Pastaruosius kelerius metus infliacija per daug rūpesčių lietuviams nekėlė. Svyravusi tarp 3 ir 4 proc., ji panašaus lygio, kaip žada ekonomikos analitikai, turėtų išlikti ir artimiausioje ateityje. Tai gera žinia vartotojams.
Veikiami pasaulinių tendencijų
Pajusti, ką reiškia didelė infliacija, lietuviai galėjo ekonomikos perkaitimo laikotarpiu, 2007–2008 m., kai vidutinė metinė infliacija Lietuvoje buvo pasiekusi dviženklį procentą. Tiesa, į daugmaž toleruotiną lygį jos rodiklis grįžo 2009 m. prasidėjus ūkio nuosmukiui. O kaip pabrėžė SEB banko ekspertai, infliacija nuosekliai mažėja nuo praėjusių metų rudens.
„Šiuo metu ir dar gana ilgą laiką infliaciją Lietuvoje turėtų lemti sąnaudos, o kainoms pagrindinę įtaką darys pasaulinis žaliavų, tokių kaip grūdai, nafta, degalai, dujos, kainų svyravimas“, – pristatydamas ketvirtinę Lietuvos makroekonomikos apžvalgą kalbėjo SEB banko prezidentas Gitanas Nausėda.
Pasak jo, tai reiškia, jog šių metų pabaigoje ir kitų metų pradžioje infliacijos rodiklis bus paprasčiausiai per mažas, kad net ir įgyvendinant neapdairias politikos priemones jį būtų galima paveikti tiek, kad jis neatitiktų Mastrichto kriterijų. Tad šį kartą kliūtis, dėl ko Lietuvai prieš šešerius metus nepavyko prisijungti prie euro zonos, turėtų būti nesunkiai įveikta.
„Danske Bank“ vyresnioji analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė nurodė ir kitą nuosaikesnės infliacijos pranašumą – teigiamą įtaką vartotojų lūkesčiams. Pasak jos, infliacijos rodiklis yra vienas fundamentalių veiksnių, turintis poveikį tam, kaip žmonės vertina savo ir šalies ekonomines perspektyvas.
Daugeliui vartotojų vienas ar kitas statistikų suskaičiuotas konkretus infliacijos rodiklio dydis neturi jokios reikšmės, bet kainų svyravimą kiekvienas pajunta tada, kai jam reikia įsigyti duonos, prisipildyti baką degalų ar sumokėti komunalinius mokesčius. Tad didesnis apibrėžtumas dėl ateities šiame šalies ūkio plėtros etape neabejotinai turi teigiamą poveikį.
Reakcija į euro įvedimą
Per artimiausius kelerius metus kainos ir toliau turėtų augti prognozuojamai, o tam didžiausią įtaką turės jau minėtos pasaulinių kainų tendencijos.
„Išaugusi paklausa tokioje šalyje kaip Kinija gali turėti įtakos ir pasaulinėms kainoms. Tai visiškai natūralu. Bet turbūt niekam neateis į galvą teigti, kad Lietuvoje išaugus perkamajai galiai ir suaktyvėjus vidaus rinkai gali atsirasti pasaulinės kainų didėjimo tendencijos. Jei vidaus paklausa imtų augti, ją puikiai galima patenkinti importu“, – sakė G. Nausėda.
Vis dėlto visiškai nurašyti vietos veiksnių taip pat nereikėtų. Jeigu Lietuvai kitąmet pavyktų atitikti Mastrichto kriterijus ir galiausiai prisijungti prie euro zonos, tikėtina, kad vien šis faktas būtų palanki proga prekybininkams ir kitiems paslaugų teikėjams šiek tiek kilstelėti kainas, pavyzdžiui, prisidengus poreikiu jas tiesiog suapvalinti. Panaši tendencija prieš daugiau kaip dvejus metus užfiksuota Estijoje.
Pasak V. Klyvienės, nors vienos valiutos pakeitimas kita yra tik techninis veiksmas, Estijoje tuo metu kainos ūgtelėjo sparčiau ir to kitais veiksniais neišėjo paaiškinti. Šių metų pabaigoje bus galima pamatyti, ar tie patys dėsniai suveiks ir kaimynėje Latvijoje, taip pat galbūt padaryti tinkamas išvadas, atsižvelgiant į minėtų dviejų valstybių patirtį. Kad ir kaip būtų, ryškaus kainų šuolio net ir palankia proga nusprendęs pasinaudoti verslas išprovokuoti negalėtų.
Konvergencijos veiksnys
Šalies patirtis ekonomikos srityje iki šiol rodė, kad toleruotinas ribas infliacija gali peržengti tuomet, kai sutampa du veiksniai – vidinis ekonomikos perkaitimas ir pasaulinis kainų kilimas. Tai artimiausią dešimtmetį neturėtų pasikartoti. Bent tokios nuomonės laikosi tyrimą apie infliaciją atlikę „Swedbank“ ekonomistai.
Pasak jų, kainų augimą praėjusį dešimtmetį daugiausia lėmė realioji konvergencija – prie ES vidurkio artėjantys produktyvumas ir pajamos. Šis procesas išliks svarbus veiksnys ir ateityje, tačiau toks reiškinys, kaip prieš krizę įsisukusi kainų ir atlyginimų augimo spiralė, pasikartoti nebeturėtų.
„Swedbank“ ekonomistai skaičiuoja, kad santykinis bendrasis vidaus produktas (BVP), tenkantis vienam gyventojui, nuo 1995 iki 2012 m. išaugo nuo 35 iki 70 proc. ES vidurkio, o namų ūkių galutinio vartojimo išlaidų kainų lygis padidėjo nuo 31 iki 66 proc. ES vidurkio.
Nors pastaraisiais metais BVP augo palyginti greitai, kainų konvergencija buvo minimali – palyginamosios kainos nuo 2010 iki 2012 m. padidėjo tik 0,9 procentinio punkto ir dar nepasiekė 2009 m. lygio. Ateityje pajamų lygiui artėjant prie ES, didesnis už ES vidurkį turėtų išlikti ir infliacijos rodiklis, o didžiausią įtaką jam, kaip prognozuoja „Swedbank“ ekonomistai, turės kylančios paslaugų kainos.
Šiuo metu daugumos eksportuojamų prekių kainos jau beveik siekia ES lygį, o neeksportuojamų paslaugų ar valstybės administruojamos kainos vis dar labai atsilieka nuo vidutinių ES kainų.
Pavyzdžiui, sveikatos, švietimo, transporto ir komunalinių paslaugų kainų lygiai, palyginti su ES vidurkiu, skiriasi labiausiai, nes šiuose sektoriuose neveikia įprasti rinkos mechanizmai – paslaugos neretai subsidijuojamos valstybės, siekiant užtikrinti jų prieinamumą didžiausiai visuomenės daliai. Pavyzdžiui, drabužių ir avalynės kainos Lietuvoje siekia 100,7 proc. ES vidurkio, o švietimo paslaugų kaina sudaro tik trečdalį ES vidurkio – 38,1 proc.
