Vasarą ištuštėjus mokykloms ir darželiams ne vienas vaikas užsiėmimą suranda vadinamosiose dieninėse stovyklose, kuriose gausybė įdomios veiklos.
Daug nuveiks
Miesto ir rajono įstaigos įgyvendina savivaldybių remiamus socializacijos projektus. Nors tam skirta nedaug lėšų, tačiau ir su tiek pavyksta sudominti vaikus, nuveikti nemažai darbų.
Panevėžio rajono Ramygalos kultūros centras įgyvendina socializacijos projektą „Keisk“. Projektas siūlo keisti ir keistis susipažįstant su miestelyje esančių įstaigų darbu, perimant gerąją patirtį, kalbantis apie svarbius dalykus, šokinėjant ant čiužinių, piešiant ir veikiant dar daug ką įdomaus.
Minėto kultūros centro direktorė Loreta Kubiliūnienė sako, kad vasarą vaikų užimtumas sumažėja, vaikams kyla daugiau pagundų. Tad ieškota būdų, kaip juos sudominti, įtraukti į veiklą – leisti laiką kitaip nei yra įpratę.
Tiesa, socializacijos projektui gauta tik pusė prašytų pinigų – 700 litų, tačiau ir už šiuos pinigus susispaudus kai kas nuveikta. Projekto metu vaikai aplankys visas Ramygalos miestelyje esančias įstaigas, kurios tik sutiks priimti. Ir jau lankytasi ne vienoje, susipažinta, kaip žmonės dirba. Pasak L. Kubiliūnienės, yra ir suaugusiųjų, nežinančių dabartinės valdymo sistemos.
Eidami į seniūniją, vis dar sako, kad eina į vykdomąjį komitetą.
Taip pat gaminamos dekoracijos, siuvamos lėlės. Rengiamasi rodyti spektaklį „Mikė Pūkuotukas“. Direktorės teigimu, jis labai tinkamas – daug kalbama apie pagalbą kitam, draugystę.
„Juk galiausiai čia tikras kalbos lobynas“, – sako ji.
Vaikai jau nuspalvino ir beveik visas Ramygalos šiukšliadėžes. Jos prieš maždaug šešetą metų buvo išpieštos, tačiau per tiek laiko dažai nusiplovė. Vaikams ši veikla buvo itin smagi.
Pilna veiklos
Į kultūros centrą renkamasi du ar tris kartus per savaitę ir būnama po tris keturias valandas, o kas gali ir ilgiau. Pasak L. Kubiliūnienės, ateina kas nori, vaikai nėra pririšti – vieni kažkur išvažiuoja, ateina kiti, sugrįžta anksčiau lankiusieji ir pan.
Su jais daug kalbamasi ir apie draugystę, pagalbą, aplinką. Pavyzdžiui, šiukšlių rinkimą.
„Sakoma, kad kitur gyventi geriau, tad kalbamės, kodėl pas mus negali būti gyventi geriau“, – sako direktorė.
Mažiausiai lankytojai ketveri, o vyriausiai – keturiolika. Esant tokiam skirtingam amžiui, visi vienas kitam padeda. Įdomu ir kur nors lankantis. Pavyzdžiui, mažiesiems kyla visai kitokių klausimų nei didiesiems vaikams. Direktorė pasidžiaugė, kad įstaigų, kurios priima lankytojus, darbuotojai būna pasiruošę, pasakoja taip, kad būtų įdomu įvairaus amžiaus vaikams.
Projektas pradėtas gegužės pabaigoje, o baigsis rugsėjį spektakliu „Mikė Pūkuotukas“. Tikimasi, jei spektaklis pavyks, jis bus parodytas ir platesnei auditorijai.
Pasak L. Kubiliūnienės, jei būtų gavę daugiau pinigų projektui, būtų įsigyti molbertai. Tapyti būtų važiuojama į stumbryną ir Bistrampolio dvarą. Tačiau pinigų gauta per pusę mažiau, tad šis planas liks neįgyvendintas. Nepaisant to, tikimasi, kad vaikus bent pavyks nuvežti į Bistrampolio dvarą pasižvalgyti.
Gali pasirinkti
Į kultūros centrą ateina ne vien tie vaikai, kurie neturi ką veikti vasarą, o tėvai neišgali nupirkti kelialapio į stovyklą. L. Kubiliūnienės teigimu, dabar kelialapis vienam vaikui į stovyklą kainuoja vos ne panašiai tiek, kiek gauta visam šiam projektui, ir kasdien lankosi nuo 10 iki 20 vaikų.
„Išėjai į miestelį su septyniais, bepiešiant prisijungia dar visa krūva“, – juokauja ji.
Vaikams patrauklu ir tai, kad ne visi nori kažką daryti kolektyve. Čia gi leidžiama laisvai pasirinkti – nori, lik stebėtoju, nori, dalyvauk, keisk veiklą. Pasak L. Kubiliūnienės, kultūros centre yra ir įvairių kolektyvų, tačiau ten veikla grupinė.
Direktorė pažymi, kad iš pradžių vaikai buvo susivaržę, o dabar bendrauja noriai. Tą pokytį pastebi ir aplinkiniai. Kai kurie gyventojai vaikams ir saldainių nuperka.
Daiva SAVICKIENĖ
