Vyno magistras Clive’as Coatesas yra pasakęs: „Pinot Noir“ – lyg bučinys moters, kurią jūs ką tik įsimylėjote visam gyvenimui.“ Jūratė Sprindžiūnaitė pasakoja apie labiausiai nenuspėjamą vynuogių rūšį.
Nė viena kita vynuogių veislė nepasižymi tokia aromatų gausa kaip „Pinot Noir“. Iš jų pagamintame vyne galima atrasti gausybę juodų ir raudonų vaisių bei uogų, o brandžiame „Pinot Noir“ jie papildomi egzotiškais prieskoniais, taurios medienos, iš kurios gaminamos, pavyzdžiui, cigarų dėžės, kvapais.
Šio straipsnio temą pašnibždėjo ne tik iškalbinga magistro citata, bet ir Kopenhagos restorano „Noma“, trejus metus pripažinto geriausiu pasaulyje, vyno sąrašas. 43 puslapių knygoje daugiausia vietos – net aštuonis puslapius – užima įvairus Burgundijos raudonasis vynas. Pateikiama per pusantro šimto pavadinimų. O iš Bordo regiono nėra nė vieno butelio!
„Pinot Noir“ gimtinė – Burgundija, šiaurinė Prancūzijos dalis. Apie 1360-uosius ši vynuogė pirmą kartą paminėta rašytiniuose šaltiniuose. Itin jautri, mat turi labai ploną odelę, ji išgyveno vienuolių dėka. XI a. Burgundijoje įsikūrusio cistersų ordino vienuoliai jau tada suprato, kad išauginti puikios kokybės vynuoges galima suradus tinkamiausią dirvožemį ir šlaitą, be to, nepriekaištingai prižiūrint vynmedžius. Veikiausiai šie darbštuoliai nuoširdžiai meldė Dievo gerų orų. Viename šiauriausių vyno regionų klimatas tikrai neleidžia vyndariams atsikvėpti ir mėgautis šlove – nuo 1960 m. iki pat 1985-ųjų nebuvo gerų derliaus metų. Tradicijos nuosekliai tęsiamos iki šiol, o geriausių regiono ūkių – „De la Romanée-Conti“, „Leroy“, „Anne Gros“, „Lafon“, „Grivot“, „Emmanuel Rouget“, „Dugat-Py“, „Leflaive“, „Armand Rousseau“, „Sylvain Cathiard“, „Denis Bachelet“, „d’Auvenay“ – vynas gula į kolekcininkų, aukščiausio lygio restoranų ir aukcionų rūsius.
Istoriškai susiklostė, kad vynuogynai regione priklauso gausybei šeimininkų. Vienam mirus net menkiausias, nosinės dydžio, žemės lopinėlis dalijamas po lygiai visiems paveldėtojams. Jei jie nesutaria, vietoje vieno „domaine“ (pranc. „ūkis“) atsiranda keli smulkesni, bet kitaip pavadinti, su naujomis etiketėmis. Didžiausią „Grand Cru“ vynuogyną „Clos de Vougeot“ (jo dydis 50 ha) valdo 90 vynuogių augintojų. Todėl kai kurie vyndariai per metus pagamina tik po šimtą ar du šimtus vyno dėžių. O didžiausias regiono gamintojas „Maison Louis Latour“ kasmet gali pasigirti 350 tūkstančių dėžių derliumi.
Jei turi ūkį aukščiausiai pagal hierarchiją („Premier Cru“ ar „Grand Cru“) įvertintame vynuogyne, gali tikėtis geresnės kainos. Tačiau Burgundijoje kur kas reikšmingesnis vyndarys. Geriausio vyndario butelis yra vertingesnis nei priskirtas aukščiausiai kategorijai. Dar šiame regione ypač svarbų vaidmenį atlieka vyno pirkliai, superkantys daugiau nei pusę jauno vyno statinėse. Iš jo daromas kupažas (mišinys), jų nuomone, geriausiai atspindintis pavienių komponentų charakterį. Vyno gamyboje apstu subtilybių, suteikiančių gėrimui nepakartojamai sudėtingą skonį ir tik Burgundijai būdingą paslaptingumą. Svarbi kiekviena smulkmena.
„Pinot Noir“ dabar itin paklausus geriausiuose pasaulio restoranuose, prabangių gėrimų parduotuvėse. Kita vertus, gero, rafinuoto vyno mėgėjai šį gėrimą vertina jau šimtmečius. Naujokai dažnai patempia lūpą ir renkasi aromatingus, sodrius, „mėsingus“ „Cabernet Sauvignon“, „Malbec“ arba „Primitivo“. „Pinot Noir“ tikrąjį savo skonį atskleidžia tik kantriesiems, gebantiems išlaikyti butelį bent aštuonerius ar dešimt metų. Jeigu apsisprendėte taip ilgai laukti, įsitikinkite, ar pasirinktas vynas yra iš Burgundijos vynuogynų ir ar etiketėje yra kategorijos „Premier Cru“ arba „Grand Cru“ žymos. Jei nėra kategorijos, patikrinkite, ar vyndarys vertas dėmesio.
Kokią vietą „Pinot Noir“ užima Lietuvoje? Aštuntus metus restoranuose dirbantis someljė Narimantas Miežys pažymi: „Lietuviai šio stiliaus vyno dar nepažįsta, bet jeigu pavyksta įtikinti pasirinkti jį prie patiekalo, lieka maloniai nustebinti. Minėtų vynuogių sėkmė priklauso nuo restorano personalo profesionalumo.“
„Kempinski“ viešbučio restorano ir baro vadovui pritaria tituluočiausias Lietuvos someljė, restorano „Time“ bendraturtis Arminas Darasevičius. „Pinot Noir“ yra maisto vynas. Viena vertus, jį lengva derinti prie mėsos patiekalų, taip pat ir prie raudonos žuvies, tačiau intensyvus gėrimo gaivumas ir subtilus aromatas retą kurį suvilioja nuo pirmo gurkšnio. Jam įvertinti prireiks kantrybės“, – aiškina pašnekovas.
Gėrimus importuojančių bendrovių atstovai taip pat pripažįsta, kad kol kas „Pinot Noir“ užima autsaiderio pozicijas. „Mineralinių vandenų“ vyno žinovo Gintauto Jašinsko teigimu, prieš gerus dešimt metų dauguma lietuvių apie šitą vyną nieko neišmanė. Dabar atpažįsta, bet vis tiek neperka. Ir tikrai ne dėl to, kad net bazinio „Pinot Noir“ kaina prasideda nuo 40–50 litų. Pažengę vyno gėrėjai jau nebegaili tokios sumos buteliui vyno, bet renkasi itališką ar ispanišką, kurie yra sodresni, „sultingesni“.
Gerokai optimistiškiau „Pinot Noir“ padėtį mūsų krašte vertina „Bennet Distributors“ vyno grupės vadovas Tadas Abišala: „Šiam vynui įvertinti reikia laiko, patirties, susikaupimo ir, aišku, žinių. Tai paprasčiausia padaryti restorane, kuriame yra įdomus vyno meniu ir dirba apie vyną nusimanantis, profesionalus personalas. Šiek tiek vilties suteikia Naujojo pasaulio „Pinot Noir“, kurio per pastaruosius trejus metus mūsų rinkoje gerokai padaugėjo, be to, ir nuperkama jo daugiau. Pavyzdžiui, per ketverius metus Kalifornijos „Irony Pinot Noir Monterey County“ pardavimas išaugo penkis kartus. Tačiau tai tik restoranų lankytojų ir specializuotų parduotuvių pirkėjų nuopelnas. Vienodą lygį išlaiko prabangusis vyndarių Torresų šeimos „Pinot Noir“ iš Kalifornijos vyninės „Marimar“.
