Ilgą laiką buvusi išskirtine emigrantų šalimi, Lietuva pastaruoju metu artėja prie migracijos saldo balanso. Emigrantų iš Lietuvos po truputį mažėja, o atvykstančių skaičius auga.
Remiantis Lietuvos statistikos mėnesiniais migracijos srautų duomenimis, 2013 m. birželį išvykusių buvo 968 daugiau nei atvykusių. Ilgą laiką kiekvieną mėnesį iš Lietuvos išvykdavo keliais tūkstančiais daugiau žmonių, nei atvykdavo. 2010 m. viduryje išvykimą kas mėnesį deklaruodavo maždaug 4 tūkst. daugiau asmenų nei atvykimą.
Jei ne šiemet, tai 2014 m. išvykstančių ir atvykstančių kasmėnesinis srautas gali susilyginti, o galbūt net ir pakrypti į priešingą pusę. Metiniai migracijos rodikliai vis dar bus neigiami, tačiau šie metai gali tapti migracijos tendencijų persilaužimo tašku.
Ypač ryškėja didesni grįžtančių lietuvių srautai. 2010 m. į Lietuvą atvykusių skaičius per visus metus siekė tik 5,2 tūkst. žmonių. 2011 m. jų jau buvo 15,7 tūkst., o 2012 m – 19,8 tūkst. Šiemet per pirmus šešis mėnesius atvyko 10,3 tūkst. asmenų. Didžioji jų dalis, kaip ir prieš tai buvusiais metais, – lietuviai.
Štai 2012 m. 87 proc. atvykusių turėjo Lietuvos pilietybę, t. y. buvo grįžtantys emigrantai. Tarp kitų šalių piliečių dominavo rusai (526 atvykę į Lietuvą 2012 m.), ukrainiečiai (377) ir baltarusiai (363). Panašios proporcijos turėtų išlikti ir šiemet.
Nusiraminti dar anksti?
Vis dėlto oficialiai registruotos migracijos statistika nebūtinai parodo visą paveikslą. Ekonomistas Rimantas Rudzkis kol kas skeptiškai vertina statistikos atskleidžiamas tendencijas, kurios rodo artėjantį galimą pozityvų migracijos saldo. „Jei pasikliautume tik oficialiai deklaruotų emigracijos rodiklių statistika, žinoma, tai būtų sveikintina tendencija, – teigė R. Rudzkis. – Tačiau niekas negali pasakyti, kokia yra nedeklaruojama emigracija. Teigiama, kad po to, kai 2009 m. buvo įvestos pataisos dėl privalomojo sveikatos draudimo (PSD) mokesčio mokėjimo, visi suskubo deklaruoti išvykimą, kad jo išvengtų. Tačiau tai buvo akivaizdu tik 2010 m., kai staigiai šoktelėjo deklaravusių išvykimą skaičiai. O šiuo metu vėl niekas per daug nesijaudina dėl to. Negirdėjau, kad kas nors būtų buvęs nubaustas už tai, kad nemoka PSD mokesčio. Todėl gali būti, kad nedeklaruojamos emigracijos mastas gana didelis.“
Anot R. Rudzkio, mikrolygiu vis dar egzistuoja gana didelis trumpalaikės darbo emigracijos mastas. „Nemažai žmonių išvažiuoja uždarbiauti į užsienį keliems mėnesiams ar pusmečiui, vėliau grįžta į Lietuvą išleisti pinigų. Jų, kaip emigrantų, greičiausiai niekas nefiksuoja. Tačiau jie iš Lietuvos darbo rinkos iškrenta“, – pasakojo R. Rudzkis. Anot jo, labai trūksta strateginių, ilgalaikių tendencijų tyrimų, kurie atskleistų tikrąjį emigraciją mastą ir padarinius Lietuvos ekonomikai.
2012 m. vieną tokių tyrimų publikavo Viešosios politikos ir vadybos institutas. Egidijaus Barcevičiaus ir Dovilės Žvalionytės sudarytoje knygoje „Užburtas ratas? Lietuvos gyventojų grįžtamoji ir pakartotinė migracija“ buvo tiriama, kas skatina šalies žmones emigruoti ir grįžti, kaip sekasi integruotis darbo rinkoje buvusiems emigrantams.
Tyrime konstatuota, kad migraciją būtina vertinti kaip tęstinį ar besikartojantį reiškinį – dažnai Lietuvos gyventojas, ilgesnį laiką gyvenęs, dirbęs ar besimokęs užsienyje, ketina dar ne kartą išvažiuoti. Anot tyrėjų vykdytų apklausų, pakartotinai išvykti planavo maždaug pusė visų grįžusių, iš jų ketvirtadalis buvo tvirtai apsisprendę. Tarp pakartotinio išvykimo motyvų buvo minimos tiek asmeninės priežastys (Lietuvoje uždirba mažiau nei užsienyje), tiek bendresnės, tokios kaip nusivylimas Lietuvos perspektyvomis ir vyraujančiu požiūriu į žmones. Mokytis arba studijuoti užsienyje numatė 25 proc. iš planuojančių pakartotinai išvykti.
Būtent tokios tendencijos skatintų į migraciją žvelgti kaip į nuolatinės apytakos procesą, o ne fiksuotą vienų ar kitų metų statistinį rodiklį. Tačiau pastarųjų metų grįžimo tendencijos liudija, kad Lietuvoje po truputį gali nusistovėti apylygis migracijos saldo, kuris žymėtų ir gerėjančią bendrą socialinę ekonominę Lietuvos padėtį.
Emigracija negali amžinai didėti
Kaip teigė E. Barcevičius, jo nė kiek nestebina pastaruoju metu mažėjantys išvykstančių ir atvykstančių į Lietuvą srautų skirtumai. „Dar prieš ekonomikos krizę matėme, kad emigracijos mastas slopsta, o grįžtančių į Lietuvą daugėja. Aišku, ekonomikos krizė ir tokie pokyčiai kaip būtinybė deklaruoti išvykimą dėl PSD mokesčio gerokai pakeitė besiklostančias tendencijas. Tačiau niekada nemaniau, kad pastarųjų metų padidėjusios emigracijos tendencijos nuolat augs kylančia kreive“, – teigė E. Barcevičius.
R. Rudzkis pripažino, kad grįžtamosios migracijos tendencijos pastaraisiais metais taip pat pastebimos. „Galima matyti ir stiprėjančią priešingą migracijos kryptį. Pastaraisiais metais ES šalys susidūrė su ekonomikos sunkumais, todėl gerokai sugriežtino socialinių išmokų tvarką ir atidžiau stebi užsieniečius, kurie anksčiau gal net piktnaudžiaudavo tuo. Todėl lietuviai, kurie anksčiau džiaugdavosi, kaip jie vos ne už dyką gauna įvairią socialinę paramą, dabar jau nebeturi tiek privilegijų. Tai, matyt, skatina kai kuriuos grįžti, o kitus neskubėti išvažiuoti“, – svarstė R. Rudzkis. Vis dėlto jis nesiryžo prognozuoti, ar nusistovės tokie migracijos srautai, kokie buvo maždaug 2005–2007 m. Anot R. Rudzkio, užsienyje stiprėja lietuvių diasporos centrai, jie tampa ir naujų emigrantų iš Lietuvos traukos taškais.
Kaip rodo statistiniai duomenys, kitų šalių piliečiai kol kas nesiveržia į Lietuvą ir artimiausiu metu neturėtų tapti esminiu imigracijos šaltiniu. Net Rytų Europos šalių piliečiai, kuriuos traukia ES, Lietuvos dar nelaiko trokštama atvykimo šalimi. „Atvykėliai iš Rytų Europos tik nedidele dalimi gali kompensuoti darbo rinkos praradimą dėl lietuvių emigracijos, – teigė R. Rudzkis. – Juk tie patys rusai ar ukrainiečiai, jei jau gauna Šengeno vizas, mieliau važiuos užsidirbti toliau į Vakarų Europą, nei dirbs Lietuvoje.“
