Manoma, kad vasarą suvalgius apie 10 kg uogų šaltuoju metų laiku pas gydytojus lankytis tenka gerokai rečiau. Tad pats laikas papildyti organizmo vitaminų ir mineralinių medžiagų atsargas. Gamta nepadovanojo žmonėms nieko naudingesnio sveikatai nei uogos – biologiškai aktyvių medžiagų koncentracija jose įspūdinga, o žalingų komponentų kiekis tiesiog niekingai menkas. Štai kodėl Vakarų Europoje uogos imtos vadinti supermaistu.
Nieko kenksmingo
Mokslininkai visai rimtai tikina, kad daugelyje uogų yra medžiagų, pagal poveikį sveikatai prilyginamų medicininiams preparatams.
Jos mažina cholesterolio kiekį kraujyje, saugo kraujagysles nuo aterosklerozės, pagelbsti diabetikams, užkerta kelią onkologinėms ligoms, naikina kai kurių rūšių piktybines ląsteles. Šios gardaus produkto savybės įrodytos atlikus mokslinius tyrimus.
Vasarą šviežių uogų ant stalo turi būti kasdien, o geriausia jomis gardžiuotis net kelissyk per dieną. Mažiausiai suvalgyti reikėtų stiklinę.
Ir uogos tegul būna skirtingos – visos kartu jos veiks dar stipriau. Nereikėtų tos gamtos dovanos užmiršti ir sezonui pasibaigus.
Daugiausia naudos suteikia smarkiai termiškai neapdorotos uogos, todėl rekomenduojama jas užšaldyti arba džiovinti.
Vietoj deserto – sriuba
Uogos dažniausiai valgomos pasistiprinus sotesniu maistu, kartais jos apibarstomos cukrumi. Bet daug naudingiau būtų jas vartoti kaip salotas prieš „rimtą“ valgymą arba kaip užkandį praalkus, pavyzdžiui, su varške arba kitokiu rauginto pieno produktu. Ir štai kodėl.
Pirmiausia, uogose daug pektinų, taigi patekę į organizmą vos pradėjus valgyti jie trukdys pasisavinti cholesterolį, riebalus ir kai kurias kitas kenksmingas medžiagas, gaunamas su pagrindiniais patiekalais.
Antra, daugelyje uogų yra medžiagų, reguliuojančių cukraus ir angliavandenių pasisavinimą, taigi jas suvalgius prieš mėgaujantis desertu gliukozės kiekis kraujyje staigiai nepadidės. O jei uogos valgomos pusryčių ar pietų pabaigoje, cholesterolis, riebalai ir angliavandeniai jau būna įsiurbti virškinamajame trakte.
Neverta atsisakyti ir daugelio mėgstamo kompoto. Tik svarbu jį tinkamai paruošti – ne ilgai virti, o supilti uogas į termosą, užpilti verdančiu vandeniu ir užsukus dangtelį palaikyti iki ryto.
Įprastas tuo metu užderančias uogas galima papildyti erškėtuogėmis arba gudobelių vaisiais, o pasaldinti kompotui vietoj cukraus puikiai tinka naudoti stevijų lapus arba miltelius. Šis augalas – natūralus cukraus pakaitalas, nors jis irgi saldus, greitai pasisavinamų angliavandenių jame nėra.
Valgyti uogų neturėtų baimintis ir sergantieji cukriniu diabetu. Juk, be cukraus, jose yra aibė naudingų medžiagų. Daugelyje uogų yra pakankamas paskatinti insulino išsiskyrimą magnio ir kalio kiekis.
Šio kasos gaminamo hormono aktyvumą didina salicilo rūgštis, o jos daug yra avietėse. Žemuogės, braškės, gervuogės turi medžiagų, poveikiu panašių į biguanidus – populiarius vaistus, skiriamus diabetikams.
O į arbatą sveika įsidėti sodo ir miško uogų lapų – jie taip pat pasižymi gydomosiomis savybėmis ir ne veltui įeina į vaistažolių mišinių, rekomenduojamų vartoti sergantiesiems cukralige, sudėtį.
*****
Kurias pasirinkti?
Naudingos visos uogos, bet kai kurios – ypač.
Juodieji serbentai vertingesni už raudonuosius ir juo labiau baltuosius.
Raudonos avietės turi daugiau sveikatą puoselėjančių medžiagų nei geltonos. Mėlynosios slyvos ir tamsios spalvos trešnės naudingesnės už jų šviesias giminaites. Taigi kuo uogų atspalvis intensyvesnis, tuo geriau.
Šioks toks aitrumas ir rūgštelė taip pat liudija uogų naudą, todėl verta teikti pirmenybę paprastoms vyšnioms, o ne saldžioms stambioms trešnėms. Tiesa, pastarųjų taip pat nereikia nuvertinti.
*****
Parengė Akvilė Gotautaitė
