Savigalbos ir užimtumo grupes lankantys, jose ilgas valandas praleidžiantys Panevėžio krašto žmonių su negalia sąjungos nariai tikina taip ne tik sielą atgaivinantys, bet ir fizinę kūno sveikatą stiprinantys.
Grįžo noras gyventi
Prieš septyniolika metų susikūrusi Panevėžio krašto žmonių su negalia sąjunga – stipri, vieninga, draugiška neįgaliųjų bendruomenė – nėra gausi. Sąjungos pirmininkė Regina Novikienė mano, kad į būrį būtų galima priimti dar antra tiek narių – vietos, užsiėmimų, veiklos užtektų visiems.
„Kad žmonės žinotų, kaip gali pasikeisti jų gyvenimas pradėjus dalyvauti visuomeninės organizacijos veikloje, ilgiau neabejotų“, – šypsosi ilgus metus užsiėmimus Parko gatvėje esančiose sąjungos patalpose lankanti Valentina Smailytė.
58 metų moteris atvirai prisipažįsta: pradėjusi čia lankytis ji, sunkios negalios žmogus, sustiprėjo, vėl atrado gyvenimo prasmę, susigrąžino norą gyventi.
„Mano gyvenimas – nuolatinė kova“, – sako moteris, kuri vos 25 metų sulaukusi susirgo sunkia liga ir ilgai netikėjo, kad vėl gali tapti visaverte visuomenes nare, turinčia įdomių užsiėmimų ir daug draugų.
Bene labiausiai sąjungos patalpose neįgaliąją vilioja treniruoklių kambarys, čia ji praleidžia nemažai laiko. Abiejų rankų beveik nevaldanti moteris žingsniuoja judančiu takeliu, mina dviratį, naudojasi kitais salėje esančiais treniruokliais. Taip nuolat sportuodama ji sako nė nepajutusi, kaip sustiprėjo, net išvaizdą pakeitė, pradėjo labiau pasitikėti savimi.
Čia dirbantis kineziterapeutas ne tik jai padeda mankštintis, bet lanko ir iš namų išeiti negalinčius neįgaliuosius.
O kai sąjungoje dirba – atlieka praktiką Panevėžio kolegijos studentai, būsimieji masažuotojai, ne tik Valentina, dauguma sąjungos narių mielai naudojasi jų paslaugomis, giria nuoširdžiai dirbančius jaunus žmones, dėkoja jiems.
Susitinka pabendrauti
Kai atskilusi nuo neįgaliųjų draugijos 1996 metais kūrėsi neįgaliųjų sąjunga, vienas svarbiausių naujos organizacijos tikslų buvo numatyta pagalba patiems silpniausiems, sunkiai vaikštantiems arba visai iš namų neišeinantiems neįgaliesiems.
Bendravimo ir dėmesio stoka – daugeliui neįgaliųjų žinomi ir pažįstami jausmai, su kuriais susigyventi nebūna lengva. Liga, negalia dažnai pakerta stiprų, jėgų pilną žmogų, pakeičia jo gyvenimo būdą, įpročius, galimybes.
„Žinau, kad mieste gyvena daug negalios žmonių, taip ir nesiryžtančių įsijungti į aktyvią veiklą ir pasmerkiančių save vienatvei. Kompiuteris sunkiai gali atstoti tikrą, gyvą bendravimą su panašaus likimo žmonėmis“, – svarsto R. Novikienė.
Sąjungoje veikiančios dvi savitarpio pagalbos grupės puikiai įrodo, kaip žmonės reikalingi vieni kitiems, kokia svarbūs jiems šie susitikimai.
Numatytomis dienomis patalpos iš pat ryto atgyja – susirinkusieji pabendrauti tarsi šeimos nariai pasakoja vieni kitiems ką nuveikė, kur buvo, kokius įspūdžius patyrė. Arbata, pyragai ne taip svarbu, kaip draugiški pokalbiai, galimybė išsipasakoti, išklausyti kitus.
Panevėžio krašto žmonių su negalia sąjungos pirmininkė norėtų įkurti dar vieną – trečią savitarpio pagalbos grupę, kurioje dalyvautų jauni neįgalieji.
„Ateitų vienas kitas jaunas žmogus ir greitai, žiūrėk, susidarytų visa grupė. O veikti jie tikrai turėtų ką“, – tikina R. Novikienė.
Atsiskleidžia gabumai
Be treniruoklių kambario, sąjungos patalpose yra ir kompiuterių kambarys su dešimtimi kompiuterių, taip pat yra ir biblioteka.
„Turime muzikos instrumentų, įvairiausių stalo žaidimų, kino projektorių, galimybę žiūrėti kino filmus, virtuvę su visais indais“, – vardija pirmininkė.
Vis dėlto bene populiariausios, dažniausiai lankomos patalpos – kambariai, kuriuose dirba užimtumo grupes lankantys neįgalieji.
Keturias dienas per savaitę vadovė Aida Smalinskienė moko neįgaliuosius išreikšti save per meną, užsiima dailės terapija.
Svarbiausi užimtumo grupių darbai – vėlimas iš vilnos bei tapyba ant stiklo. Tačiau, pasak vadovės, norintieji gali užsiimti ir kitais darbais – lieti akvareles, lipdyti, pinti, nerti, gaminti papuošalus.
Su meile ir užsidegimu neįgaliesiems dailės terapijos užsiėmimus vedanti A. Smalinskienė pastebi, kaip pasikeičia žmonės atradę savyje nė neįtartus gebėjimus kurti, kaip atsiskleidžia jų talentai.
„Jie tarsi iš naujo pamato save, vieni kitus ir užsidega noru kurti“, – sako A. Smalinskienė.
Su neįgaliaisiais dirbanti daugiau kaip penkerius metus vadovė džiaugiasi, jog tie, kurie iš pradžių tik ateidavo pasižiūrėti, kaip dirba kiti, ir įtikinėjo, jog taip nesugeba ir tikrai to nepadarys, dabar patys kuria nuostabius darbus.
„Ypač puiku, kad galime dalyvauti parodose, mugėse, esame vežę savo darbus į Vilnių, eksponavome miesto savivaldybėje. Kai kūrinius vertina ir giria kiti, net perka juos, būna aišku, jog žmonės ne tuščiai laiką leidžia“, – „Sekundei“ teigė vadovė.
Siela atsigauna
Pasak A. Smalinskienės, kai kurie į užsiėmimus eina kaip į darbą – kiekvieną dieną – ir po ilgų darbo valandų nesako, kad pavargo.
„Štai Alvina, jau garbaus amžiaus moteris, niekada nepraleidžianti nė vieno užsiėmimo, labai ištobulėjo, kuria įspūdingus darbus“, – pasakojo A. Smalinskienė.
Įgyvendinanti tęstinį Socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektą sąjungos pirmininkė apgailestauja, kad daugelis sumanymų, kaip ir visur, atsiremia į pinigus. Finansavimas nėra toks, kokio norėtųsi – pinigų vos užtenka patalpoms išlaikyti, automobilio kurui, ryšiams, atlyginimams – kitiems reikalams tenka prasimanyti iš kur nori.
„Automobiliui reikia ne tik kuro, o ir detalių, draudimo, priežiūros, kitų išlaidų. Tenka maldauti retai pasitaikančių rėmėjų. Rankdarbiams kurti medžiagos taip pat nepigios, jų pavyksta įsigyti tik pardavus jau sukurtus darbelius, patiems neįgaliesiems prisidėjus“, – teigė R. Novikienė.
Laimei, Savivaldybė dar finansuoja projektą „Fizinis aktyvumas ir sveiki įpročiai – gyvenimo kultūra“, padedantį pasikviesti kineziterapeutą, rūpintis treniruokliais, pakviesti paskaitas paskaityti specialistų.
Prieš porą metų penkioliktąsias įkūrimo metines minėjusiai sąjungai visą laiką vadovauja R. Novikienė. Ji sako, kad pirmieji žingsniai buvo viename daugiabučio namo kambarėlyje.
Po truputėlį veikla plėtėsi, sąjunga kvietė naujus narius, įgyvendindavo įvairius projektus, įsikėlė į naujas patalpas. Dabar Parko gatvėje, buvusio bendrabučio pirmame aukšte, vietos užtenka visiems.
Užsiėmimus lankančios moterys vienu balsu tvirtina, jog pirmininkė joms tikras stiprybės pavyzdys.
„Niekada nematome susiraukusios, nors žinome, kad jai nelengva, namuose du sunkūs ligoniai ir pati negalios žmogus, tačiau visada maloni, nuoširdi. Šiame kolektyve niekada nėra įtampos, čia mano siela atsigauna. Negaliu dejuoti ar būti surūgusi, kai visi aplink draugiški ir linksmi“, – pasakoja ilgametė sąjungos narė V. Smailytė.
*****
Susitikimas
- Birželio pabaigoje Medininkų pilies prieigose vykusiame neįgaliųjų judėjimo pradininkų susitikime dalyvavo ir Panevėžio krašto žmonių su negalia sąjungos pirmininkė Regina Novikienė. Ji viena iš šalyje gyvenančių maždaug 120 žmonių, kurie pirmieji pradėjo neįgaliųjų judėjimą Lietuvoje.
- 1970 metais jie įkūrė neįgalių žmonių būrelį „Draugystė“ ir leido ranka perrašinėjamą laikraštį „Draugo žodis“.
- Būrelis jungė apie 400 narių, turinčių sunkią fizinę negalią. Iš šio judėjimo išaugo Lietuvos neįgaliųjų draugija, Lietuvos žmonių su negalia sąjunga ir kitos organizacijos.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
