Sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis teigia, kad kraujas negali būti prekė. Todėl skubinama kuo greičiau pereiti tik prie neatlygintinos kraujo donorystės. Tačiau pernelyg didelė skuba gali sukelti rimtą kraujo ir jo komponentų trūkumą.
„Pereiti prie vien neatlygintinos kraujo donorystės galima per vieną naktį. Tačiau sugrįžti atgal prie dabartinės sistemos gali būti sunku“, – apie galimybes kraują rinkti tik iš neatlygintinai dovanojančių žmonių kalbėjo Nacionalinio kraujo centro vadovas Vytenis Kalibatas. Anot jo, nuo pat 1995 m., kai buvo įteisinta galimybė donorams atlyginti už kraujo davimą, buvo aišku, kad be kompensacijų būtų sunku patenkinti kraujo ir jo komponentų poreikį Lietuvoje.
2012 m. Valstybinės ligonių kasos kraujo donorų kompensacijoms skyrė 2,73 mln. litų, o 2013 m. – 2,5 mln. litų. 2012 m pirmąjį pusmetį tik 29 proc. visų kraujo donacijų buvo suteiktos neatlygintinai. Šių metų pirmąjį pusmetį šis rodiklis pakilo iki 31,6 proc.
„Šiuo metu apie trečdalį visų donorų kraujo teikia neatlygintinai, – teigė V. Kalibatas. – Būtent jie yra geriausi ir sveikiausi donorai. O atlygio už kraują norintys asmenys dažnai priklauso tam tikroms rizikos grupėms. Moksliškai patvirtinta, kad tie, kurie duoda kraujo už atlygį, dažniau būna užsikrėtę hepatitu B ir C.“ Anot V. Kalibato, ne paslaptis, kad, norėdami gauti kompensaciją už kraują, jo teikia ir nuo alkoholio ar kitų priklausomybių kenčiantys asmenys, kuriems donorystė tapusi vienu pajamų šaltinių.
Tačiau vien neatlygintinai kraujo duodančių asmenų vis dar per mažai, kad jo užtektų sveikatos įstaigų poreikiams. „Vien nemokamai duodančių kraujo pastangomis nesugebėtume aprūpinti sveikatos įstaigų“, – pripažino Nacionalinio kraujo centro vadovas. Vis dėlto jis sutinka, kad reikia judėti neatlygintinos donorystės link. „Tai daro visos civilizuotos šalys ir visuotinai pripažįstama, jog tai sveikiausias būdas gauti kraujo. Jis neturėtų tapti preke, o donorystė turėtų išlikti dovanojimu, ką ir reiškia pats lotyniškas žodis donore“, – kalbėjo V. Kalibatas.
Tačiau Nacionalinio kraujo centro vadovas abejoja, ar per trumpą laiką įmanoma pasiekti šį tikslą. Anot jo, pereiti prie vien neatlygintinos kraujo donorystės galima tik kruopščiai tam pasirengus, įvertinus dabartinę padėtį ir parengus aktyvias donorystę skatinančias programas: „Aš įsivaizduočiau, kad gali prireikti kokių penkerių metų, kol Lietuvoje bus galima remtis tik neatlygintinais donorais.“
Dar 2006 m. buvo patvirtinta Neatlygintinos kraujo donorystės propagavimo programa 2006–2015 m. Joje numatyta, kad iki 2013 m. gruodžio 31 d. reikėtų pasiekti 70 proc. neatlygintino kraujo dovanojimo apimtį visose kraujo donorystės įstaigose, o iki 2015 m. pabaigos šis rodiklis turėtų siekti 98 proc. Jau dabar akivaizdu, kad numatytų tikslų šiemet įgyvendinti nepavyks, o ir galutinio programos tikslo įgyvendinimo laiką reikėtų gerokai pratęsti.
Vienu žaidėju mažiau
Didelė dalis programos sėkmės priklauso nuo visuomenės pasitikėjimo donorystės prasme ir visos sistemos skaidriu veikimu. Tačiau pastaraisiais metais netrūko įvairių skandalų, susijusių su kraujo donorystę vykdančių institucijų veikla. Tarpusavyje besivaržantys kraujo centrai nevengdavo šmeižti vieni kitų, o kylantys įtarimai dėl galimų machinacijų su kraujo komponentais sulaukdavo ir teisėsaugos institucijų dėmesio.
Šioje kovoje galutinai pralaimėjo Kaune įsikūręs Kraujo donorystės centras, su kuriuo pastaraisiais metais įvairių konfliktų turėjo Sveikatos apsaugos ministerijos įsteigtas Nacionalinis kraujo centras.
Liepos 27 d. buvo galutinai panaikintos viešosios įstaigos Kauno kraujo centro ir uždarosios akcinės bendrovės Kraujo donorystės centro licencijos vykdyti kraujo donorystės paslaugas. Dar balandžio 26 d. vienintelei privačiai bendrovei, užsiimančiai kraujo bei jo komponentų surinkimu ir tiekimu sveikatos apsaugos įstaigoms, buvo laikinai sustabdyta licencija. Kaip agentūrai BNS teigė Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos direktorius Juozas Galdikas, Kauno kraujo centras nesugebėjo įrodyti galintis teikti kokybiškas paslaugas. „Procedūrų tikrai labai daug, jos jau seniai patvirtintos ministro įsakymais ir tiesiog privalu jų laikytis. Įstaigos turi įrodyti, iš pradžių bent jau raštu, kad jos tų visų reikalavimų ir procedūrų laikosi. Jos nesugebėjo įrodyti net raštu, kad jų laikysis“, – teigė J. Galdikas.
Šiuo metu vykdoma Kraujo donorystės centro bankroto procedūra. Be to, dar pernai šiai bendrovei buvo pareikšti įtarimai dėl sukčiavimo, dokumentų suklastojimo, piktnaudžiavimo tarnyba, neteisėto vertimosi ūkine, komercine veikla. Įtarta, kad 2007–2009 m. pagal sutartį su Austrijos farmacijos įmone iš Lietuvos išvežė ir pardavė nemažą kiekį iš donorų surinktos kraujo plazmos, nors deklaruota, kad plazma išvežta frakcionuoti, t. y. perdirbti.
Tad šiuo metu Lietuvoje veikia trys įstaigos, kurios gali rinkti ir šalies sveikatos įstaigoms perduoti kraują bei jo komponentus: Nacionalinis kraujo centras, Santariškių klinikų kraujo centras ir Kauno klinikų kraujo centras. Nors privatus Kraujo donorystės centras žlugo, anot V. Kalibato, Lietuvos sveikatos įstaigos nepatyrė kraujo ar jo komponentų trūkumo. „Mes sugebame užtikrinti būtinus poreikius, nors ir teko šiek tiek persitvarkyti, padidinti donacijų kiekį. Gydymo įstaigos nepajuto neigiamų padarinių nutraukus Kraujo donorystės centro veiklą“, – teigė V. Kalibatas.
Nauja donorystės sistema?
Sveikatos apsaugos ministras V. Andriukaitis taip pat žiniasklaidai teigė, kad nutraukus privačios bendrovės veiklą bus sukurtos teisinės sąlygos nemokamai donorystei ir bendrai sistemai sukurti. Ministerijos planuose numatyta įsteigti Nacionalinę kraujo tarnybą, kuri centralizuotai rinktų kraują iš donorų ir skirstytų jį gydymo įstaigoms. Taip pat sveikatos apsaugos ministro įsakymu sudaryta darbo grupė, vadovaujama viceministro Gedimino Černiausko, parengė Kraujo donorystės įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą. Projekte siūloma nustatyti, kad kraujo donorystės įstaiga yra tik valstybės asmens sveikatos priežiūros viešoji įstaiga ar jos padalinys, atsakingi už kraujo ar jo komponentų surinkimą ir ištyrimą.
Nacionalinio kraujo centro vadovas negali būti visiškai ramus ne tik dėl būsimos donorystės sistemos pertvarkos. Kaip tik prieš kelias savaites teismui buvo perduota ikiteisminio tyrimo medžiaga, kurioje tirtos Nacionalinio kraujo centro sutartys su Vokietijos įmonėmis: jos turėjo perdirbti Lietuvos donorų kraujo plazmą į keturis vaistinius preparatus, ir pagal šias sutartis 2005–2009 m. iš Lietuvos buvo išvežta apie 40 tonų kraujo plazmos. Tyrime teigiama, kad vietoj keturių sutartyse numatytų vaistinių preparatų užsakyta pagaminti tik vieną ir juo aprūpinti Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigas. Kiti trys vaistiniai preparatai buvo registruoti pavėluotai, jų naudojimo terminui jau pasibaigus, todėl jais nespėta aprūpinti šalies gydymo įstaigų. Anot tyrėjų, V. Kalibatas netinkamai organizavo Lietuvoje surinktos plazmos eksportą, perdirbimą. Todėl kraujo komponentais netinkamai aprūpinus šalies ligonines valstybė patyrė 3,7 mln. litų nuostolių.
„Džiaugiuosi, kad pagaliau po kelerių metų tyrimų visa medžiaga bus perduota teismui, – teigė pats V. Kalibatas. – Būtent teismas ir padės galutinį tašką šioje istorijoje.“ Vis dėlto, jei artimiausiu metu bus įkurta centralizuota kraujo donorystės tarnyba, vargu ar jai vadovaus ilgametis Nacionalinio kraujo centro vadovas. Donorystės sistemos pertvarka gali tapti rimtu pretekstu pakeisti ir įvairių įtarimų neskaidria veikla neišvengusį V. Kalibatą.
