menų fabriko „Loftas“ komanda. Jos organizuojamas „Loftas fest“ vyksta Vilniuje, o gamtos ir festivalio dvasios įspūdį stiprina buvusiame fabrike įrengtas kempingas dalyviams. Festivalio viešųjų ryšių atstovė Inga Norkė IQ tvirtino, kad šiuolaikinis jaunimas savo vasaros nebeįsivaizduoja be mažiausiai kelių muzikos fiestų, o didesni festivaliai pradeda vis aktyviau konkuruoti muzikiniais vardais, ne atlikėjų skaičiumi. Taip pat pastebima tendencija, kad negalintys daug gerų menininkų iš užsienio atsivežti organizatoriai programos skyles kamšo pramogomis.
„Žinoma, jei festivaliai turi rinką, joje bus ir tų, kurie tiesiog nori užsidirbti ir turbūt jiems pavyks. Deja, netrūksta ir tokių, kurie viską daro maksimaliai gerai ir finansiškai nukenčia“, – apie finansinius šios veiklos užkulisius kalbėjo I. Norkė.
Kokybė pas kaimynus
Kol sukame galvas, kaip festivalių kiekybę kilstelėti aukščiau kokybės kartelės, galbūt verta apsidairyti po kaimynų kiemą? Pavyzdžiui, Lenkija turi kelis svarbius festivalinius kozirius, kurie vis dar stebina gausias minias vietinių ir užsieniečių. Lenkai pelnytai gali didžiuotis beveik nepriekaištinga organizacija, sklandžia apsauga ir kepurę kelti verčiančiais atlikėjais. Žinoma, tai galioja tik keliems vasaros renginiams, tačiau mažai šalių gali pasigirti ir tokiais rezultatais.
Lenkijoje vykstančio festivalio „Audioriver“ organizatorius Lukaszas Napora IQ pasakojo, kad praėjo laikai, kai sėkmingam festivaliui surengti reikėjo tik daug rėmėjų ir kelių garsių vardų. Dabar verslumo atžvilgiu išlieka tik įdomesni kasmečiai renginiai, kurie buvo tobulinami metai iš metų. Tokie festivaliai turi savo bendruomenę, kuri nuo jų nenusisuks net ir tais atvejais, jei kuriais nors metais atlikėjų sąrašas ir nebus toks stiprus.
Tačiau džiugių dalykų yra ne tik pas kaimynus. Nepaisant kalbų apie svaigalus ir kitas festivalių traukos priežastis, ir Lietuvoje pastebimas pozityvus dalykas – čia daug melomanų. Galbūt skambės naiviai, bet daugybė muzikos renginių lankytojų Lietuvoje į festivalius važiuoja dėl muzikos. Tokie lankytojai atvyksta pasiruošę festivaliui, turi savo lūkesčių kartelę. Organizatoriams nelieka nieko kito, kaip tobulinti savo renginius ir nebijoti priimti kūrybiškų sprendimų. Juk auganti – ne vien kiekybės, bet ir kokybės atžvilgiu – auditorija gali padėti išaugti ir festivaliams.
