Didžiosios Britanijos „Tate“ muziejaus žiniasklaidos ir auditorijos formavimo vadovas Marcas Sandsas mano, kad šiandien muziejai turi galimybę tapti svarbesni nei bet kada anksčiau. Ko reikia imtis, kad ta galimybė būtų išnaudota, IQ svečio klausė tarptautinės konferencijos „We are museums“ Vilniuje metu.
– Ne tik muziejų, bet ir kitų kultūros įstaigų atstovai nuo viešųjų ryšių ir reklamos poreikio kartais atsitveria fraze „kam reikia, tie ir taip ateis“. Kaip manote, muziejai turėtų labiau koncentruotis į auditorijos kokybę ar kiekybę?
– Manau, jūsų minėta frazė yra iš esmės klaidingas požiūris. Ta auditorija, „kuriai reikia“, iš tiesų į muziejų ateis pati, nes ji domisi menu, jį išmano. Tačiau tikrai įdomi auditorija yra tie žmonės, kurie apie meną žino mažiau. Įprasta manyti, kad dalis meno skirta tikriesiems žinovams, o dalis – masėms. Tačiau aš manau, kad menas skirtas visiems ir neturėtų būti elitizuojamas. Manyti, kad menas skirtas tik išrinktiesiems, yra klaidinga ir net moraliai neteisinga. Ypač tuo atveju, jei tas menas kuriamas, saugomas, eksponuojamas valstybės lėšomis. Jei tavo mokesčiai panaudojami kolekcijai sukaupti ir išlaikyti, tu turi visišką teisę ją pamatyti. Maža to, turi teisę ir į pagalbą, kad geriau tą meną suvoktum.
Meno suvokimas yra kaip raumuo: jei jo netreniruoji, jis tiesiog sunyksta. Kuo daugiau meno matai, tuo geriau jį supranti ir pamėgsti. Todėl žmonės turėtų būti skatinami kuo aktyviau lankytis muziejuose.
– Koks, jūsų nuomone, šiuolaikinėje visuomenėje yra muziejų vaidmuo?
– Geriausiai galiu atsakyti, be abejo, iš „Tate“ muziejaus perspektyvos. Sakyčiau, kad „Tate“ vaidmuo yra plėsti žmonių žinias apie meno suvokimą. Apskritai manau, kad muziejų vaidmuo visuomenėje tampa vis svarbesnis. Juk tai vieta, kur turime galimybę daug geriau suvokti mus supantį pasaulį. Todėl manau, kad šiandien muziejai turi didesnį potencialą ir atlieka svarbesnį vaidmenį nei praeityje, nors tai visada buvo viena svarbiausių kultūros reprezentavimo vietų.
Šiuolaikinis pasaulis yra labai trikdantis, keliantis daug klausimų. Tad tinkamai funkcionuojantis muziejus gali atverti mūsų protus, paruošti mąstymą interpretacijoms. O tai labai įdomu. Geriausi pasaulio muziejai yra tie, kurie skatina ne tik galvoti apie pasaulio meną, bet ir apskritai apie šiuolaikinio pasaulio dėsnius, skatina mąstyti ir interpretuoti.
– Kokį įspūdį jums paliko Lietuvos muziejai, kuriuose teko lankytis?
– Nacionalinės dailės galerijos pastatas yra ypatingas statinys. Nustebau išgirdęs, kad galerijos lankytojų skaičius mažėja. Prieš porą metų lankiausi ten parodoje, man ji paliko visai gerą įspūdį. Šįkart Vilniuje taip pat aplankiau porą žavingų mažų muziejų. Vienas jų, visai prie Šiuolaikinio meno centro (Kazio Varnelio namai-muziejus – IQ past.), yra tikrai nepaprastas, man jis labai patiko.
Kai prieš porą metų lankiausi Lietuvoje, sužinojau, kad muziejams skirtos biudžeto lėšos buvo smarkiai apkarpytos. Tačiau ir tada, ir dabar man vis tiek susidarė įspūdis, kad Vilniaus muziejai yra labai kūrybinga ir aktyvi erdvė.
– Užsiminėte, kad daug kur, taip pat Didžiojoje Britanijoje, yra nemažai kuratorių, kurių skaitmeninės technologijos ir jų atveriamos galimybės tiesiog nedomina. Kaip spręsti šią problemą?
– Manau, kad tai tėra laiko klausimas. Meno ir skaitmeninių technologijų ryšiai palyginti labai nauji. Jei mūsų pokalbis vyktų po dešimties metų, jis būtų visiškai kitoks. Bėgant laikui žmonės natūraliai vis daugiau bus susiję su naujosiomis technologijomis. Juk ir išmaniaisiais telefonais naudojasi vis daugiau žmonių, nors tai – tik pati proceso pradžia. Šiandien išmanieji telefonai vis dar iš dalies yra šiek tiek išskirtinis, ne kiekvienam prieinamas dalykas, bet po penkerių metų taip tikrai nebebus.
Nesvarbu, ar esi kuratorius, ar muziejaus vadovas, ar esi atsakingas už rinkodarą, ar už viešuosius ryšius – vis tiek nori to paties: kad žmonės pamatytų meno kūrinius. Niekas nenori regėti tuščių galerijų. Tad kartais skaitmeninės technologijos yra galimybė pritraukti daugiau lankytojų į meno erdvę, o kartais – ir pačius meno kūrinius atvesti iki žmonių. Net nekelčiau klausimo, ar pamatyti suskaitmenintą meno kūrinį yra tas pat, kaip originalą – žinoma, kad ne. Bet suskaitmenintas atvaizdas irgi labai neblogai.
– Konferencijoje nuskambėjo mintis, kad technologijos, pavyzdžiui, mobiliosios programėlės, savotiškai subanalina meno kūrinio reikšmę, vartotoją skatina ne mąstyti, bet tiesiog smagiai leisti laiką maigant išmaniuosius telefonus ir išbandant programėles. Kokia jūsų nuomonė apie tai?
– Nei šiuolaikinis menas, nei apie jį informaciją skleidžiančios technologijos tikrai nėra tik „for fun“. Menas aprėpia ryšį tarp tavęs ir pasaulio, o tas ryšys gali būti visoks: labai linksmas, labai gilus ar keliantis įtampą. Ryšys yra toks, kokio nori auditorija.
Meno kūrinys sukelia žiūrovui norą užmegzti dialogą, skatina diskutuoti. O rimtas dialogas virtualiame pasaulyje įmanomas lygiai taip pat kaip ir realiame. Virtualioje erdvėje vyksta daugybė intelektualių, rimtų diskusijų apie meną. Tad technologijos apskritai nėra diskusijų objektas, tai – tiesiog būdas išreikšti meno kūrinio sukeliamas mintis.
– Didžiausi pasaulio muziejai įvairiais būdais skatina lankytojus tapti muziejaus nariais. Lietuvoje šios praktikos beveik neturime. Ką narystė suteikia muziejui?
– Narystė nepaprastai svarbi. „Tate“ priklauso 105 tūkst. narių, jie kasmet sumoka po 80–150 eurų (276–517 litų). Tad pirmiausia tai svarbu pajamų atžvilgiu. Tačiau dar svarbesnis faktas, kad nariai yra tie žmonės, kuriems tikrai rūpi tavo muziejaus veikla. Jie patvirtina, kad nori būti tavo bendruomenės nariais, aktyviai dalyvauti veikloje, dalytis idėjomis ir mokėti nario mokestį. Be to, muziejui lankytojų narystė yra puikus būdas sulaukti atsako į savo veiklą. Jei tik nori užmegzti dialogą, leistis į diskusiją, tie žmonės tam pasiruošę. Visa tai labai svarbu visaverčiam muziejaus gyvenimui.
Apskritai meno pasaulyje svarbu kuo labiau sumažinti sienas, panaikinti ribas tarp institucijos ir lankytojo. Jei esi muziejaus narys, gali daug paprasčiau ir aktyviau lankytis parodose, dalyvauti renginiuose ir aktyviau treniruoti savo meninius raumenis.
– Bilietų į daugelį Lietuvos muziejų kaina vidutiniškai neviršija 10–12 litų, tai yra apie 3 eurų. Kartais, norėdami padidinti lankomumą, muziejai skelbia akcijas ir tam tikromis dienomis leidžia lankytis nemokamai. Ar jūs tikite tokia sistema kaip efektyviu būdu pritraukti didesnę auditoriją?
– Įėjimas į „Tate“ muziejų apskritai nemokamas. Bet jei norite pamatyti laikinai eksponuojamą parodą, turite pirkti bilietą. Manau, kad tai yra nuostabiai demokratiškas ir efektyvus kainodaros sprendimas. Pernai buvome surengę Damieno Hirsto darbų parodą. Bilietas į ją kainavo 20 eurų (69 litų), o parodą aplankė pusė milijono žmonių. Ką tik „Tate“ vyko Roy Lichtensteino retrospektyva. Ją pamatė 320 tūkst. žmonių. Maždaug trečdalis jų – „Tate“ nariai ir į parodą ėjo nemokamai, tačiau likusieji įsigijo bilietus.
Manau, kad bilieto į parodą ar muziejų kaina turi būti protinga ir žmonėms prieinama. Bet 3 eurai už bilietą nėra priežastis, kodėl žmonės neina į jūsų muziejų. Tą pačią sumą jie lengva ranka išleidžia alui ar gabalėliui picos. Žmonės neateina, nes muziejus neatitinka jų gyvenimo, aktualijų, kuriomis jie gyvena. Tad bilieto kaina – svarbus dalykas, bet ji negali būti nei pagrindinis pajamų šaltinis, nei pagrindinis motyvas eiti į muziejų ar ne.
