Vienas seniausių amatų – kalvystė – gyvas ir mūsų krašte. Jo puoselėtojams tai ir širdžiai mielas darbas, ir pragyvenimo šaltinis.
Surado pašaukimą
Anksčiau neįsivaizduojamas dalykas buvo didesnis kaimas be kalvio. Dabar gi mūsų krašte puoselėjantiesiems šį senovinį amatą suskaičiuoti pakanka vienos rankos pirštų.
Nepabijojęs atsisakyti, atrodytų, stabilų uždarbį teikiančio vairuotojo darbo, velžietis Saulius Kronis prieš keletą metų ėmėsi kalvystės. Metęs ankstesnį darbą tikino nesigailintis.
Vyras viliasi, jog kito darbo ieškotis nebeprireiks – pragyvenantis iš šio, o ir širdžiai darbas su metalu labai mielas.
Šio amato tinkamai išmokti prireikė ne vienerių metų ir šiuo keliu žengta po truputį – ne per dieną viskas atėjo.
S. Kronio šeimoje ar giminėje kalvių nebuvo. Pats jis kurį laiką yra dirbęs vienoje miesto metalo apdirbimo įmonėje kalviu. Pasak vyro, didelę įtaką imantis naujo amato padarė iškeliavęs amžinybėn buvęs Panevėžio tautodailininkų vadovas Vidas Mažukna, o kalvystės paslapčių mokėsi pas taip pat jau amžinatilsį žymų kalvį Vytautą Kryževičių.
„Pačiupinėjau metalą ir supratau, kad myliu. Medį esu čiupinėjęs. Nemielas. Ne toks kaip metalas“, – tikina kalvis.
Jo teigimu, iš šio amato įmanoma pragyventi net ir stengiantis nepamiršti senųjų tradicijų, nesumoderninant kūrinių, o išlaikant savo paveldą.
Velžietį kalvį su turima mobiliąja kalve ir kitais kalvystės įrankiais galima dažnai išvysti daugelyje švenčių, mugių ir kitokių renginių.
Ten galima stebėti, kaip kalvis dirba. Žmonėms tai įdomu ir reikalinga, nes kvietimų atvykti netrūksta ir beveik visi savaitgaliai būna užimti. Susipažinti su kalvio amatu ateina ir Velžio gimnazijos moksleiviai.
Pasak S. Kronio, nieko nėra svarbiau, kaip perduoti kitam žinias.
„Man perdavė ir aš perduodu. Tai sugrįžta su kaupu“, – įsitikinęs jis.
Reklamos kalviui nebereikia. Žmonės apie jį ir darbus jau žino, patys susiranda. S. Kronis, dabar vadovaujantis ir Panevėžio krašto tautodailininkams, tvirtina patariantis visiems rodyti, kaip dirbama, neslėpti savo darbo vingrybių.
„Užsidarius nėra progreso“, – mano kalvis.
Ne vien buitis
S. Kronis teigia dabar jau galintis pasirinkti, ką kaldinti, ir visai paprastų gaminių, pavyzdžiui, šašlykinių, jau nebegaminantis.
Tam nebeužtenka laiko.
Jis džiaugiasi galintis kurti ne vien buityje pritaikomus daiktus, bet ir gerokai įdomesnius.
Pavyzdžiui, vieno plenero metu Skemų socialinės globos namams nukaldino didelį sostą. Dabar rengiasi kurti Miežiškių bendruomenės simboliką.
„Tai įdomesni dalykai – ne vien tvoros, turėklai“, – sako jis.
Tačiau nepeikia ir pastarųjų. Juos kurti taip pat reikia išmonės ir darbo.
S. Kronis įsitikinęs, kad darbas Miežiškiuose bus labai įdomus – ant akmens bus kuriama bendruomenės simbolika, tačiau, kas tai bus, tikino ir pats dar nežinantis. Visa bendruomenė kartu pieš, kaip tai turėtų atrodyti, bus kiekvieno nario indėlis. Kalvis tikisi, kad ir vėliau bendruomenės nariai prisidės – gal kas laiko turėdamas ateis pakalti.
„Savo kraštą stengiamės puošti“, – sako velžietis.
Jo darbai pasklidę ne tik po visą Lietuvą, bet yra ir iškeliavusių į užsienį. Miežiškių klebonas kalvio nukaldintą kryžių yra išvežęs dovanų į Ameriką.
„Sunku ir prisiminti, kur kiti darbai yra iškeliavę“, – tvirtina tokių dalykų nefiksuojantis ir nesididžiuojantis S. Kronis.
O štai dėl namiškių poreikių sudėtingiau. Jo teigimu, su saviškiais sunkiai sekasi susitarti – nebėra laiko jų prašymu ką nors nukaldinti. Be to, praktiškai viskas iš namų iškeliauja pas kitus.
„Gal pensijoje, kai bus daugiau laiko, ką nors daugiau ir namams padarysiu“, – viliasi meistras.
Juodo darbo nenori?
S. Kronio teigimu, anksčiau didesni kaimai turėdavo ir ne po vieną kalvį. Visiems būdavo labai daug darbo.
Tekdavo kaustyti arklius, taisyti žemės ūkio padargus. Vyraudavo daugiau ūkiniai darbai, o meninių buvo mažiau. Tam reikia daugiau laiko.
Dabar ūkinių darbų labai sumažėjo, tad vyrauja daugiau meninė kalvystė. Tiesa, kalvis sako, kad arklius ir dabar kartais tenka kaustyti – uošvis augina. Tačiau tiek arklių, kiek seniau buvo, jau nebelikę.
„Anksčiau kone kiekvienas kiemas turėjo po arklį“, – sako S. Kronis.
Jo teigimu, tos tikrosios, tautodailiškos, kalvystės puoselėtojų Panevėžio rajone nėra daug – likę vos keli kalviai. S. Kronis yra turėjęs mokinį, kuris amato paslapčių mokėsi kone metus, o dabar toliau žinių semiasi Kaune.
Visoje Lietuvoje, jo manymu, stebima kalvių mažėjimo tendencija. Velžiečio įsitikinimu, kalvio amatas labai reikalingas, tačiau nežinia, kiek jis išliks, – nebėra kas dirba. Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės fakultete mokoma juvelyrikos ir kalvystės, tačiau, velžiečio pastebėjimu, daugelis pasuka dizainerių keliu.
„Baigia aukštąją ir nebenori juodo, purvino darbo dirbti, nori lengvesnio lito“, – pastebi kalvis.
Jo manymu, šis amatas gyvuos tol, kol išliks senieji amatininkai, ir priklausys dar nuo to, kiek jie sugebės mokinių pritraukti.
Pasak S. Kronio, pats amatas nėra ypač sunkus, reikalaujantis daug fizinės jėgos. Jo tvirtinimu, meninė pusė visų vienoda, o štai su mechanine dalimi – sudėtingiau. Kalviui reikia specialių patalpų, įrankių, rimto žaizdro ir panašiai.
Pasak velžiečio, kalvis kaip kad drožėjas negali susivežti visko į plenerą. Tiesa, S. Kronis turi mobiliąją kalvę, tačiau joje gali parodyti tik kaip gaminti smulkesnius gaminius – vinutes, pasagėles. Masyvių detalių ja nepagaminsi.
Saulius tvirtino, kad šiame darbe didelės jėgos nereikia.
„Nemanykite, kad kalvystei reikia kultūristo – tikrai ne“, – juokauja S. Kronis.
Jo teigimu, jėga nieko nesukursi, tačiau tai vis dėlto fizinis darbas. Tiesiog reikia netingėti dirbti.
Duonai užtenka
Velžiečio žodžius puikiai iliustruoja ir kiti Panevėžio rajono kalviai – šilagaliečiai Viganta ir Rolandas Jakuboniai. Jie abu – diplomuoti kalviai, baigę tuometį Telšių taikomosios dailės technikumą. Kartu kalvėje darbuojasi jau ne vienerius metus.
R. Jakubonis sako net negalintis pasakyti, kodėl rinkosi būtent kalvystę. Jo senelis buvo kalvis, tad matė šį darbą.
„Taip išėjo, kad kalviu tapau. Drožyba nelabai, oda irgi nelabai, stiklas visai nemielas. Daugiau nieko ir nebeliko“, – juokauja jau penkiolika metų kalviu dirbantis šilagalietis.
Jo teigimu, kalvystė turi labai daug atšakų – ginklai, rakandai, įrankiai, meniniai dirbiniai ir kt. Ir tik nuo kalvio priklauso, kuo jis užsiims, ką susigalvos. Abu Jakuboniai daugiau orientuojasi į meninę interjero kalvystę.
„Ko negali nusipirkti, žmonės važiuoja pas mus“, – sako R. Jakubonis.
Su gaminiais meistrai važinėja į muges. Tiesa, dabar mažiau, nes žmonės susižino vieni per kitus. Jo manymu, pragyventi iš šio amato galima. Tiesa, priklauso ir nuo paties žmogaus, ko jis konkrečiai nori.
„Žiūrint, koks tas duonos kepalas. Vienam užteks ir vieno, kitam ir trijų gali būti maža. Bet kokiu atveju duonai užsidirbsi“, – vaizdžiai apie savo šeimos pragyvenimo šaltinį pasakoja kalvis.
Dabar, jo teigimu, tas duonos kepalas gal mažesnis būna nei prieš gerą dešimtmetį, tačiau darbo yra. Vyras mano, kad ne kiekvienam kalvystė gali būti alternatyva tradiciniam žemės ūkiui. Negalima sakyti, kad žmogus mestų žemės ūkį, gyvulius, imtųsi kalvystės ir iš to pragyvens. Šiam amatui reikia tam tikro požiūrio, turi būti laikomasi tradicijų, taip pat reikia Dievo dovanos – talento, be to nieko nebus.
Ne kiekvienam duota
R. Jakubonio teigimu, mugėse pilna keramikų, drožėjų, o kalvių mažai. Pirmiausia jiems reikia sudėtingesnės įrangos – įsirengti tam tikrą bazę.
Tačiau žmonių susidomėjimas nemažas. Ypač senasis amatas mugėse traukia vaikus. Pastebima, kad suaugusieji bando paaiškinti jiems, ką kalvis dirba. Vyresnieji ateina jau neretai žinodami, kokių gaminių jiems reikia.
R. Jakubonis pastebi, kad jaunimui šio senojo amato dabar nelabai ir reikia.
„Pirmiausia – dirbti reikia, dar turi būti duota iš viršaus. Ne kiekvienam lemta“, – vardija priežastis kalvis.
Pats jis mokinių tikino neturintis – nemokantis mokyti. Kiek laiko prireiktų naujam kalviui išmokyti, jis teigė nežinantis.
R. Jakubonio teigimu, tai labai subtilus dalykas ir priklauso nuo žmogaus. Vienam gal ir pusmečio užteks, kitam perprasti pagrindines amato paslaptis gali reikėti ir penkerių metų. Kai pats studijavo, teigė mokęsis kone penkerius metus. Mokykloje įgyjama teorinių žinių ir truputis praktikos, o vėliau mokomasi visą gyvenimą.
„O ką aš žinau, kokios perspektyvos, nežinau. Gyvensime turbūt“, – juokauja vyras, paklaustas apie kalvystės perspektyvas.
Daiva SAVICKIENĖ
