Kas priverčia žmones paskutinę minutę atsisakyti kelionės lėktuvu, pasmerktu patirti avariją? Kodėl mes kartais tiksliai numatome, kas netrukus atsitiks? Kokius ženklus mums siunčia intuicija?
Nuo žūties išgelbėjo nuojauta
„Titaniko“, nuskendusio pakeliui iš Didžiosios Britanijos į Ameriką, tragedija 1912-ųjų balandį sukrėtė visą pasaulį savo netikėtumu. Laivo patikimumas, tuo metu moderniausia įranga, patyrusi įgula, regis, turėjo suteikti garantiją, kad nieko blogo neįvyks. Beje, vėliau paaiškėjo, kad daugelis keleivių, nusipirkusių bilietą į „Titaniką“, nujautė nelaimę.
Pavyzdžiui, liudininkai tvirtina, kad anglas verslininkas Konanas Midltonas, už nemažą sumą įsigijęs du pirmosios klasės bilietus, kelionės išvakarėse susapnavo košmarą – esą jis, iškritęs per skęstančio lainerio bortą, grimztąs į ledines Atlanto vandenyno gelmes. Rytą ponas Midltonas ryžtingai atsisakė plaukti laivu ir visai nepaisė aplinkinių šaipymosi. Pasirodė, kad tokia „paikystė“ išgelbėjo verslininko gyvybę.
Kito keleivio Džeko Maršalo žmona Blanša ėmė kalbėti apie galimą lainerio katastrofą tą dieną, kai „Titanikas“ buvo nuleistas į vandenį. Moteris taip nerimavo, kad ją ištiko nervų priepuolis, ir plano vykti į Ameriką sutuoktiniams teko atsisakyti. Blanša jautėsi visai prastai, tad sužinojęs apie laivą ištikusią nelaimę Dž. Maršalas pasistengė baisią žinią nuslėpti nuo žmonos, tuo metu besigydžiusios ligoninėje.
Vis dėlto po poros mėnesių Blanša sužinojo, kad jos pranašystei buvo lemta išsipildyti. Kad ir kaip keista, tai nė kiek nepablogino moters būklės, atvirkščiai, net padėjo susigrąžinti dvasinę pusiausvyrą.
Tušti traukiniai
Amerikietis psichologas Džeimsas Stauntonas beveik visą savo gyvenimą paskyrė intuicijos reiškinio tyrinėjimui. Ilgą laiką jis rinko informaciją apie patekusius į avariją traukinius, lėktuvus ir laivus bei jų keleivius, taip pat kaupė duomenis apie sėkmingai kelionės tikslą pasiekusias transporto priemones. Nuoseklus darbas psichologui padėjo atskleisti įdomų dėsningumą.
Pasirodo, kad susidūrusiuose ar nuo bėgių nuvažiavusiuose traukiniuose ir sudužusiuose lėktuvuose buvo užimta vidutiniškai 61 proc. keleivių vietų, o įprastai vykstantieji tomis susisiekimo priemonėmis sėdi 76 proc. vietų.
Taigi Dž. Stauntonas, remdamasis stebėjimais, konstatavo, kad traukinių, kuriems buvo lemta patirti katastrofą, keleiviai dažniau atsisakydavo vykti ir grąžindavo bilietus. Tokio sprendimo priežasčių būta įvairių, bet, mokslininko nuomone, jam nemažą įtaką turėjo ir kai kurių asmenų ypač išlavėjusi intuicija.
Tarp kitko, sunkiai paaiškinama nuojauta būdinga ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams. Spaudoje buvo aprašytas atsitikimas, kaip katė, taikiai snaudusi ant užpakalinės automobilio sėdynės, netikėtai stryktelėjo ir įkando savo šeimininkei į ranką. Labai nustebusi moteris nuspaudė stabdžių pedalą, ir tiesiai prieš automobilį ant kelio nuvirto didžiulis medis.
Taip pasielgė ir pudelis – jis urzgimu privertė vairuotoją pristabdyti transporto priemonę prieš posūkį į gatvelę, kuria nušniokštė galingas po liūties iš krantų išsiliejusios upės vandens srautas.
Būtent gyvūnų „aiškiaregystės“ atvejai ir privertė mokslininkus padaryti išvadą, kad gebėjimą nujausti netolimą ateitį žmonės paveldėjo ir savo pirmykščių protėvių, kuriems buvo labai sunku išgyventi neturint galingos intuicijos. Bet specialistai pripažįsta, kad bėgant laikui šis jausmas apmirė, nes žmonės atrado ir kitokių būdų išvengti pavojų.
Nušvitimas ar pasąmonės klaida?
Kai kurie mokslininkai visiškai įsitikinę, kad nemažai žmonių turi vadinamąjį šeštąjį jausmą. Kaip įrodymai pateikiami gausių tyrimų duomenys. Štai tik vienas pavyzdys.
Specialistų surinktoje grupėje savanorių buvo ir įgudusių krepšininkų, ir menkai nutuokiančiųjų apie tą sporto šaką. Visiems tyrimo dalyviams rodyti krepšinio rungtynių vaizdo įrašai ir prieš pat žaidėjui metant į krepšį kamuolį buvo daroma pauzė, per ją reikėjo atspėti – nusišypsos sportininkui fortūna ar ne.
Profesionalai su užduotimi susidorojo geriau, bet tik tada, kai atsakymą pateikdavo nemąstydami. O jei tik jie imdavo svarstyti a pataikymo galimybes, dažniausiai visai susipainiodavo ir atsakydavo ne tiksliau nei profanai.
Pasak psichologų, intuicija – tai neįsisąmoninta patirtis, kaupusis per visą gyvenimą ir pasireiškianti esant kai kurioms, dažniausiai kritiškoms, situacijoms kaip netikėtas praregėjimas.
Yra specialistų, manančių, kad kai kurie sprendimai būna pagrįsti ne asmenine patirtimi, o vadinamuoju kolektyviniu protu, kuriame užkoduota daugelio žmonijos kartų patirtis.
Vis dėlto labai tvirtų intuicijos buvimo įrodymų iki šiol niekas nėra pateikęs. Kaip tik todėl psichologai įspėja: neverta pernelyg pasikliauti šeštuoju jausmu, juk tai, kas palaikoma proto nušvitimu, gali tebūti pasąmonės „klaida“.
Vienas iš tokių pavyzdžių – pavėluota nuojauta: po to, kai kas nors atsitinka (o tai dažniausiai būna nesėkmė arba nelaimė), žmogus ima pasakoti, kad įvykį numatė iš anksto. Neretai tenka išgirsti: „Aš gi žinojau, kad taip bus!“ Toks reagavimas neturi nieko bendro su nuojauta, nes tai, kas atrodo visiškai aišku ir dėsninga faktui jau įvykus, nebuvo taip akivaizdu prieš nelaimę.
Su intuicija niekaip nesusijęs ir prietaringumas. „Perbėgo kelią juoda katė – lauk nelaimės“, „Teko grįžti iš pusiaukelės, vadinasi, visą dieną nesiseks“.
Tikėjimas pranašiškais ženklais sukuria negatyvių pasekmių laukimo programą: įsitikinus, kad atsitiks kas nors blogo, imama nervintis, klysti, nebesugebama susikaupti, o esant tokios būsenos nemalonumų paprastai ilgai laukti netenka. Bet aiškinti tai šeštojo jausmo atsiųstu signalu tikrai neverta.
Vadinasi, linkus pasikliauti intuicija visų pirma reikėtų pasistengti suprasti, ar tariamoji nuojauta iš tiesų nėra tik pasąmonės pokštas.
Parengė A. GOTAUTAITĖ
