Lietuvos politikos komentatoriai labai įvairiai reagavo į šiųmetį prezidentės pranešimą apie šalies padėtį. Vieni atkreipė dėmesį į kasdienės politikos atspindžius, o kai kurių įžvalgos grybštelėjo labai abstrakčius ir ilgalaikius dalykus, lemiančius dabarties lietuvio būsenas. Regis, rimčiausius ir skaudžiausius žmogaus ir piliečio savijautos smūgius, patiriamus visų mūsų valdžių akivaizdoje ir norom nenorom atsispindėjusius metiniame pranešime, palietė Artūras Račas 15min.lt. Jo esmė: piliečiai valdžios akyse laikomi neįgaliais susigaudyti politiniame gyvenime ir padaryti protingus sprendimus. Prezidentė savo pranešimu tiesiog patvirtina susiklosčiusią tradiciją.
Tačiau mano komentaras ne apie pranešimą. Imuosi dar abstrakčiau nei A. Račas kalbėti apie dalykus, kurie prašosi daugialypių valios ir mąstymo pastangų, geranoriškų diskusijų ir svarstymų. Prie jų prisiliečiama daugelio autorių tekstuose ir net pamoksluose, bet jie prašosi nuolatinės viešos akistatos. Tai žmogaus padėtis santykyje su valstybe, su valdžios sistema ir didžiuoju kapitalu. Lietuvio likimas ir savijauta, jo pasiryžimas siekti aukštesnės gyvenimo kokybės protėvių žemėje ar desperatiškas emigracijos pasirinkimas sietinas ne tik su darbo vietomis ir atlyginimais. Pažeminimas, bejėgiškumas prieš sistemą arba ja pridengiančias biurokratinių interesų grupes, kurios valstybės vardu vis labiau demonstruoja siekius taip pasirūpinti visais trimis milijonais, kad net kvėptelti be nurodymų, tvarkų, įstatymo įgyvendinamųjų aktų ir leidimų nebus galima, – štai kas veja lauk. Tikriausiai daugelis ir dėl įvairuojančių priežasčių galėtų sekdami poetą Tomą Venclovą prisipažinti: aš dūstu…
Ką nors drausti ir saugoti tapo kone besąlyginiu refleksu.
Prisiminkime sovietų imperijos papročius: ten ir tada valstybė ir utopinės komunizmo idėjos buvo taip aukštai iškeltos, kad žmogui vietos liko tik Eduardo Mieželaičio poetinėje fikcijoje. Išorinis žmogaus pasaulis buvo lengvai paaiškinamas leninizmo dėsniais, o atskiras individas (net koks nors raudonųjų valdininkų nomenklatūros viršininkas) neturėjo jokios reikšmės. Egoizmas ir primtyvus paslėptas privatizmas ugdėsi sąmonės užkulisyje, bet tai netrukdė šiems polinkiams pasiekti milžiniško masto. Vaidyba ir beprasmiai komunistų ritualai viešumoje, o grobuoniškas savinaudos geismas ir šešėlinio turtėjmo bei galios koncentravimo instinktai represuotoje privatumoje.
Neabejotina, kad anuomet Sąjūdžio vėliavas pakėlė daugelis lietuvių, kurie nebūtų galėję atskirti tautos laisvės nuo liberaliosios demokratijos principų, individo laisvės – nuo valstybės nepriklausomybės siekinių. Jie tikėjo, kad įmanoma individui, piliečiui, žmogui tarnaujančios valstybės institucijų ir politinės tautos stiprinimo idealų darna. Sovietija, iš kurios gniaužtų vadavomės, reiškė pavaldinių armiją. Kartojant Anne Applebaum, ten vienintelis skirtumas tarp koncentracijos stovyklose sėdėjusių ir šiapus spygliuotų tvorų gyvenusių žmonių buvo nevienodas įkalinimo laipsnis. Nepriklausoma Lietuva turėjo tapti laisvų, savarankiškų, gebančių susigaudyti laike ir erdvėje, idealuose ir tikrovės smulkmenose piliečių bendruomenė.
Šiandien bene labiausiai reikia pripažinti: nors naujojo kapitalizmo ir nepriklausomos valstybės institucijų baruose labai daug pasiekėme, neišvadavome žmogaus laisvam, savarankiškam gyvenimui. Užuot elgęsi pagal Konstitucijos principą, kad laisviems lietuviams galima viskas, ko nedraudžia įstatymas ir Dekalogas, mes sukišome juos atgal ten, kur galima tik tai, ką nurodo valdžia. Nesvarbu, kaip vadinasi nurodymas: įstatymo įgyvendinamuoju aktu ar tiesiog biurokratine instrukcija. Ką nors drausti ir saugoti – tai tapo kone besąlyginiu refleksu. Tada gyvenimo srautas išplauna krantus. Jei nesi joks saugininkas, tuomet esi visiškai bereikšmis. Atskiras žmogus tampa ne prie ko.
Neteigiu, kad kokie nors užsislėpę valstybininkai ėmė ir suveržė kilpą paprastam žmogui po smakru. Bendrieji civilizaciniai polinkiai ir papročiai taip pat turi savo inerciją. Privačioji teisė, disponavimas asmenine nuosavybe, savojo privatumo vertinimas ir apsauga netapo bendra vertybe. Priešingai, posovietinės ydos susimaišė su TV realybės ir veidaknygės ekshibicionizmo bruožais, liudijančiais masinį polinkį atsisakyti savo jautrios, intymios privatybės. Reiktų klausti psichoanalitikų: gal nužemintieji šitaip naiviai tikisi susigrąžinti reikšmingumą? Vakaruose kylantys skandalai dėl visuotinio slaptųjų tarnybų sekimo, deprivatizacijos, nuasmeninimo lietuviams nė motais. Tarsi tai būtų visai natūralus, paveldėtas ir tradicinis nužeminimo ir bereikšmingumo būvis, leidžiantis apriboti raiškos laisvę, sunaikint visuomenės ir vietos savivaldiškumą, o iš bejėgės paauglės daryti kokią nors slaptos operacijos lėlę. Paprastas žmogus yra niekas, o tai, kas prakišama valstybės vardu, yra viskas. Naujųjų viršininkų bei teisėjų algų ir to, kas uždirbama eilinio gyventojo, skirtumai yra tik viena iš bendrųjų iliustracijų.
Kadaise totalitarizmo epochos mokslininkai manė, kad kuo didesnis kompiuteris, tuo didesnė galia. Dabar žinome, kad pasaulinis asmeninių kompiuterių tinklas, atsiradęs dėl technologinių permainų ir individualaus ryžto jungtis, padarė tikrovės perversmą. Ar nenutiko taip mūsų šalyje, kad mes vis dar tikime vienos didelės valdžios gerąja kūrybine galia, o nenorime matyti, kad galime būti milijoną ir du šimtus tūkstančių kartų vienas? O gal dar galime pasikeisti?
