Viršutinė jos suknelės dalis – maždaug 5 cm pločio horizontalios raudonos ir juodos juostos – atrodė lyg restorano dizainerių specialiai suprojektuota. Trumpai pakirpti juodi plaukai ir liūdesį pramušančios linksmos blyksnės akyse buvo kitas svarbus bruožas.
Visų pasaulio barų, kavinių ir užeigų svarbiausias elementas yra lankytojai – gėrėjai ir valgytojai. Šiandien tai buvo akivaizdu. „Le Rouge“ Kauno restoranų gatvėje, besipuikuojančioje Vilniaus pavadinimu, interjeras buvo darniai disciplinuotas ir visu korpusu lenkė vidutinius Paryžiaus apšepimo standartus. Vieniems tai patinka, kitiems – ne.
Kita priešais mane užstalėje vietą užėmusi moteris netilpo į architektūros projektą, bet gerąja prasme. Juk gana vienos aštrios briaunos trikampyje, kurį tik retsykiais paversdavo ketvirtainiu neįkyrus, tinkamai subrendęs padavėjas. Tikra dovana: dvi valandos trims gerame restorane. Jei mažiau burnų, tuomet ribotas valgių skanavimas, jei daugiau – reporteris ima ir pasimeta skoniuose. Galiausiai dvi įdomios moterys vienoje užstalėje buvo rimtas nuodėmės pateisinimas. Juk nesyk skaitytojams kartojau, kad vengiu prancūziškų restoranų Lietuvoje. Per didelė rizika nusivilti, per didelis pavojus susidurti su pretenzingais snobais.
Nepasakosiu, ką kalbėjome ir kas akyse žibėjo. Eikim stačiai prie virtuvės. Gurkšnodami baltą gerą namų vyną pradėjome žvalgybą. Valgiaraštis buvo toks pat drausmingas kaip restorano interjeras ir padavėjo darbas. Pirmiausia buvo patiektos dvi lėkštės sriubos (joms) ir salotos su ožkų sūriu ant traškaus prancūziškojo batono (man). Sukaupęs visas vaidybos atsargas pirmas grybštelėjau sriubos. Vienoje buvo provansietiška daržovienė: paprasto, lengvo, suvaldyto skonio. Kita – kreminė svogūninė su kontė sūriu – išrankesniam žmogui, kuris darnioje įvairovėje ir froidistinėje geometrijoje randa daug prasmingo grožio. Abi sriubos atskirai paėmus buvo sėkmės pavyzdžiai, bet proga paragauti iškart abiejų buvo it 1 pridėjus prie 1 gauti 3. Gaivus salotos lapas ir skrebutis su ožkų sūriu buvo sutvirtintas saldaus prancūziško padažo (reportažui tiktų ir pažado) skiediniu ir virtuvine intriga.
Kuo toliau, tuo gražesni pietūs. Priešais raudonomis ir juodomis juostomis dryžuotą krūtinę atsirado lėkštė su Dižono garstyčiose marinuota triušio šlaunele. Kaimynystėje jaudinančiai dvelktelėjo tikrai neperkepti kalmaro ritiniai, o mano lėkštėje puikavosi santūrumo ir susivaldymo meno kūrinys: ant plonai pjaustytų bulvių pjedestalo atsargiai gulė garuose paruoštas sterko luitas su spalvotų daržovių juostelių gniužulėliu. Visi trys valgiai buvo palaiminti šefo estetinio skonio, kruopščiai sudėlioti, bet maniškis kūrinys nurungė kitus.
Priekabiavau kaip įmanydamas, vargiai stabdydamas pagundą pasirodyti. Jos žinojo, kad esu serijinės monogamijos polinkių restoranų reporteris, truputį bijantis prarasti darbą. Žinojau, kad jos žinojo, bet visa tai neužčiaupė kalbos ir nesugadino puotos. Triušienos padažas buvo tiesiog nuostabus. Stebėjausi, kad garstyčių grūdeliai taip dera prie tirpstančio kulšies kąsnio. Vėl turiu prisipažinti, kad kalmaro paruošimas pranoko mano lūkesčius. Natūralumas minus laukinis jūros dugno kvapas, tirpstantis minkštumas plius kąsnio džiazavimas.
Savo sterką pasitikau labai rimtai. Pirmiausia norėjau pabandyti lietuviško, tikėtina, šviežio, produkto. Mūsiškiuose valgiaraščiuose dar neatsirado paprotys žymėti šaldytus produktus. Tačiau netrukom padavėjo iškvosti, kaip „Le Rouge“ elgiasi su ežerų ar jūrų šviežiena. Pasirodo, savaitgaliais (pasigailėjau čia atsidūręs trečiadienį) gerieji valgytojai turi galimybę ragauti šaldiklių išvengusių gėrybių. Maniškė žuvis priklauso prie nuobodoko skonio gyvių, todėl tik virėjo išradingumas leidžia atskleisti autentišką prigimtį, paryškinti žuvies kąsnio savybes apkepta ar garinta daržove. Pasakysiu tiesiai: dar kiek kietokos bulvių skiedros, sulipdytos kiaušinių į vieną plokštainį, labai puikiai tiko. Mažytis daržovių ansamblis čia tiko it kokia petite noir jaunai paryžietei. Jau seniai nebuvo tokio sėkmingo užstalės trikampio, garsiai reiškiau susižavėjimą.
Valguriavome taip ilgai, kad net leidome savoms lėkštėms atvėsti, o skoniams reikšti tinkančiam žodynui išsisemti. Darsyk šypsenų ruletė, darsyk gardaus pasirinkimo sunkenybė. Sutarėme, kad du deserto bandymus atliksime trise. Supratingo padavėjo paprašėme atnešti prancūzišką ledų ir šerbeto šaltame šampane ir visiškai priešingo dalyko – pakeptų karamelintų obuolių su pyrago trupiniais. Ir, žinoma, po puodelį kavos. Kovojome šaukšteliais ir šakutėmis mažuose deserto induose, o jausmai liejosi garsais be žodžių ir žvilgsniais be mirkčiojimo. Gali drąsiai pasakyti, kad „Le Rouge“ nėra jokios rizikos. Nei per daug prisisvajoti, nei demonstratyviai nusivilti. Kita vertus, čia atsiranda proga kasdienei išminčiai patikrinti, per daug neprisisvajoti, o tenkintis tomis akimirkomis, kurias dovanoja tikrai geras valgis ir tikrai įdomios kalbos.
Nežinia, ar tiks reportažas be kainų. Beje, jos paskelbtos tinklalapyje. Tačiau galiu pasakyti be didelių dvejonių, kad tai tikrai nebrangus restoranas, kuris gali pratinti net labai vidurinių sluoksnių smaguriautoją. Kainos tikrai neprivers širdies ritmo šėlioti. Salotos nuo 13 iki 23 litų, sriubos ir desertai – nuo 6 iki 10, pagrindinių patiekalų kainų skalė svyruoja nuo 13 iki 40 litų. Pridurčiau – tikrai rinktinis vidutinės kainos vynas. Ką ir sakysi, labai geras restoranas labai normaliems, praktiškiems ir gyvenimo nepribaigtiems žmonėms.
Penkios šakutės
„Le Rouge“, Vilniaus g. 26, Kaunas
