Kodėl jau dvidešimtmetį Lietuvoje ir daugiau nei antra tiek už Atlanto į „Santaros-Šviesos“ suvažiavimus buriasi šviesūs protai, ir kokia šių susitikimų ateitis? Atsakymų ieškojo trys „Santaros-Šviesos“ senbuviai: filosofas Leonidas Donskis, istorikas Egidijus Aleksandravičius ir filosofas Arūnas Sverdiolas.
Prof. L. Donskis pranešime „Santara kaip sielų bendrija: Vytauto Kavolio minties pėdsakais“ atsispiria nuo „Santaros-Šviesos“ iniciatoriaus prof. Vytauto Kavolio minties, jog modernybė perskelia individą ir bendruomenę, faktą ir vertybę, o teoretikui belieka tiesti tarp jų tiltus. Filosofas išlanksto draugystės ir meilės sampratų skirtingomis epochomis žemėlapį. Anot jo, visą Europos kultūros istoriją galima pasakoti kaip draugystės istoriją: iš kūrybos tampama draugais, o draugystė stimuliuoja kūrybą. Ji net meta iššūkį institucijoms ir nugali karą. Draugystės ryšys sukuria ištisą humanistinių idėjų ir žmonių tinklą.
„Kas yra „Santara“? Meilės bendruomenė ar draugų bendruomenė? Ar ir viena, ir kita? V. Kavolis naudoja terminą „sielų bendruomenė“. Man labai ilgai kirba šis klausimas. Aš jį palieku atvirą.
Labai svarbi yra savęs koregavimo galimybė, kurią minėjo V. Kavolis. Draugas yra tavo moralinis vektorius. „Santara“ iškyla kaip besimokanti, bestudijuojanti erdvė, kurioje kiekvienas narys draugų dėka gali save koreguoti.
„Santarai“ V. Kavolis pritaikydavo techninį terminą – multidisciplininis institutas. Multidisciplina – savęs turtinimo erdvė, kurioje susirenka įvairių profesijų atstovai. Jie turi prakalbinti savo discipliną, pateikti ją kitam žmogui, kalbėti taip, kad visi suprastų. Tu supranti, ką darai, tik kai gali paaiškinti kitam. Man „Santara“ atrodo kaip emocinio koregavimo plotmė, kurioje save tobulini kaip žmogus. Tu gali save koreguoti intelektualinėje erdvėje, bet niekada nežinai, koks „alter ego“ tau reikalingas emocijų sferoje.“
Prof. E. Aleksandravičius pabrėžia natūralaus, žmogiško, gyvo ir linksmo bendravimo poreikį, kuris patenkinamas „Santaroje-Šviesoje“. Pranešime „Nepriklausomieji: tolyn nuo liūdesio ir beprasmybės“ E. Aleksandravičius pasiūlo intelektualinio spiečiaus palyginimą.
„Santara“ pakankamai spontaniškai, tarsi spiečius, vystėsi į nepriklausomųjų bendruomenę ar bendriją, kurioje buvo dedamos pastangos pabėgti nuo perdėto rimtumo, liūdesio ir beprasmybės.
Tik tokioje meniškų, linksmų ir stiprių žmonių terpėje, linksmybės ir rimtumo sąsajoje, galėjo gimti įdomūs kūriniai. „Santara“ – tai socialinis tinklas, nuo kurio atsispyręs gali kurti labai gerus kūrinius, verslo planus, eilėraščius, paveikslus. Tai intelektualinis spiečius. Tokia aplinka, kurioje net vidutinybės pradeda kurti.“
Prof. A. Sverdiolas dalijosi savo prisiminimais ir pastebėjo, kad galvojant apie „Santarą“ iškyla panašūs raktiniai žodžiai kaip ir kitiems kalbėjusiems. Filosofas pasidžiaugė draugiška suvažiavimų atmosfera bei svarstė, kokia yra „santariečio“ tapatybė.
„Pačioje mano dalyvavimo „Santaroje“ pradžioje didžiausią įspūdį darė socialumas, gebėjimas pasidalinti tuo, ką iš tiesų nori pasakyti. Pats simpatiškiausias dalykas, kad jau esi regėjęs veidus, kuriuos matei prieš metus ir nesutinki niekur kitur kaip tik „Santaroje“. Tie veidai kuria bičiulystės foną. Visi tokie artimi, savi, antipatiškų žmonių nėra. Ir nebūtinai turi sieti asmeniškos draugystės.
„Santara“ neaugina savo branduolio. Nuo šitos scenos mėgstama sakyti „santarietiškas“ ir „santarietis“, bet ką tie žodžiai reiškia? Neaišku, kokia yra „santariečio“ tapatybė. Daugelis dalyvauja palaikant gyvybę, tačiau turi pakviesti, paraginti, kad skaitytų pranešimus, poeziją. Kartais ta meilė atrodo vienpusiška.
„Santara“ traukia žmones, kuriems įdomu, kas čia vyksta: kasmet atvažiuoja vis daugiau dalyvių. Tačiau televizija ir kitos „medijos“ nustojo domėtis. Čia nieko įdomaus jiems nėra: jokių sensacijų ar skandalų. „Santara“ nėra arena, kurioje eksponuojamos politinių šutvių galios. „Santaros“ patrauklumas pasidarė grynas ir skaidrus. Atvažiuoja tie, kurie nori pasiklausyti apie mokslus, menus. „Santara“ yra reikalinga ir ji gali turėti ateitį. Nebūtinai turės, bet gali turėti.“
