Vakarų Europos valstybės, priešingai nei Lietuva, nemano, kad santykiai su rytinėmis kaimynėmis yra prioritetinė sritis.
ES Tarybos vairą perėmusi Lietuva žada siekti glaudesnio bendradarbiavimo su Ukraina, Moldova, Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanu, o ilguoju laikotarpiu – ir su Baltarusija. Lapkritį šių ir ES valstybių vadovai kviečiami į Rytų partnerystės viršūnių susitikimą Vilniuje.
Skelbta, kad šiame susitikime tikimasi pasirašyti Asociacijos ir laisvosios prekybos sutartį su Ukraina, paskelbti apie baigtas derybas dėl tokių sutarčių su Armėnija, Moldova ir Gruzija. Didelės pažangos su Baltarusija ir Azerbaidžanu nesitikima.
Bene daugiausia aistrų kelia Ukrainos klausimas. Lapkritį vyksiantis Rytų partnerystės viršūnių susitikimas būtų laikomas sėkmingu, jei jis pasibaigtų Asociacijos sutarties pasirašymu. Tačiau yra ženklų, leidžiančių manyti, kad tai – sunkiai tikėtina.
Politinė situacija Kijeve komplikuota. ES politikai ir pareigūnai, turėdami galvoje buvusios Ukrainos premjerės Julijos Tymošenko įkalinimą, kritikuoja šalyje vykdomą selektyvų teisingumą.
Prieš Lietuvai pradedant pirmininkauti ES Tarybai, Ukraina parodė, kad ji linksta daryti tam tikras nuolaidas. Balandžio pradžioje prezidentas Viktoras Janukovyčius suteikė malonę buvusiam vidaus reikalų ministrui Jurijui Lucenkai ir buvusiam aplinkos ministrui Hryhorijui Filipčukui.
Po šio prezidento žingsnio EP ratifikavo supaprastintą vizų režimą su Ukraina. Tačiau šaliai buvo leista suprasti, kad pokalbis apie tolesnes eurointegracijos perspektyvas vargiai įmanomas, kol nebus išlaisvinta J. Tymošenko.
Taigi Lietuvos sėkmė nemenka dalimi priklausys ir nuo to, kaip pati Ukraina ir jos lyderiai sugebės vykdyti reformas. Tačiau mūsų valstybės įtaka tam bus labai ribota.
Akivaizdu ir tai, kad santykiai su rytinėmis kaimynėmis Vakarų Europos šalims rūpi kur kas mažiau nei Lietuvai ar Lenkijai. Oficialiai Vakarų Europos politikai teigia suprantantys Ukrainos svarbą visos Europos ateičiai. Tačiau neoficialiuose pokalbiuose „išlenda“ kiek kitokia pozicija.
Pavyzdžiui, Prancūzijos diplomatai ir nevyriausybinių organizacijų atstovai neoficialiuose pokalbiuose leidžia suprasti, kad Vakarų Europa, kitaip nei Lietuva, Rytų partnerystės nelaiko esminiu prioritetu.
„Skirtingos valstybės narės turi šiek tiek skirtingų prioritetų. Galima sakyti, kad konkurencija tarp Rytų ir Pietų Europos krypčių jau seniai pastebima“, – sakė Ramūnas Vilpišauskas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius.
Kai kurios Europos valstybės neslepia, kad joms kur kas labiau rūpi skolų krizė, bankų sąjunga, nedarbo problemos sprendimas ir t.t.
Anot R. Vilpišausko, natūralu, kad ypač didelių ekonominių sunkumų patiriančioms pietinėms Europos valstybėms minėti klausimai yra kur kas svarbesni nei ES išorės politika: „Toks fonas, žinoma, sukuria rimtų apribojimų Lietuvos pirmininkavimui ir politiniam ES šalių vadovų dėmesiui Rytų partnerystės klausimams ir lapkritį vyksiančiam susitikimui“.
Savo ruožtu Vaidotas Verba, Užsienio reikalų ministerijos ambasadorius ypatingiems pavedimams, priminė, kad Rytų partnerystės projektas yra dar ganėtinai naujas – vykdomas vos ketverius metus. Todėl esą natūralu, kad daliai ES šalių partnerės Europos pietuose ir jų problemos žinomos kur kas geriau.
Vis dėlto, V. Verbos teigimu, ES reikia, kad sparčiai besivystančios Rytų partnerės būtų demokratiškos, todėl Lietuvos rodoma iniciatyva yra logiška. „Esu realistiškai optimistas, matau daug galimų pasiekimų“, – sakė V. Verba.
Tiesa, skaičiuojama, kad maždaug 80 proc. Lietuvos pirmininkavimo darbotvarkės sudaro anksčiau šias pareigas ėjusių valstybių palikimas. Didelė jo dalis susijusi būtent su skolų krize ir bankų sąjunga. Be to, teks rūpintis, kad būtų priimta apie 70 teisės aktų dėl 2014–2020 m. ES biudžeto.
Apskritai Lietuvos diplomatai pripažįsta, kad Rytų partnerystės iniciatyvos sėkmė didele dalimi priklausys nuo Vokietijos požiūrio. Tačiau, kaip sakė R. Vilpišauskas, iki parlamento rinkimų, kurie Vokietijoje vyks rudenį, reikšmingesnių diplomatinių pastangų ši šalis greičiausiai nerodys.
„Gerai yra tai, kad Rytų partnerystės susitikimas yra numatytas jau po rinkimų Vokietijoje. Tai turėtų suteikti pakankamai laiko po rinkimų suformuoti vyriausybę ir imtis tinkamo vaidmens. Pagrindinis klausimas: ką galvos Vokietijos vyriausybė ir jos vadovai, kaip vertins situaciją Ukrainoje“, – dėstė pašnekovas.
Jeigu Vokietijos politikai nutars ryžtingai spręsti šį klausimą, jie galėtų įtikinti ir kitų šalių kolegas palaikyti Ukrainą. Jeigu taip nenutiks, Baltijos ir Vyšegrado šalių paramos Ukrainai nepakaks. O tai reikštų, kad sprendimai nusikeltų iki 2015 m., kuomet kojas apšiltų naujas Europos Parlamentas ir būtų sudaryta nauja Europos Komisija.
