Vis dažniau išgirstame apie milijoninius ar milijardinius mokesčių vengimo, slėpimo, sukčiavimo atvejus. Minimos tokios bendrovės kaip „Google“, „Apple“, „Amazon“, „Starbucks“ ar „Facebook“, didžiuliai tarptautiniai bankai. Taip pat sąskaitų užsienyje ir „ofšorinių“ įmonių nedeklaruojantys garsūs politikai, sportininkai, verslininkai, kurie taip siekia nuslėpti vilas, jachtas, meno kūrinius ir investicijas.
Pasaulio politiniai lyderiai, ES ir kitos tarptautinės organizacijos skelbia kovą su mokesčių vengėjais, kurie suinteresuoti tik sau ir akcininkams tenkančia finansine grąža. Bet ar tikrai viskas taip vienareikšmiška, visi vienodai nedori, nesukontroliuojami ir neapmokestinami?
Kriminalinis frontas
Kalbant apie vien kriminalinius dalykus – pinigų plovimą, prekybą žmonėmis, ginklais ar narkotikais, politinę korupciją, kontrabandą, – nesumokėtus mokesčius skaičiuoti, matyt, derėtų paskutinėje vietoje. Taip, tiek finansiniuose kriminaliniuose procesuose, tiek mokesčių srityje dažnai naudojamos išoriškai analogiškos įmonės, dažnai tos pačios egzotinės šalys, įmantrios teisinės struktūros. Bet pasirinktos formos ir jų padariniai negali ir neturi užgožti esmės – kriminalinės pinigų ir kito turto kilmės.
Peilis maniako ir virėjo rankose niekuo nesiskiria, tik jo panaudojimo kontekstas ir tikslas lemia, tai virtuvės reikmuo ar nusikaltimo įrankis. Taip pat nurodytais kriminaliniais atvejais pirmiausia žiūrėti reikėtų ne į pasitelktas juridines formas, priemones, šalis, o pirminius jų panaudojimo tikslus, ieškoti už jų slypinčio turinio.
Visos nurodytos veikos yra baudžiamosios teisės sritis, kur ir turėtų būti kalbama ne apie apmokestinimą, t. y. dalies privačios nuosavybės pavertimą viešosiomis pajamomis, skirtomis bendriesiems interesams tenkinti. Kalbėti reikia apie už to slypinčių nusikaltimų išaiškinimą, teisingumo atkūrimą ir padarinių pašalinimą – nusikalstamu būdu įgyto turto sugrąžinimą tikriesiems savininkams, žalos atlyginimą, kaltų nustatymą ir nubaudimą.
Tiesa, pastarosios sritys tiek žiniasklaidoje, tiek politikų kalbose supinamos retai, tačiau paviršutiniškų vertinimų ir išvadų vos nuskambėjus žodžiams „ofšoras“, „numeruota banko sąskaita“ (numbered bank account), „pareikštinės akcijos“ (bearer shares), „Kaimanai“ ar net „Kipras“ vis dar pasitaiko net ir tarp srities profesionalų.
Mokesčių frontas
Kitoje pusėje turime tuos, kurie Mergelių Salų, Honkongo, Belizo ir panašiomis įmonėmis, nedeklaruotomis užsienio banko sąskaitomis ir nominalių valdytojų paslaugomis naudojasi vien tam, kad pasislėptų nuo savo šalies mokesčių įstatymų ir mokesčių inspektorių.
Užsiimdami teisėtu verslu ar investicijomis jie siekia kuo mažiau susikurtos gerovės mokesčių pavidalu atiduoti visuomeninėms reikmėms: neatskleidžia gaunamų pajamų šaltinių ir sumų, įsigyto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, finansinių aktyvų. Tokiu elgesiu dažnai (ir pirmiausia) pažeidžiami tik mokesčių įstatymai, nors, pasiekus tam tikrą mastą ir esant kvalifikuojantiems požymiams, priartėjama ir prie baudžiamosios atsakomybės zonos.
Pareigą mokėti mokesčius ir jos apimtį lemia dvi kategorijos: rezidentų ir nerezidentų. Mokesčių įstatymai rezidentais paprastai pripažįsta nuolatinius šalies gyventojus, joje registruotas įmones, o, pavyzdžiui, JAV – dar ir visus piliečius bei žaliųjų kortelių turėtojus nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos.
Rezidentai dažniausiai įpareigojami mokėti mokesčius ne tik nuo toje šalyje, bet nuo bet kur pasaulyje gautų pajamų (pelno). Neturėdamos pakankamos informacijos apie savų mokesčių mokėtojų pajamas ir turtą užsienyje, šalys turi pasikliauti tik jų pačių sąžiningumu bei užsienio šalių geronariškumu dalytis jiems prieinama informacija.
Bet dėl konfidencialias paslaugas „parduodančių“ šalių, bankų ir įmonių, kontroliuoti mokesčių įstatymų laikymąsi ir surinkti visus mokesčius tampa itin sunku. Tad linkusiems piktnaudžiauti ir nebijantiems sankcijų atsiveria daugybė galimybių.
Pateisinti tokį mokėtojų elgesį sunku. Įvairiapusės tarptautinės iniciatyvos šiems atvejams stabdyti, mažinti mokesčių vengimo galimybes yra natūralios ir suprantamos. Šiuo metu kalbama apie kuo platesnį keitimąsi mokestine informacija, kovą su „mokesčių oazėmis“, „ofšorais“, griežtesnę tarptautinių finansinių srautų kontrolę, mokėtojų atsakomybę ir pan.
JAV, išnaudodama turimą politinį ir ekonominį svorį, priėmė įstatymą FATCA, įpareigojantį viso pasaulio finansų įstaigas rinkti ir teikti informaciją apie amerikiečių sąskaitas ir finansinius interesus už JAV ribų. Nesutinkančioms bendradarbiauti užsienio finansų įstaigoms nustatyti apribojimai ir papildomi mokesčiai jų (ir jų klientų) veiklai ir pajamoms šioje valstybėje.
O Europoje platus automatinis keitimasis informacija apie kitų valstybių narių mokėtojų gaunamas pajamas ir turimą turtą, nepaisant gilios ir plačios politinės ir ekonominės integracijos, kol kas daugiau tik plačių politinių diskusijų objektas. Tinkamiausių kompromisų tebeieškoma.
Jau bene dešimtmetį galiojančioje Taupymo palūkanų direktyvoje, nustatančioje automatinį keitimosi informacija apie kitų ES valstybių rezidentams išmokamas palūkanas, vis dar esama visiems (verslui, praktikams ir politikams) žinomų spragų (dėl kurių sprendimai iš esmės rasti dar 2008 m., o priimti juos žadama iki šių metų pabaigos), o Austrijai ir Liuksemburgui taikomos išimtys (35 proc. išskaičiuojamas mokestis).
Pastarosios valstybės, nors jau po truputį ir pripažįstančios keitimosi mokestine informacija svarbą ir neišvengiamumą, toliau rodo pirštu į už ES ribų esančias konkurentes – Šveicariją, Lichtenšteiną, Karibų ir Pietryčių Azijos „mokesčių oazes“.
Vis dar egzistuojant realioms galimybėms išvengti mokesčių prisidengus konfidencialumu pačioje ES, baksnojimas į kitas pasaulio „mokesčių oazes“ ir grasinimai jas įtraukti į juoduosius sąrašus atrodo veidmainiškai. Pamirštama, kad ES sutarties 4 straipsnio 3 dalis įtvirtina principą ir įpareigojimą šalims narėms visapusiškai bendradarbiauti kuriant ir įtvirtinant bendrą ES rinką.
Visiems vienodai galiojantys mokesčių įstatymai ir vienodos konkurencinės sąlygos yra svarbus jos elementas, o juk ir geras tonas liepa pirmiausia išsikuopti savo daržą. Dėl to vienpusė kaltų paieška tik mokėtojų pusėje ar trečiosiose šalyse ir tuo pat metu tylus pritarimas (gal priverstinis, istoriškai susiklostęs ar primestas) tam, kad kai kurios ES šalys – Austrija, Liuksemburgas ar nuo britų priklausantys Gernsis, Džersis ar Meno sala – ir toliau pelnytųsi iš mokesčių vengėjų, nėra labai nuoseklu ir vieninga.
Tas pat pasakytina ir apie kompromisus su pajamas už konfidencialumo šydo padedančiais slėpti bankais sutinkant priimti jų išmokamas milijonines baudas, o ne primygtinai siekiant informacijos apie mokesčius slepiančius, selektyvias mokestines amnestijas, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos suteikta amnestija savanoriškai prisipažinusiems mokesčių per Lichtenšteino bankus vengusiems britams, finansinius srautus tarp Londono Sičio ir buvusių Anglijos kolonijų.
Kita vertus, aiškumo, iš ko ir kokius mokesčius siekia surinkti valstybės, trūksta ne tik verslininkams ar investuotojams, bet ir specialistams. Dėl to dažnai priimamas paprasčiausias ir patogiausias sprendimas – dalies pajamų savo šaliai tiesiog neparodyti pasirenkant šalis, kurioms dėl to moralinių ir teisinių dilemų nekyla.
Politinis frontas
Trečiajam kovos dėl mokesčių frontui reikėtų priskirti triukšmą dėl „Apple“, „Google“, „Amazon“, „Starbucks“ ar „skandalingą“ informaciją apie kelis bankus Lietuvoje, sumokėjusius vos 3 tūkst. litų pelno mokesčio. Visa tai – arijos iš kitos operos.
Taip, daugelis šių ir kitų tarptautinių korporacijų naudojasi „mokesčių oazių“ padaliniais Europoje, Azijoje ar Karibuose, taip pat siekia optimizuoti mokesčius, didinti grąžą akcininkams ir galbūt naudojasi tų pačių konfidencialumą užtikrinančių bankų paslaugomis. Tačiau, skirtingai nei minėti atvejai, visiems puikiai žinoma, kur tos antrinės bendrovės įsteigtos, kaip vadinasi, kiek jose pinigų, kaip jie ten patenka, kas jas organizavo ir galiausiai kas yra tikrieji savininkai. Kodėl kyla tiek šurmulio ir nepasitenkinimo? Kodėl negalima visų šių pelnų imti ir apmokestinti?
Pagrindinė problema – tai valstybių mokesčių žemėlapių ribos, kur baigiasi vienos šalies ir kur prasideda kitos mokesčių teritorija. Šias ribas tarptautinėje erdvėje nubrėžiančios taisyklės ir principai, kurių pagrindu sudaromos sutartys dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo, buvo suformuluoti dar dvidešimtaisiais praėjusio amžiaus metais Tautų Sąjungoje (JTO pirmtakė).
Pirminė šių principų paskirtis – apriboti šalių mokesčių apetitą ir sumažinti dvigubo apmokestinimo atvejų skaičių, kai dvi valstybės siekia apmokestinti tą patį tarptautinį sandorį ar abiejose šalyse veikiančios tarptautinės bendrovės pelną.
Ilgą laiką jie sėkmingai atliko šią funkciją, leido valstybėms balansuoti savo fiskalinius interesus, kūrė stabilią ir prognozuojamą mokesčių aplinką tarptautiniam verslui. Bet, šiam pradėjus globalėti ir išnaudoti technines, juridines ir finansų inžinerijos naujoves, principai ir taisyklės liko iš esmės nepakitę. Nemažai tarptautinių sutarčių be pakeitimų galioja po 30 ir daugiau metų.
Puikiai išmanydamos šiuos principus, galiojančias sutartis ir turėdamos labai plačias intelektines bei finansines galimybes iki smulkmenų išnagrinėti skirtingų valstybių teisinių ir mokesčių sistemų sąveiką, tarptautinės bendrovės gali rasti mažiausius mokesčius lemiančias verslo organizavimo vietas, formas ir būdus.
Dvigubą apmokestinimą eliminuoti turinčios taisyklės šiuolaikinėje ekonominėje sąrangoje, mobilaus, skaitmeninio verslo realybėje dažnai tampa pagrindiniu kliuviniu apmokestinti apskritai bent vieną kartą. Taisyklių kūrėjos, t. y. valstybės, faktiškai tapo pačių sukurtos tvarkos įkaitėmis, nors kai kurioms jų (pavyzdžiui, Nyderlandams, Jungtinei Karalystei, Singapūrui, Liuksemburgui ir pan.) nusistovėjusią tvarką labai sėkmingai pavyksta išnaudoti savo naudai – tapti patraukliais finansų centrais, kontroliuojančiųjų bendrovių šalimis.
Šią pato situaciją savo naujausiose publikacijose ir pranešimuose pripažįsta tiek Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija bei Europos Komisija su komisaru Algirdu Šemeta priešakyje ir ragina šalis bei ketina pačios ieškoti krypčių ir sprendimų, kad evoliucionuotų nusistovėję pamatiniai principai ir taisyklės. Į tai pirštu aiškiai baksnoja ir pačios tarptautinės korporacijos, ir net nemažos naudos iš esamos tvarkos sugebančios gauti šalys.
Verslo siekiai ir pastangos ieškoti efektyviausių veikimo būdų, minimizuoti sąnaudas (įskaitant mokesčius) neturėtų stebinti. Tai, kad planuojant mokesčius neretai peržengiamos ir teisinės ribos (kitaip tariant, piktnaudžiaujama teise) taip pat nepaneigiama tiesa. Su tokiais veiksmais ir jų padariniais reikia kovoti teisinėmis priemonėmis (taikyti „antivengimines“ taisykles, turinio viršenybės prieš formą principą, baudas, įpareigojimus ir apribojimus) ar net visuomeniniu moraliniu spaudimu (pvz., prekių ar paslaugų boikotu, žiniasklaidos publikacijomis).
Kad tai iš tiesų gali suveikti, rodo „Starbucks“ pažadas Jungtinės Karalystės vyriausybei gera valia per dvejus metus sumokėti 20 mln. svarų sterlingų papildomų mokesčių (tai jau ir pradėta vykdyti). Vis dėlto vien moralumo, sąžiningumo, socialinės atsakomybės ir panašiomis kategorijomis iš esmės išspręsti iškilusių iššūkių ir pakeisti to, kaip verslas skaito ir taiko galiojančias apmokestinimo taisykles, neįmanoma.
Šiuolaikiniam verslui būtinos labai aiškios, konkrečios ir modernios teisės normos, nes susitarimai juk ir toliau formalizuojami sutartimis, o ginčai ir neaiškumai sprendžiami remiantis ne gero elgesio taisyklėmis, o teismuose taikant galiojančius įstatymus.
Papildomi teisiniai draudimai, ribojimai ar apmokestinimas vienoje valstybėje ar valstybėse, juodieji sąrašai ir panašios teisinės priemonės yra tinkami būdai spręsti „lokalias“ problemas – stabdyti individualias agresyvaus ir primityvaus mokesčių vengimo, piktnaudžiavimo apraiškas. Bet „Amazon“, „Apple“, „Google“ ir panašiais atvejais tai bus tik papildoma paskata verslui iš vienos ne tokia palankia tapusios šalies migruoti į kitą, linkusią jį priglobti.
Būtent todėl pagrindinė kova šiame fronte yra ne moralinė ar teisinė, o politinė, nes tik politiniu lygiu įstatymų leidėjai, vyriausybės ir valstybės pajėgūs rasti kompromisus, naujus nacionalinio ir tarptautinio lygmens apmokestinimo principus ir taisykles, verslo ir kapitalo viliojimo mokesčiais ribas. Tai reiškia susitarti ir nuspręsti, kaip koreguoti savo elgesį, o ne bandyti naujais draudimais ir ribojimais apkrauti verslą, bausti jį už tai, kad naudojasi tuo, kas jam leidžiama.
Summa summarum
Išskirti frontai kasdienybėje nėra visiškai nepriklausomi. Kaip kontrabandininkai ir pinigų plovimu užsiimantys dažniausiai nelinkę mokėti visų mokesčių (ypač nuo pajamų iš minėtų ir susijusių veiklų), taip ir sudėtingų mokesčių planavimo struktūrų silpnosios vietos neretai sustiprinamos elementariu nutylėjimu. Dėl to pateiktas išskyrimas, kaip ir absoliuti dauguma šio pasaulio reiškinių, yra reliatyvus, ir tai tik vienas iš keleto galimų požiūrio į vykstančias diskusijas ir problematiką kampų.
